Valdžios ribojimas ir jo įtaka žmonių gerovei

Pranešimas seminare
“Verslo aplinka, dereguliavimas ir jo įtaka žmonių gerovei”
Vilnius, 1998 m. gruodžio 22 d.
Elena Leontjeva

"Laisvė yra tvarkos motina, o ne jos dukra"
( "Liberty - the mother, not the daughter of order").
Prudonas

Mūsų gyvenimas per pastaruosius metus gerokai pasikeitė. Jei vertinsime jį objektyviai, pamatysime, kad valdžiai jame lieka vis mažiau vietos. Ačiū Dievui, žmonės vis dažniau naudojasi privačių auklių, o ne valdiškų vaikų darželių paslaugomis, veda vaikus į privačias mokyklas, gydosi pas privačius gydytojus. Šiandien privačių paslaugų ratas yra jau pakankamai didelis.

Tačiau dažnai ta privati nuosavybė ir privati paslauga tėra nominali. Jei privatūs medikai turi dirbti reguliuojamų kainų sistemoje, tai kalbėti apie privačią mediciną galime su didelėmis išlygomis. Tačiau reguliuojama kaina yra ne tik tokia kaina, kuriai valdžia nustato maksimalią ribą. Gausūs aplinkiniai reguliavimai leidžia valdžiai didelę dalį "laisvų" kainų reguliuoti netiesiogiai. Svarbu ir tai, kad dėl rinkos suvaržymų apskritai neveikia normali kainodaros sistema, kai kainas diktuoja paklausa rinkoje, o ne kaštų kalkuliavimas. Tad ir laisvos kainos vargu ar visada yra rinkos kainos. O tai, ką vadiname "rinka", iš tiesų tėra turgaus elementais papildyta administracinė ekonomika.

Jeigu peržvelgsime kitus reguliavimus, apie kuriuos kalbėta konferencijoje, pavyzdžiui, darbo santykių reguliavimą, tai paaiškės, kad darbo rinka taip pat nėra išvalstybinta, ir žmonės neturi normalių galimybių dirbti už tokį atlyginimą, už kokį jie sutiktų dirbti, laisvai susitardami su darbdaviu. Daugelis žmonių dėl to niekada negaus darbo, ir nenuostabu, kad Lietuvoje negailestingai plinta nedarbas. Kita vertus, poreikių rinkoje yra labai daug: mes kiekvienas galėtumėme įvardinti įvairių savo poreikių, kurie šiandien dar nėra patenkinti. Vadinasi, žmonės turi ką veikti rinkoje, jie turi ką vienas kitam pasiūlyti. Tačiau rinka yra nuo žmonių užbarikaduota, dėl valdžios reguliavimų sunku pradėti verslą, žmones baugina įsigaliojęs "bausmės už iniciatyvą" principas. Nesunku įsivaizduoti, kiek daug veiklos tokiomis sąlygomis tiesiog negimsta, kiek pastangų sužlunga. Tai turi ir apčiuopiamą ekonominę išraišką - visuminė mūsų visų gerovė yra daug mažesnė, negu ji galėtų būti.

Valdžia mėgsta kalbėti ir apie gerovės didinimą, ir apie Lietuvos konkurencingumą. Deja, konkurencingumas yra ne ekonomistų įmantriai paskaičiuotas rodiklis, bet elementari gyvenimo realybė. Jeigu įmonė, pakėlusi visą biurokratijos ir mokesčių naštą, nesugeba pagaminti prekės, kuri būtų konkurenciška Lietuvoje ar kitose pasaulio rinkose, tai ta įmonė nėra konkurentabili ir jokiais dirbtinais būdais, jokiais valdžios užkeikimais tos įmonės konkurentiškumo padidinti negalima. Vadinasi, vienintelis būdas tai padaryti yra išlaisvinti žmonių iniciatyvą, kad jie kuo mažiau turėtų gaišti, pildydami darbo laiko apskaitos žiniaraščius, vykdydami kitas jiems primestas ir beprasmes funkcijas. Šie "darbai" nesukuria gerovės, jų rezultatų negalima pasiūlyti kitiems - išmainyti ar parduoti. O ir valdiškų reguliavimo institucijų triūsą finansuoti tenka mums.

