Nedarbas didina žmonių riziką tapti skurstančiais

Albertas Šlekys, Lietuvos darbo birža
Konferencija “Skurdas Lietuvoje: priežastys ir mažinimo galimybės”
Vilnius, 2002 m. gegužės 30 d.

Lietuvos darbo biržos veikloje greta sukurtos bedarbių ir darbdavių aptarnavimo sistemos, svarbią vietą užima darbo rinkos monitoringas. Nuosekliai veikianti darbo rinkos stebėsena – tai pagrindas pokyčių darbo rinkoje skaidrumui pasiekti.

Lietuvos darbo rinkoje įvyko svarbių pasikeitimų pereinamojo laikotarpio metu. Įgyvendinant ekonomines reformas mažėjo bendras užimtumas: 1991-2000 metais jis sumažėjo 312 tūkst. dirbančiųjų. Daugiausia darbo vietų buvo prarasta 1992-1994 metais.

Sumažėjęs užimtumas labiausiai palietė jaunimą iki 25 metų amžiaus, per 64 metų amžiaus asmenis bei dirbusius pramonėje ir žemės ūkyje.

Formuojantis darbo rinkai atsirado bedarbystė. Šalyje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai. Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose. Pagal tai, nedarbo augimą šalyje galima suskirstyti į tris etapus. Pirmasis, 1991 - 1994 metai, neturėjęs didesnės įtakos socialinei įtampai, kuomet vidutinis metinis nedarbo lygis išaugo nuo 0,3 iki 3,8 proc. Antrasis, 1995 - 1998 metai, kuomet susiformavo darbo rinkos santykiai ir nedarbo lygis laikėsi tarp 6 - 7 proc. Trečiasis – nuo 1998 metų II pusmečio, finansų krizės Rusijoje, iki 2001 metų I ketvirčio, turėjęs didelės įtakos socialinei įtampai šalyje. Nedarbas išaugo iki 13,2 proc., aukščiausio per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį. 2000 metais nedarbo augimo tempai sulėtėjo. 2001 metų kovo-balandžio mėn. nedarbas stabilizavosi ir nustojo augti. Šių metų gegužės 1 d. nedarbo lygis jau siekė 11,8 proc.

Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų. Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4 proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo nustatytas ta pačia metodika.

1.gif - 2636 Bytes

2.gif - 2550 Bytes

Didelis jaunimo, kaimo gyventojų nedarbas. Per 1997 – 2001 metus nedarbas ženkliai augo.

BENDRAS. Registruotas - 6,6 punkto iki 12,5 % . Tyrimais - 2,9 punkto iki 17,0 %.

KAIMO. Registruotas - 9,3 punkto iki 16,8 %. Tyrimais - 4,7 punkto iki 14,5 %.

JAUNIMO. Registruotas - 7,4 punkto iki 15,3 %. Tyrimais - 5,0 punkto iki 30,2 %.

Vidutinis metinis bendras ir jaunimo (iki 25 metų amžiaus) nedarbo lygis visada buvo didesnis negu ES vidurkis. Jaunimo ir kaimo bedarbių registruotas nedarbo lygis viršija bendrą nedarbo lygį šalyje.

1993 metais teritorinėse darbo biržose buvo užregistruoti pirmieji bedarbiai, kurių bedarbystės trukmė, nuo registravimo darbo biržoje, viršijo 12 mėn.

3.gif - 2571 Bytes

Nedarbą didinančios priežastys

Užimtumo pokyčiai:

Mažėja dirbančiųjų. Per 2001 metus jų skaičius sumažėjo nuo 1517,9 iki 1460,6 tūkst.

Mažėja smulkaus ir vidutinio verslo plėtra. Per 2000 metus šių įmonių skaičius sumažėjo nuo 81,6 iki 52 tūkst.

Sumažėjo individualių personalinių įmonių mažų įmonių struktūroje. Per 2000 metus individualių įmonių sumažėjo nuo 73,8 iki 62,3 %.

Mažėja darbdavių ir dirbančių sau žmonių. Per 2001 metus jų skaičius sumažėjo nuo 253,4 iki 225,6 tūkst.

Susiformavo regioniniai netolygumai. Pagal BVP/gyventojui skirtumai siekia 2,6 karto - Vilniaus - Tauragės apskritys, o dirbančiųjų skaičių - 6,8 karto.

Nykstantys ekonominiai sektoriai - mašinų, staklių gamybos.

Kas penktas besikreipiantis - jaunimas iki 25 metų amžiaus.

