Nors apie mokesčių lengvatas kalbama ne ką rečiau nei apie orą, dažnai lengvatomis vadinamos ir palankesnes sąlygas mokesčių mokėtojui nustatančios mokesčių taisyklės. Tuo įsitikinti galima atliekant mažą eksperimentą ir atsakant į klausimus, ar 24 procentų pajamų mokesčio tarifas juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms yra lengvata, lyginant su 29 procentais juridiniams asmenims taikomu tarifu, ar ne? Ar investicijos atėmimas, skaičiuojant apmokestinamąjį pelną, yra lengvata, ar ne? Kaip taisyklė, investicijos minusavimas dažnai vadinamas lengvata, tuo tarpu skirtingi pelno mokesčio tarifai juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms, yra laikomi apmokestinimo taisykle. Kiek vėliau įsitikinsime, kad yra priešingai.

Taigi, lengvatos prasmė nėra savaime suprantama. Dažnai, tačiau jokiu būdu ne teisingai, lengvata nuo mokesčių taisyklės atskiriama taip: jei apmokestinama - tai taisyklė, jei neapmokestinama - tai lengvata. Tačiau toks atskyrimo principas yra ydingas. Neapmokestinimas taip pat gali būti ir dažnai yra taisyklė, o ne lengvata. Taigi, kas yra mokesčių lengvata ir kaip ją atskirti nuo mokesčių taisyklės?

Lengvatą atskirti nuo mokesčio taisyklės padeda apmokestinimo principų išsiaiškinimas. Daugelyje pasaulio šalių apmokestinimo principai yra įteisinami Konstitucijoje. Konstitucijos laikymosi priežiūra įgalina užtikrinti, kad mokesčiai nėra nustatomi ar keičiami stichiškai, pažeidžiant nustatytus apmokestinimo principus. Lietuvoje apmokestinimo principai įteisinti Vyriausybės patvirtintoje Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje, tačiau, deja, jos dažnai nesilaikoma. Programoje įteisintas lygybės principas teigia, kad mokesčių taisyklės nustatomos nepriklausomai nuo veiklos rūšies ar mokesčio mokėtojo statuso. Šis principas reiškia mokesčių taisyklių vienodumą visiems mokesčių mokėtojams. Būtent šio principo pažeidimas yra mokesčio lengvata - privilegija išrinktiesiems mokesčių mokėtojams.

Taigi, lengvata - tai privilegija mokesčių mokėtojui, išskiriant jį pagal kokius nors požymius. Lengvata yra privilegija mokesčių mokėtojui, bet ne atskirų rūšių pajamoms, nes pajamos nėra savarankiškos, jų gali gauti bet kuris mokesčių mokėtojas. Dabar žinodami pagrindinį skiriamąjį lengvatos požymį, galime suprasti, kodėl lengvata laikytinas mažesnis pelno mokestis mažoms įmonėms, bet nelaikytina tai, kas tradiciškai laikoma lengvata - investicijos minusavimas skaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Pirmuoju atveju vienoms įmonėms suteikiama privilegija, lyginant su kitomis, tuo tarpu investicijos minusavimas vienodai taikomas visoms įmonėms.

Kiti privilegijų pavyzdžiai yra mažesnis pelno mokesčio tarifas smulkiam verslui, žemės ūkio produkciją gaminančioms įmonėms, sveikatos priežiūros įmonėms, finansuojamoms iš valstybės lėšų, PVM išimtys sveikatos apsaugos paslaugoms, kurias teikia valstybinės nuosavybės įmonės, gyvenamųjų namų statybai, kurią vykdo tam tikros įmonės. Ypač daug lengvatų yra nekilnojamo turto mokesčio įstatyme, kuomet išvardijama visa eilė privilegijuotų nemokėtojų. Taip pat žemės mokesčio įstatyme bei taikant kelių mokestį.