Taigi, kodėl mes siūlome laisvarinkiškus sprendimus ir kodėl manome, kad tokius sprendimus Lietuvoje galima ir būtina įgyvendinti? Laisvoje rinkoje visuminė gerovė yra didžiausia. Tikiuosi, jau praėjo tie laikai, kai žmonės tikėjo, kad laisvoje rinkoje kiekvienas sandoris gali būti naudingas tik vienai pusei. Šiandien visi turbūt pripažįstame, kad žmonių mainai laisvoje rinkoje yra naudingi abiem pusėms, ir tai yra pamatinis rinkos principas.

Reguliavimo, arba valdžios įsikišimo pamatinis principas yra priešingas. Juo siekiama vienai pusei primesti kitai pusei naudingus sprendimus ir taip sumažinti vienos pusės naudą. Kitaip tariant, dėl intervencijos, skirtingai nuo laisvos rinkos veikimo, viena žmonių grupė ką nors laimi kitų žmonių sąskaita.

Be abejo, negalima teigti, kad laisvoje rinkoje žmonėms ir įmonėms nekyla problemų, kad ji yra tobula. Tačiau esminis skirtumas tarp laisvos ir reguliuojamos rinkos yra tas, kad laisvoje rinkoje žmonės siekia spręsti problemas laisvo susitarimo, mainų pagalba.

Konferencijoje buvo daug kalbama apie vartotojus ir jų apsaugą rinkoje. Taigi, kas atsitinka, kai vartotojams rinkoje trūksta informacijos, kai sunku susiorientuoti, kuris produktas yra kokybiškas, kuris - nelabai. Dalis žmonių sprendžia šią problemą laisvarinkiškai ir pozityviai. Jie supranta, kad iš informacijos trūkumo taip pat galima daryti biznį. Jeigu žmonėms aktualu, kokį produktą pirkti, kur jį galima rasti - tai yra biznis, ir žmonės eina į šį biznį imdamiesi tiekti informacijos paslaugas.

Turbūt geriausiai Lietuvoje žinomas pavyzdys - "Lietuvos ryte" spausdinami Alano Austino restoranų įvertinimai. Iš tiesų, šis žmogus, būdamas restoranų verslo, kulinarijos žinovas, dalijasi informacija su kitais. Nežinau, ar ponas Austinas daug uždirba iš šio savo verslo, bet normaliomis sąlygomis jis turėtų iš to uždirbti. Leidiniai, kuriuose vertinami restoranai, viešbučiai ir kitokios paslaugų įmonės, yra labai populiarūs. Žmogus, atvažiavęs į svetimą šalį, stengiasi įsigyti tokį žinyną, kuris geriau už bet kokią valdžią leis jam susiorientuoti, kur verta eiti, ir kur neverta, kur tikėtis prašmatnaus maisto, o kur - kuklių ir greitų pietų. Vadinasi, tais atvejais, kai valdžia neužkerta kelio tokio verslo atsiradimui, jis nedelsia atsirasti ir užpildyti nišą rinkoje.

Kokia būtų šios problemos sprendimo alternatyva? Tai galėtų būti įstatymas, pagal kurį valdžios struktūros privalėtų įvertinti viešbučius, restoranus ir visa kita, o turistai būtų aprūpinami specialiais valdžios išleistais žinynais.

Nors Lietuvos valdžia restoranų kol kas nevertina, tačiau ji, tvirtindama jog rūpinasi vartotoju, ji nustato daugybę reikalavimų. Dar nepradėjus veikti, restoranui būtina patvirtinti valgiaraščius, smulkiausią visų patiekalų sudėtį. Toks "išankstinis" reguliavimas yra visais požiūriais netinkamas, jis neapsaugo vartotojo nuo apsinuodijimo. Tačiau vartotojui sudaroma iliuzija, kad, eidamas pavalgyti į valdžios kontroliuojamą restoraną, jis yra saugus. Žmogui sudaroma saugumo iliuzija, kad viskuo pasirūpino valdžia ir jis pats apie save visiškai neturėtų galvoti.

