Filme "Šindlerio sąrašas" katalikas Oskaras Šindleris cituoja posakį, kurį dažnai vartodavo jo tėvas. Ir aš galiu įsivaizduoti savo tėvą, sakantį kažką gana panašaus. Jis sakydavo: "Iš tikrųjų gyvenime yra tik trys žmonės, nuo kurių tau reikia priklausyti: geras gydytojas, atleidžiantis kunigas ir protingas buhalteris". "Šindlerio sąrašą" reklamuojantys plakatai yra paprasti: juose parodyta vieno žmogaus ranka, kurią laiko kito žmogaus ranka; jie aiškiai vaizduoja Oskaro Šindlerio pagalbos ranką, vedančią galimas aukas nuo mirties. Taip pavaizduota Šindlerio ranka priešpastatoma totalitarinių valstybių pasekėjų, kurie keldavo dešiniąją ranką sveikindami nacius, kumščiui. Kai Oskaras Šindleris ištiesė ranką, kad užtikrintų gyvybę savo darbuotojams, kiti priglaudė tas aukas, kurios turėjo būti perduotos į egzekucijos vietą. Kaip Šindleris sugebėjo suteikti tiems žmonėms tikrą gerovę? Labai paprasta, jis galėjo tai padaryti, kadangi buvo sumanus ir prityręs verslininkas, kapitalistas, naudojęs savo kapitalą klestinčiam verslui sukurti ir sukūręs net tik darbo vietas, bet prieglobstį ir šventovę, kur žmonės galėjo ne tiktai užsidirbti sau pragyvenimą, bet ir išsaugoti savo gyvybę. Paprastai žmonės apie kapitalizmą ir gerovę vienu metu nekalba, juo labiau teigiamai, tačiau tas žmogus sugebėjo paprastą verslo įmonę paversti nepaprasta galimybe aprūpinti jos darbuotojus ir išsaugoti jų gyvybes.

Žodžio gerovė etimologija gana daug pasako: šis žodis reiškia daryti kažkam gera. Panašiai sakoma, kad sėkmingai dirbantis verslininkas kuria sau gerovę. Tėvas Richard John Neuhaus savo knygos pavadinime naudoja žodžių žaismą "Doing Well and Doing Good: The Challenge to the Christian Capitalist (1992) "Daryti gerai ir daryti gera: krikščionio kapitalisto išbandymas". Išbandymas čia reiškia, kad kapitalistas turi sėkmingai vadovauti verslui ir rūpintis kitų, pirmiausia savo darbuotojų, gerove.

Tėvas Neuhaus pirmiausia kalba apie 1991 m. išleistą popiežiaus Jono Pauliaus II oficialiame laiške išdėstytą analizę. "Centesimus Annus" nagrinėja ekonomikos moralinius ir socialinius aspektus, pateikdamas paskutiniųjų 100 metų bažnyčios socialinio mokymo sintezę. Pirmą kartą popiežius oficialiai ir aiškiai pritarė kapitalizmui, smulkiai paaiškindamas, ką reiškia ši sąvoka. Pavyzdžiui, pasaulietinė spauda išpūtė 1993 metais popiežiaus duotą interviu, kuriame jis tvirtai kritikavo kapitalizmą, tačiau tiktai vieną kapitalizmo rūšį. Jis pavartojo šį terminą penkis kartus, bet nuolat savo pastabose pabrėžė, jog kalba apie "laukinį" arba "įžeidžiamą kapitalizmą". To nereikia painioti su kapitalizmo forma, kurią popiežius gyrė vos prieš dvejus metus, kai, pasak Tėvo Neuhaus, jis faktiškai pritarė tokiam kapitalizmui, kuris yra "tikslingiausias būdas įvykdyti dievišką įpareigojimą valdyti palaikant vienodą pusiausvyrą tarp teisingumo ir užuojautos". Jeigu filmas būtų buvęs sukurtas tuo metu arba jeigu jis būtų perskaitęs Keneally knygą, Jonas Paulius II būtų neabejotinai pavadinęs Oskarą Šindlerį pavyzdiniu kapitalistu.

Nors daug dėmesio skiriama popiežiaus pritarimui, negalime ignoruoti Jono Pauliaus susirūpinimo dėl pirmenybę suteikiančios pasirinkimo teisės įteisinimo neturtingiesiems; tai retas atvejis, kai jis randa bendrą kalbą su taip vadinamais liberaliaisiais teologais. Tačiau jis tvirtai pasisakė prieš nuomonę, jog ši pasirinkimo teisė būtų įteisinta įstatymu, nes tam, kad ji būtų pasirinkimo teisė, ji turi būti pasirenkama laisvai, taip pat joks valstybės įsikišimas arba reguliavimas neturi jos taip varžyti, kad individualus darbdavys negalėtų jos įgyvendinti.