Bedarbių struktūros pokyčiai:

Didžiąją dalį, apie 77 %, sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jų skaičius siekia 195 tūkst.

Didėja bedarbių be profesinio mokymo. Jų skaičius per 2001 metus išaugo 1,5 tūkst. iki 42,2 tūkst. Sparčiausiai jų tarpe augo tokio jaunimo skaičius.

Didėja jaunų bedarbių, neturinčių pagrindinio išsilavinimo. Jų skaičius išaugo 1,0 tūkst. iki 4,5 tūkst.

Beveik pusę visų jaunų bedarbių turi ne didesnį kaip pagrindinį išsilavinimą.

Didėja registruotų kaimo bedarbių. Per metus jų skaičius išaugo dešimtadaliu iki 89,2 tūkst.

Didėja ilgalaikių bedarbių. Per metus jų skaičius išaugo penktadaliu. Jų užregistruota 75 tūkst. - kas trečias bedarbis.

Nedarbas didina žmonių riziką tapti skurstančiais

Lietuvos darbo biržos užsakymu atliktas Darbo ir socialinių tyrimų instituto 2001 metais tyrimas parodė kad nedarbas ir visų pirma, ilgalaikis, didina žmonių riziką tapti skurstančiais. Ilgalaikių bedarbių namų ūkiai pagal piniginių pajamų lygį nėra homogeninė grupė. Lemiama ilgalaikių bedarbių dalis – 60 proc. turi vieno MGL ir mažesnes pajamas, tai yra iki 125 Lt. Jie didžiąja dalimi (88 proc.) priklauso žemiausiam Lietuvos gyventojų socialiniam sluoksniui. Ilgalaikis, susijęs su struktūriniais darbo rinkos pokyčiais vykstant ekonominėms permainoms, nedarbas iškelia ir kitas problemas – profesinių kvalifikacijų bei darbo patirties praradimą, ekonominio ir socialinio aktyvumo sumažėjimą, nepasitikėjimą savimi.

Nedarbo mažinimo galimybės

Nedarbą ir skurdą pagrindinėmis mažinimo kryptimis, didinant užimtumą yra:
Pirma kryptis – darbo vietų steigimo plėtojimas;
Antra kryptis – darbo vietų steigimo rėmimas;
Trečia kryptis – užimtumo rėmimas;
Ketvirta kryptis – gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas;
Penkta kryptis – atviras informavimas ir konsultavimas.

Darbo vietų steigimo plėtojimas:

Lietuvos Respublikos gyventojų užimtumo 2001-2004 m. programos laikotarpiu, skatinant verslo plėtrą ir investicijas būtina užtikrinti 110 - 120 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą bei registruoto nedarbo lygio iki 7 - 8 % sumažinimą.

Verslo plėtros ir investicijų skatinimu, gerų sąlygų sudarymu būtina užtikrinti 250 - 270 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą ir bedarbių skaičiaus iki 100 tūkst. sumažinimą, siekiant įgyvendinti Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 m. ilgalaikės strategijos nuostatas.

Darbo vietų steigimo rėmimas:

Darbo vietų steigimo programa - suteikti finansinę pagalbą darbdaviams, steigiantiems darbo vietas darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams.

Vietinių užimtumo iniciatyvų programa - suaktyvinti vietos bendruomenės pastangas didinti užimtumą didžiausio nedarbo teritorijose, steigiant darbo vietas.

Verslo organizavimo programa - skatinti verslumą tarp bedarbių, suteikiant organizavimo ir finansinę paramą.

Užimtumo rėmimas:

Užimtumo fondo remiamų darbų programa - sudaryti galimybes įsigyti darbinius įgūdžius, juos tobulinti ar nustatyti žinių trūkumą ir įsitvirtinti nuolatiniam darbui.

Viešųjų darbų programa - didinti užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūrą.

Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas:

Darbo klubų programa - suteikti ieškantiems darbo žinių ir įgūdžių darbo paieškoje, didinti pasitikėjimą savimi ir konkurencines darbo rinkoje galimybes.

Profesinio mokymo programa - paruošti darbui reikiamos kvalifikacijos darbuotojus ir išplėsti bedarbių galimybes konkuruoti darbo rinkoje suteikiant naujas profesines kvalifikacijas ar profesinius gebėjimus.

Darbo ir profesinių įgūdžių palaikymo programa - suaktyvinti ilgalaikius bedarbius, palaikyti darbinius įgūdžius ir išsaugoti turimus profesinius gebėjimus bei sudaryti galimybes įsidarbinti.

Atviras informavimas ir konsultavimas:

Informavimo ir konsultacijų centrai.