Todėl nenuostabu, kad atsitikus nelaimei, vienintelė gelbėtoja žmonėms atrodo valstybė. Žmonės nedraudžia nei savo gyvybės, kad nepaliktų likimo valiai našlaičių, nei savo būsto, kad netaptų benamiais, nei automobilio, kad avarija netaptų gyvenimo tragedija. Žinojimas, kad valdžia privalo viskuo pasirūpinti, ne tik demoralizuoja bet ir klaidina, nes nelaimės atveju valdiškas draudimas ar globos sistema nesuteikia lauktos kompensacijos. O alternatyvą siūlančio privataus draudimo plėtra yra stabdoma.

Laisvos rinkos sąlygomis žmonės išmoks patys rūpintis savimi, ir čia jiems pasitarnaus būtent privatus draudimas. Konferencijoje daug kalbėta apie turizmą. Tarkime, jei turizmo agentūros verslas būtų apdraustas, jūs galėtumėte būti tikri, jog jums išskridus į Egiptą ir kilus problemoms, turizmo agentūros įsipareigojimus perimtų draudimo bendrovė, tad jūsų parsivežti tikrai atskristų lėktuvas. Tai atitiktų ir turizmo agentūrų, ir žmonių interesus. Tačiau valdžiai užbėgant už akių ir primetant dirbtinius finansinius reikalavimus, privačios draudimo paslaugos rinkoje neatsiranda.

Draudimo plėtojimas ypač aktualus užtikrinant bankų veiklos saugumą. Dar iki didžiosios bankų krizės Institutas inicijavo, kad informacija apie komercinių bankų veiklą būtų prieinama ne tik Lietuvos centriniam bankui. Pastarasis buvo monopolinis tokios informacijos gavėjas ir, kaip vėliau įsitikinome, nesugebėjo tinkamai pasinaudoti ta informacija, nesugebėjo užbėgti už akių finansiniams praradimams. Mes aiškinome, kad esminė finansinė informacija turi būti prieinama, kad privatūs vertintojai, kurie pasaulyje yra žinomi kredito reitingų agentūrų vardu, galėtų įeiti į rinką, ir, vertindami bankus, darytų savo biznį. Vartotojui tai reikštų galimybę gauti informaciją apie bankų patikimumą.

Informacines paslaugas neatsitiktinai siejau su draudimu. Reitingo agentūros tikrai prisiimtų visą atsakomybę už savo vertinimus tuo atveju, jei jos kartu taptų ir draudikėmis, jeigu ne tik skleistų informaciją apie bankų finansinę padėtį, bet ir draustų žmonių laikomus indėlius. Tada žmonės, mokėdami draudimo įmokas, žinotų, kad tie, kam jie moka tas įmokas, savo "kailiu" suinteresuoti teisingai įvertinti bankus, o nesėkmės atveju už tai brangiai sumokės.

Taigi, visiems lyg ir aišku, kodėl reikia dereguliuoti. Kaip gi nuo supratimo apie dereguliavimo poreikį pereiti prie realių darbų? Pirmiausia - būtina tęsti ir plėtoti privatizavimą, suprantant jį tikrąja prasme. Tai reiškia - sieti nuosavybės perdavimą iš valdiškų į privačias rankas su tos srities dereguliavimu. Pirmiausia būtina naikinti kainų reguliavimą, atsisakyti makroekonominio reguliavimo politikos. Pradėti reikia nuo tų reguliavimo apraiškų, kurios veikia kapitalo judėjimą, turintį multiplikacinį poveikį mūsų visų gerovei.