Kad "įgyvendintų dieviškąjį įpareigojimą valdyti", darbuotojas (kaip "Šindlerio sąrašo" plakate) deda savo ranką į Kūrėjo ranką, kad abu galėtų bendradarbiauti kūrimo darbe, kuriame žmogus atranda savo orumą, stengdamasis vystyti ir auginti tai, ką Dievas sukūrė ir perdavė žmogui valdyti. Neturėti darbo arba būti priverstam galvoti, kad darbas nėra svarbu ("Tau būtų geriau, jeigu gautum aprūpinimą"), o tai yra socialinio aprūpinimo sistemą turinčios valstybės išsisukinėjimas, reikštų atimti iš žmogaus jo orumo jausmą. Jeigu egzistuoja įžeidžiamas kapitalizmas, tai labai aiškiai yra "įžeidžiamo aprūpinimo" pavyzdys. Faktiškai, kreipdamasis į dirbančiuosius 1994 m. kovo 19 d. per Šv. Jozefo Darbininko šventę, Jonas Paulius II teigė: "per darbą žmogus atiduoda save kitiems ir visuomenei kaip visumą. Taip per darbą jis sukuria savo žmogiškumą ir tam tikra prasme tampa dovana kitiems bei visiškai save realizuoja".

Kalbėdamas kompanijos "Procter and Gamble" vadovams ir darbuotojams po dešimties dienų 1994 m. kovo 28 d., Jonas Paulius II toliau plėtojo šią temą: "Dievas palaimino žmogaus darbą, suteikdamas jam kaip darbo vaisių ne tiktai triūsą ir prakaitą ant veido, bet taip pat gebėjimą būti laimingu ir džiaugtis bet kuriuo geru dalyku. Todėl žmogaus darbas yra dovana, už kurią jis turėtų būti dėkingas Dievui". Tai yra taip pat žmogaus, kuris, turėdamas savo įmonę ir įžvalgumą, sugeba sukurti galimybes savo bendraamžiams dirbti, pastangų rezultatas. Tai yra gebėjimas būti vadybininku ir apskaičiuoti verslo riziką nuolat atsižvelgiant į teisingumo poreikius. Valstybė parems verslininko siekį skatinti gamybą per tinkamas struktūras.

Tačiau, viena vertus, privataus ir valstybės sektoriaus verslininkas privalo sugebėti sukurti naujas rinkas ir darbo vietas, o dirbantysis, antra vertus, taip pat negali jaustis nesąs atsakingas už firmos pažangą ir todėl sutinka laikytis lojalaus bendradarbiavimo principo. Šiame kreipimesi svarbiausia yra tai, kad popiežius atkartoja ne tiktai Michael Novak mintis, bet ir kalbą, kurios parodo kapitalizmo poveikį trim skirtingoms, bet tarpusavyje susijusioms politinio, ekonominio ir dvasinio-kultūrinio gyvenimo sferoms: "Solidarumas yra pagrindinė darbo humanizavimo dimensija, nes jis sąmoningai siekia galimų sprendimo būdų, kai gebėjimas kurti ir veikti susiduria su netikėtomis situacijomis arba netgi kritiškomis padėtimis. Solidarumas "padeda mums laikyti vienas kitą" - ar tai būtų vienas asmuo, žmonės ar tauta - ne tiktai kažkokiu galinčiu dirbti ir turinčiu fizinės jėgos įrankiu, kuris turi būti išnaudojamas už nedidelę kainą ir vėliau, kai tampa nebereikalingu, būti išmestas, bet taip pat "kaimynu" ar "pagalbininku", kuris lygiomis teisėmis su mumis taptų dalininku gyvenimo pokylyje, į kurį Dievas visus vienodai kviečia. Šiuo pagrindu bus įmanoma žengti pirmyn kuriant civilizaciją, kur žmogus gali tapti priemone bet kokiai politinei, kultūrinei arba ekonominei veiklai vystyti. Būtent dėl šios priežasties bažnyčia toliau gina žmogų, stiprindama jo vertę Kristaus šviesoje, kuris visapusiškai atskleidžia žmogaus identitetą ir likimą."

Savo kreipimesi Italijos banko įkūrimo šimtojo jubiliejaus proga (1994 m. vasario 9 d.) popiežius Jonas Paulius II toliau aiškina darbo ir kapitalo ryšį, vėl suteikdamas pirmenybę demokratiniam kapitalizmui prieš laukinį kapitalizmą: "Gerai sutvarkyta ekonomika yra labai svarbi ir būtent dėlto yra būtina, kad ji paisytų etikos principų ir solidarumo reikalavimų; ekonomika, kuri sugebėtų greitai reaguoti į esminę darbo pirmenybę prieš kapitalą bei šventą ir neliečiamą visų žmonių "teisę dirbti". Ekonomika turėtų būti vystoma, reaguojant į finansų dinamikos augančią "globalizaciją", labiausiai nuskriaustųjų teisių nuolatinį paisymą ir mažesnį jų pažeidinėjimą rinkos dėsnių vardan". Šiame pasisakyme jis taip pat kritikuoja socialistinę ekonomiką ir gina laisvą verslą: "ekonominė veikla, pirmiausia rinkos ekonomikos veikla, negali būti vykdoma instituciniame, teisiniame arba politiniame vakuume. Priešingai, ji reiškia tvirtas garantijas individo laisvei ir privačiai nuosavybei, taip pat stabilią valiutą ir efektyvias valstybės paslaugas. Vadinasi, pagrindinis valstybės uždavinys yra užtikrinti šį saugumą, kad tie, kurie dirba ir gamina, galėtų džiaugtis savo darbo vaisiais ir taip būtų skatinami dirbti efektyviai ir sąžiningai."

Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, socialinio aprūpinimo sistemą turinti valstybė daugiausia kritikuojama dėl sumažėjusios darbo vertės, kuri tokiu būdu neigia patį žmogiškosios būtybės orumą ir identitetą. Įsišaknijęs mūsų žmogiškame pašaukime ir identitete, darbas su Dievu kūrimo procese yra kilnus veiksmas; būdami Jo bendradarbiais, mes ne tik džiaugiamės kūriniu, bet ir kažką su juo atliekame. Tiesiogine šio žodžio prasme ūkininkai "dirba" žemę, tačiau visi dirbantieji dirbdami atlieka kažkokį kūrybinį darbą; taigi darbas yra kilnus, o socialinio aprūpinimo sistema menkinanti, jeigu darbo neturintis žmogus praranda teisėtą orumo jausmą.

Pati kultūros sąvoka etimologiškai kilusi iš darbo. Žodis "kultūra" kilęs iš lotyniško veiksmažodžio, kurio reikšmė išsirutuliojo iš "arti žemę", vėliau "gyventi" ir pagaliau "garbinti". Todėl mes turime skirtingas sąvokas, tokias kaip "žemės ūkis", "kultivavimas", "kultūra" ir "kultas", kurios visos kilusios iš tos pačios lotyniško žodžio šaknies. Norėčiau pasakyti, kad ši lingvistinė evoliucija jokiu būdu nėra tik sutapimas, greičiau ji atspindi tikras istorines aplinkybes: kur žmonės sėdavo sėklas, iš kurių galėjo maitintis ir pragyventi, ten jiems buvo saugu apsigyventi ir susikurti nuolatinį gyvenamą būstą. Turėdami darbą ir namus, jie galėjo sau leisti tokią prabangą kaip "religija". Taigi, kultūra apima vietą, kurioje tu gyveni, darbo etiką, religiją ir dvasines vertybes. Socialinio aprūpinimo sistemą turinti valstybė - ir tai mane stulbina - neturi daugelio dalykų, sudarančių tikrąją kultūrą. Tai liūdna, nes ji nesudaro galimybių tokios valstybės nariams dalyvauti kilnioje kultūroje. Tokios valstybės gyventojai iš tikrųjų yra ironiškai vadinamos "gerovės" aukos. Aš daugiausia kritikuoju tokią valstybę todėl, kad ji nebeatlieka "gerovės kūrimo" funkcijų, t.y. kad piliečiai "gyventų gerai", ir būtų rūpinamasi jų gerove, nors pati socialinio aprūpinimo idėja yra gera. Kadangi popiežius Jonas Paulius II atskiria demokratinio ir laukinio kapitalizmo sąvokas, mes turbūt taip pat turėtume skirti demokratinę socialinio aprūpinimo sistemą nuo laukinės aprūpinimo sistemos.

Šiandieninė socialinio aprūpinimo sistema, kuri nesuteikia žmogui orumo jausmo, yra neabejotinai "nedemokratinė". Ji - mūsų visuomenės agresorius ir tai "laukinė" aprūpinimo sistema. Ši "laukinės" aprūpinimo sistemos forma negerbia mūsų protestantiškos darbo etikos tradicijos. Būtent ši "laukinė aprūpinimo sistema" neranda vietos dvasingoje bendruomenėje, kuri suvokia ir apibrėžia savo dvasinį gyvenimą judaizmo-krikščionybės vertybių skalėje. Sakydamas "laukinė" aprūpinimo sistema, turiu omenyje programas, iniciatyvas ir politiką, kurios visos vykdomos "socialinio aprūpinimo" vardu ir atima orumo jausmą, trypia gyvybę motinos įsčiose ir kėsinasi į gyvybes netgi tų, kuriems ši "aprūpinimo sistema" yra skirta. Mūsų dabartinė sistema, kurioje socialinis aprūpinimas laikomas teise jį gauti, ne tiktai toleruoja, bet netgi atlygina už bedarbystę. Štai tokią aš matau mūsų šiandieninę socialinio aprūpinimo sistemą. Nesu nei gydytojas, nei protingas buhalteris, tačiau esu kunigas. Būtent todėl jaučiu būtinybę pritarti popiežiui Jonui Pauliui II, pasisakančiam už gyvenimą, ne mirtį, ir laikančiam darbo orumą kilninančiu žmoniją. Tikiuosi, kad "verslo žmonės" gali pakeisti kai ką į gera, galbūt tiktai konkrečioje darbo vietoje ir labai ramiai, be fanfarų, tik jiems ir Dievui žinomais būdais. Oskaras Šindleris tai padarė.