Specializuoti centrai: darbo, jaunimo, darbo, savarankiškos informacijos paieškos (SIP), profesinio informavimo centras (PIC), SIP+PIC su 104 terminalais.

“Mini” darbo biržų punktai įmonėse, vykdančiose grupės darbuotojų atleidimus.

DBI Internete: ieško darbo, siūlo darbą, “Talentų bankas”, informacinis aplankas “Profesinis informavimas ir konsultavimas”, “Patarimai grupės darbuotojų atleidimo atveju”.

Diegiami įvairūs informavimo ir konsultavimo metodai ir programos.

Teritorinių darbo biržų diegiamos paslaugos leido pereiti nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą. Yra siekiama, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 m.) bedarbiui per 6 mėn. ir suaugusiam – per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos pagal individualius poreikius motyvacijos aktyvinimo bei darbo rinkos politikos priemonės, o gyventojų užimtumo priemonės būtų pradėtos diegti ne vėliau kaip po 3 mėn.

Bedarbių rėmimas – perėjimas nuo pasyvaus į aktyvų rėmimą

4a.gif - 1569 Bytes

4b.gif - 1389 Bytes

2002 metais darbo rinkos politikos priemonėmis numatoma apimti 95,5 tūkst., t.y. 60 proc. teritorinių darbo biržų aptarnaujamų bedarbių.

Nedarbui mažinti pavojai:

Užimtumo rėmimo ir darbo vietų subsidijavimo priemonėmis pagal Užimtumo fondo galimybes bus įtraukta 40,9 tūkst. papildomai darbo rinkoje remiamų bedarbių. Tai sudaro tik 60 % nuo visų minėtos bedarbių grupės.

Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų, įgyvendinimu per 2001 - 2004 metus numatyta sukurti per 10 tūkst. naujų darbo vietų, skiriant iš valstybės biudžeto per 100 mln. Lt. Tuo tarpu per 2001 - 2002 metus skirta tik 3,7 mln. Lt ir 2001 metais sukurta 150 naujų darbo vietų.

Lietuvos darbo biržos užsakymu Darbo ir socialinių tyrimo instituto atlikti jaunimo ir ilgalaikių bedarbių integravimo į darbo rinką tyrimai rodo, kad be papildomų įdarbinimo schemų juos integruoti į darbo rinką nėra galimybių. Nediegiamos mokestinės lengvatos, MMA reguliavimo mechanizmai, lanksčios darbo organizavimo formos, skatinti darbdavius priimti į darbą šiuos asmenis.
Nepakankamas darbo rinkos politikos priemonių arsenalas, visų pirma ilgalaikių bedarbių integravimui į darbo rinką.

Nepakankamas dėmesys skiriamas vidutinės ir ilgalaikės trukmės profesinių kvalifikacijų poreikio tyrimams. Darbdaviai menkai įtakoja į darbo jėgos poreikio užsakymų formavimą ir jų rengimą. Šalyje atliktas tik vienas - mažmeninės prekybos sektorinis tyrimas profesinių kvalifikacijų poreikio įvertinimui.

Nedaugėja darbo vietų šalyje. Jų daugiau likviduojama nei įsteigiama. Nepakankama paslaugų sektoriaus plėtra. Dirbančiųjų skaičius išankstiniais duomenimis per 2001 metus vėl sumažėjo - 57 tūkst.

Išlieka aukštas ir struktūriškai nepalankus nedarbas. Dideli regioniniai socialiniai-ekonominei-darbo rinkos netolygumai. Aukščiausio ir žemiausio nedarbo santykis siekia 1:4 (28,0 % Druskininkuose ir 7,1 % Anykščiuose), o jaunimo ir 1:5 (37,4 % Druskininkuose ir 7,7 % Kėdainiuose). Ilgalaikių bedarbių dalis svyruoja nuo 4,6 % (Molėtuose) iki 64,0 % (Pasvalyje).

Didelis jaunimo anksti paliekančio švietimo sistemą skaičius. 2000 metais tik 74 % 15-mečių išduoti pagrindinio išsilavinimo pažymėjimai. Teritorinėse darbo biržose užregistruotų be pagrindinio išsilavinimo bedarbių skaičius išaugo iki 10,0 tūkst.

Mažėja bedarbių motyvacija siekti darbo. Teritorinių darbo biržų atliekamų bedarbių registravimosi motyvu 15 % nurodo tikslą gauti pažymas socialinei pašalpai. Tokios tendencijos ypač ryškios kaimo bedarbių tarpe.