Suprasti lengvatų taikymo pasekmes gali padėti ir lengvatų prigimties išnagrinėjimas. Istoriškai mokesčiai atsirado kaip valstybės pajamų gavimo įrankis. Modernėjant ekonominiams santykiams, pastebėta, kad mokesčiai gerai tinka reguliuoti, t.y. kad jų pagalba galima pakreipti gyvenimą pageidaujama linkme. Tam, kad mokesčiais būtų galima reguliuoti, plačiau pradėtos taikyti lengvatos ar ištisi mokesčiai. Iš tikrųjų, mokesčiais įmanoma reguliuoti. Galima sukurti ar sunaikinti ištisus verslus. Tačiau ar tai reikia ir galima daryti? Tikslas reguliuoti negali būti teisingas, nes joks asmuo negali žinoti, kaip turi plėtotis pasaulis, kokias spalvas ir formas jis turi įgauti. Esama padėtis yra daugelio žmonių savanoriškų veiksmų rezultatas. Jis yra geriausias toks, kokį jį sukuria nevaržomi ir neįtakojami žmonės. Tai - rinkos, o ne atskirų žmonių valios pasekmė.

Lengvatų poveikis yra įvairialypis. Visų pirma, jos iškreipia veiklos ir konkurencijos sąlygas, jas diferencijuoja. Sudarydamos ypač patrauklią apmokestinimo aplinką išrinktajai kategorijai, lengvatos pakreipia kapitalą viena kryptimi, gali sukurti vienur kapitalo perteklių, o kitur - trūkumą. Taikant lengvatas, galima sulaukti nesiektų ir visai netikėtų pasekmių. Taip atsitiko ir su smulkiu verslu, kuomet jam taikytas mažesnis pelno mokesčio tarifas skatino įmones dirbtinai smulkėti ir taupyti mokesčių sąskaita. Priešingai nei dažnai teigiama, mokesčių lengvatas nėra sunku administruoti. Kadangi lengvata dažniausiai yra arba išimtis, arba mažesnis mokesčio tarifas, mokesčio administravimo sunkumų įmonė nepatiria. Taikant mokesčių lengvatas, padidėja tik mokesčių administratorių sąnaudos bei administravimo efektyvumas. Daugiausia tai susiję ir su tuo, kad mokesčių lengvatos sukuria ir padidina mokesčių vengimo galimybes.

Lengvatos neturi įtakos biudžetui. Kadangi biudžetui priklauso tik tiek, kiek galima surinkti pagal mokesčių taisykles, tai, įteisindama mokesčių lengvatas, valdžia savanoriškai nustato tą pajamų dalį, kurią ji siekia paimti savo reikmėms tenkinti. Traktavimas, kad visos žmonių ir įmonių uždirbtos pajamos priklauso biudžetui, o jų neapmokestinimas yra žala biudžetui, yra neteisingas. Taigi, lengvatas reikia naikinti ne dėl biudžeto, o dėl lygiateisiškumo ir rinkos santykių plėtojimo.

Mokesčių lengvatų taikymas sukuria mokesčių naštos mažėjimo iliuziją. Jei įvedant mokesčių lengvatą adekvačiai nemažinamos biudžeto išlaidos, biudžeto pajamos vis viena turės būti surinktos iš kitų šaltinių. Besinaudojantys lengvatomis klaidingai mano, kad ši našta teks ne jiems. Mokesčių numetimo fenomenas išsklaido šią iliuziją. Mokesčių numetimas reiškia, kad mokesčio našta nebūtinai tenka tam, kuris sumoka mokestį, perveda jį į biudžetą. Mokestis gali būti perleistas didesnės kainos, mažesnio darbo užmokesčio pagalba. Todėl lengvatų naikinimui jų turėtojai neturėtų priešintis, nes mokesčio naštos sumažėjimas tėra regimybė. Iš tikrųjų jie tik fiziškai perveda mažesnę sumą, tačiau mokesčių našta juos gali užgulti taip pat sunkiai, pavyzdžiui, pabrangusių išteklių pagalba.

Siekiant išvengti šių neigiamų padarinių, privilegijas reikia naikinti. Tačiau toks naikinimas, kuriuo lengvatomis besinaudojančių sąlygos yra "pabloginamos" iki bendrojo lygio, nėra gera išeitis siekiantiems gerovės. Naikinant privilegiją būtina nedidinti mokesčių naštos, t.y. kartu su naikinama lengvata mažinti mokėtiną mokestį visiems (pavyzdžiui, mažinant bendrąjį mokesčio tarifą). Toks lengvatų naikinimo būdas yra tiesiausias kelias į verslo plėtrą.