Būtina atsisakyti ir visų mikroreguliavimų - kiekvienos šakos ir kiekvienos srities lygmenyje. Kiekvienoje be išimties srityje tų reguliavimų yra labai daug. Vieni jų yra implikuoti įstatymų, kiti - sugalvoti ir įgyvendinami daug žemesniame lygmenyje. Deja, bet kokiu atveju įgyvendinti dereguliavimo politiką turi pati valdžia. Mes esame optimistai ir turime pakankamai energijos siūlyti dereguliavimo sprendimus, bet rezultatai kartais nustebina ir mus. Tarkime, Institutas labai didžiavosi savo sėkme, įrodant žyminio mokesčio, kuris buvo naudojamas kaip fiskalinis barjeras įeiti į rinką, ydingumą. Valdžia pritarė mūsų argumentams, kad žyminis mokestis neturi viršyti valdiškos paslaugos savikainos, ir nei metalo, nei alkoholio, nei kitų veiklos sričių atveju per žyminį mokestį neturi būti iš anksto paimama didelė pelno dalis, tokiu būdu nuimant viršpelnius ar siekiant kitų tikslų. Buvo labai smagu, kad į mūsų argumentus buvo atsižvelgta, tačiau naikindama žyminį mokestį valdžia tuo pačiu metu sukuria rinkliavų įstatymą ir tą patį, ką paimdavo žyminio mokesčio pagalba, ateityje ji paims rinkliavos vardu. Vienas reguliavimas yra panaikinamas, vietoje jo atsiranda kitas reguliavimas arba gal net du reguliavimai. Kone kiekvieną trečiadienį Vyriausybė įsteigia vis kokią nors naują valdišką agentūrą, kuriai priskiriamos kažkokios funkcijos, kurias ta agentūra greičiausiai susigalvoja pati. Taip gyvenimą vis labiau užbarikaduoja niekam nereikalingi darbai ir išlaidos.

Tiesa, galima pasiguosti tuo, kad Lietuvoje, kaip Italijoje, vis labiau plinta kitas dereguliavimo būdas - sabotuojant valdiškus reguliavimus. Tuomet reguliavimas turi mažiau ydingų pasekmių, nes žmonės paprasčiausiai jį apeina. Kita to sabotavimo atmaina - atvira korupcija, kai yra aiškiai žinoma, už kiek galima nusipirkti kokių nors atsakingų pareigūnų parašus, leidimus ir t. t. Kuo lengviau galima nusipirkti valdininkų palankumą, tuo mažiau problemų žmonėms kyla įgyvendinant jiems primestus reikalavimus. Tuo mažesne našta nepagrįsti reguliavimai spaudžia žmones.

Nenorėčiau, kad išsigelbėjimo viltis sietume tik su tokiu sabotavimu. Juk yra ir tikroji alternatyva - sistema, kurioje nereikėtų rinkti ar pirkti tų parašų, kurioje nekeliamas tikslas siekti kažko mistinio, ir vis tiek nepasiekiamo. Šioje sistemoje mes visi daugiau laimėtumėme ir kaip vartotojai, ir kaip gamintojai, ir kaip samdomi žmonės. Mes turėtumėme daugiau galimybių kurti ir naudotis kūrybos vaisiais.

Apibendrinant galima pasakyti, kad valdžiai įsiterpiant tarp gamintojo ir vartotojo, kainų pavidalu pasireiškiantys rinkos signalai yra nuslopinami. Sistema tampa nepralaidi esminei rinkos informacijai. Tokiu atveju kalbėti apie rinkos veikimą negalima. Turime pripažinti, kad gyvename kažkokioje sistemoje, kuri nėra visiškai valstybinė, nėra visiškai planuojama iš centro, tačiau labai stipriai to centro sprendimų įtakojama. Tokioje sistemoje mūsų visų gerovė yra daug mažesnė, nei ji galėtų būti, rinka yra iškreipta, o žmonių moralė apgailėtina, todėl kad kelias į sėkmę dabar yra kelias per valdžią, o ne per sugebėjimą laimėti rinkoje.