Gyvename visuomenėje, kurią individai sukūrė dėka pagrindinių veiksnių, užtikrinančių jų užmojų ir svajonių išsipildymą – gebėjimo mąstyti, dirbti ir mainytis. Mainai yra viena iš esminių sąlygų, užtikrinančių kiekvieno iš mūsų ir kartu visų mūsų gerovės kūrimą ir jos gausinimą. Be mainų mes neturėtumėme kitų priemonių pasidalinti darbu ir jo vaisiais. Todėl keitimasis, mainymasis paslaugomis, daiktais ir idėjomis yra toks pats natūralus visuomenę sąlygojantis veiksmas, kaip ir tarpusavio pagalba arba kalba.

Tačiau iš savo gyvenimiškos praktikos puikiai žinome, kad ne kiekvienas apsikeitimas paslaugomis yra visų visuomenės narių toleruojamas. Tarp žmonių draudžiama be leidimo imti tai, kas tau nepriklauso, draudžiama naudotis ir keistis nesavais darbo vaisiais bei kita nuosavybe.

Ar korupcijos problema yra aktuali Lietuvoje? Jei šį klausimą užduotume kiekvienas sau, suprastume, kad esame girdėję iš draugų arba artimųjų, o galbūt žinome iš savo patirties arba perskaitę laikraštyje, kad bendraujant su valstybinėmis institucijomis, savivaldybių ir jų įmonių darbuotojais kartais savo problemas galima išspręsti tik “patepus” valdininkus. Apie korupcijos paplitimą Lietuvoje taip pat byloja ne tik visuomenės nuomonė bei publikacijos spaudoje, bet ir tarptautinių organizacijų tyrimų rezultatai. 2000 metais Tarptautinė organizacija “Transparency International” inicijavo tyrimą, kurio metu buvo paskaičiuotas Korupcijos indeksas (KI). Tyrime dalyvavo 90 pasaulio šalių, tarp kurių Lietuva esti 43 – je vietoje. Lietuvos Korupcijos indeksas yra 4,1. Reikia pastebėti, kad šis tyrimas buvo atliktas ir 1999 metais. Tuomet Lietuvos Korupcijos indeksas buvo 3,8 ir ji užėmė 50 – ą vietą tarp 99 pasaulio šalių.

Kokios priežastys gali sąlygoti tokio lygio korupciją Lietuvoje?

Viena iš pagrindinių istorinių ir kultūrinių šiandieninės korupcijos ir jos masto Lietuvoje prielaidų yra ydingas sovietmečio požiūris į asmeninę nuosavybę. Socialistinės sistemos laikais buvo bandoma kryptingai naikinti žmogaus poreikį į privačią nuosavybę. Tuo pat metu buvo aukštinama visuomeninė nuosavybė, o žmonės buvo pratinami naudotis vien tuo, kas priklauso visuomenei. Visas represinis ir propagandinis valstybės aparatas buvo nukreiptas šiems tikslams įgyvendinti.

Tačiau šis eksperimentas akivaizdžiai nepasisekė. Socializmo praktika įrodė, kad neįmanoma panaikinti žmogaus poreikio asmeninei nuosavybei. Socializmo praktika iškreipė žmogaus santykį su asmenine nuosavybe ir visuomenine nuosavybe. Gyvendami nepritekliuje ir negalėdami vogti vieni iš kitų dėl etinių ir moralinių bei teisinių priežasčių, žmonės pasirinko lengvesnį kelią ir, jų manymu, mažesnį blogį – vogti arba naudotis visuomenine (valdiška) nuosavybe. Autoritarinė ir nomenklatūrinė valdymo ir privilegijų sistema socializmo laikais sudarė puikias sąlygas be aiškių ribų naudotis visuomenine nuosavybe, valdžios galiomis. Socializmo sistema nuo pat pradžių skiepijo mintį, kad visuomeninė nuosavybė yra tai, kas priklauso visiems ir kiekvienam. Pasinaudodamas šia ideologine nuostata, kiekvienas galėjo daugiau ar mažiau voliuntaristiškai apibrėžti savo nuosavybės dalį visuomeninėje nuosavybėje. Ši ideologija tiesiogiai paveikė žmonių moralę ir pastūmė juos pasinaudoti arba pasisavinti dalį visuomeninės nuosavybės. Taip pat pažymėtina, kad didelės rezistencijos sąlygomis kovojantys su represiniu socialistinės valstybės aparatu vagystes arba pasinaudojimą šiuo valstybės aparatu taip pat laikė moraliu veiksmu, arba bent jau stipriai nesikertančiu su moralės normomis.

Tokiu būdu sovietmečiu susiformavo dvi korupcinės tendencijos: nomenklatūrinė, kada valstybės tarnautojai save laikė visuomeninės nuosavybės tvarkytojais ir realiais savininkais, todėl visuomeniniu turtu naudojosi pagal privilegijas arba patys išplėsdami jų ribas. Antroji tendencija – vagystės iš valstybės arba valstybės valdomo visuomenės turto siekiant pagerinti savo gerovę ir pasipriešinti neteisingam represiniam valdžios aparatui.

Tačiau tai tik kultūrinės ir istorinės priežastys, sąlygojančios mūsų visuomenės individų vertybes ir jų interesų raišką. Be kultūrinių korupcijos priežasčių tradiciškai nurodomas ir žemas ekonominis išsivystymas. Pastebima, kad dėl žemo ekonominio išsivystymo korupcijos paplitimą taip pat sąlygoja mažos valdininkų algos, jų žema kvalifikacija ir bendras išprusimas. Taip pat dažniausiai kaltinama neveikli ir neefektyvi teismų sistema, neveiksmingi įstatymai, aukštas nusikalstamumo lygis ir, be abejo, skurdžios lėšos skiriamos kovai su korupcija. Be abejonės, visos šios priežastys yra svarbūs veiksniai įtakojantys korupcijos paplitimą. Tačiau ieškodami efektyvių priemonių sumažinti korupciją negalime apsiriboti vien tik šiomis priežastimis, nes galime pakliūti į uždarą ratą, pavyzdžiui, žemas ekonomikos lygis veda į didesnę korupciją, o didesnė korupcija sąlygoja žemą ekonomikos lygį. Pabandykime išsilaisvinti iš šio užburto rato.

Įvardijant korupciją kaip problemą, reikia atskirti dvi pagrindines jos sudedamąsias dalis: (1) asmenis, dalyvaujančius šiame nusikaltime, jų motyvus, interesus ir pažeidžiamas teisės normas (tradiciškai teisininkų nagrinėjamos nusikaltimo dalys: subjektas, objektas, objektyvinė pusė, subjektyvinė pusė) nuo (2) tvarkos (arba dažniausiai betvarkės), kuri sudaro sąlygas vienai iš pusių mokėti pinigus, o kitai pusei už atitinkamas paslaugas juos paimti.

Supaprastintai ir schematiškai korupcijos akto sudedamąsias dalis galime išdėstyti tokiu būdu: