Esant tokiai politikai rinkoje, bendrąsias verslo sąlygas taip pat apibrėžia susiklosčiusi infrastruktūra, žemės bei nekilnojamo turto rinka, darbo jėgos kaina, paskolų palūkanos. [taigi, vos ne visi ekonominiai klausimai, netgi Mažeikių nafta ir Europos integracija]

Specifines sąlygas dvarų panaudojimo verslams smarkiai lemia Kultūros paveldo pripažinimo bei saugojimo politika ir konkretūs jos vykdymo mechanizmai.

Dvarams, kaip vientisoms teritorijos bei nekilnojamo turto objektų struktūroms, esminis yra nuosavybės klausimas. Beje, nuosavybės klausimas yra pirminis bet kokioje ekonominėje diskusijoje. Paveldo specialistai dažnai pabrėžia dvarų teritorinį vientisumą. Reikia turėti omenyje, kad visoms ekonominėms veikloms teritorinis vientisumas yra būtina sąlyga, tačiau teritorija formuojama pagal dabartinę ekonominę veiklą. Suprantamas noras išsaugoti senąsias dvarų ribas, tačiau, kaip minėjau tai - praeitis, ir dabartyje tai gali pavykti padaryti tik išimtinais atvejais - kai naujajai veiklai reikalinga teritorija sutaps su originaliąja arba "nereikalingoji" dalis nebus didelė našta. Todėl formuluojant prioritetą parduoti tik vientisą dvaro teritoriją reikia lanksčiai žiūrėti ir į dalinio panaudojimo pasiūlymus, kadangi dalinis dvaro panaudojimas yra geriau negu joks. Tačiau tuo atveju, kai dvaro teritorija grąžinama buvusiam savininkui, būtina išlaikyti nuosavybės vientisumą.

Iš nuosavybės santykių išplaukia ir kitos prielaidos dvarų regeneracijai. Norint dvarus naudoti aktyviai, t.y. integruoti į šiandienos ekonomiką, dvarams reikalingas privatus savininkas. Tam visų pirma reikalinga kuo greičiau užbaigti restituciją bei liberalizuoti žemės pardavimą. Tol, kol žemės rinka tokia suvaržyta, sunku tikėtis bet kokio veiklos pagyvėjimo versluose susijusiuose su žeme, tarp jų ir su dvarais. Kai žemės rinka apribota, jos kaina maža, pardavėjai delsia ją parduoti, tikėdamiesi kainos kilimo. Kai kurie pirkėjai negali pirkti žemės dėl teisinių apribojimų, kiti baiminasi, kad po to negalės jos parduoti. Žemės ūkio paskirties žemės žmonės negali užstatyti bankams (nes būdami juridiniai asmenys, jie negalėtų ja disponuoti) ir paimti kredito investicijoms į dvarą.

Esant savininkui, jo interesas yra elgtis su savo nuosavybę savo nuožiūra. Šiuo atveju esminis yra apsisprendimas dėl laisvių ir apribojimų santykio. Kuo daugiau yra prievolių bei apribojimų savininkui, tuo mažesnė tikimybė, kad toks savininkas atsiras, kad jis į dvarą investuos tiek, kad bent palaikytų esamą jo būklę. Paprastai kalbama, kad dvarai galėtų būti pritaikyti muziejams, kultūros centrams, žemės ūkio veiklai, kaimo turizmui ir pan. Gal iš tiesų tai yra labiausiai tinkantys pritaikymo būdai, tačiau jokiu būdu negalima a priori užkirsti kelio kitiems dvarų pritaikymo variantams, kad ir privataus asmens norui dvare gyventi per savo atostogas.

Netgi pasyviam dvarų išsaugojimui reikalingos investicijos, o jų atgaivinimui juo labiau. Privačių investicijų atėjimo tikimybė atvirkščiai proporcinga apribojimų - tiek bendrųjų verslo, tiek specialiųjų paminklosauginių - naštai. Esant ne itin palankioms verslo sąlygoms ir išsikėlus griežtus paminklosauginius reikalavimus (suprantant, kad verslui tai nėra patrauklu), paprastai gręžiamasi į valstybę ir tikimasi jos finansavimo. Valstybės finansavimas priklauso nuo bendrosios biudžeto politikos bei atskirų programų įgyvendinimo mechanizmo. Valstybės skiriamų lėšų kiekis visada yra ribotas, todėl, nepriklausomai nuo konkrečių asignavimų dydžio, svarbiausias klausimas yra kaip tie asignavimai paskiriami ir kaip jie vėliau valdomi. Remiantis programiniu biudžeto išlaidų skyrimo principu, lėšos skiriamos ne institucijoms, o konkrečioms programoms ar projektams. Tokiu atveju būtina šių projektų analizė, kvestionuojant tiek jos keliamų tikslų svarbą, tiek ekonominį gyvybingumą. Lietuvoje formaliai toks biudžeto skirstymo principas egzistuoja, tačiau praktikoje jis neveikia. Tiek valstybės, tiek savivaldybių biudžetų, tiek VIP lėšos dažniausiai skiriamos remiantis praėjusių metų biudžetu bei įgyvendinant atskirų interesų grupių pageidavimus. (Beje atskiros valstybės administravimo institucijos, kurios valdo biudžeto asignavimus, yra labai aktyvios interesų grupės). Demokratinėje valstybėje interesų grupių veikla yra būtinas reiškinys, tačiau politikų uždavinys tuos interesus vertinti bendravalstybiniame kontekste. Suprantama, norint atlikti konkuruojančių dėl mokesčių mokėtojų pinigų projektų analizę, reikia į tuos projektus gilintis. [ko niekas nenori ir teisinasi išteklių stoka] Tačiau neįsigilinus negalima tikėtis, kad lėšos bus paskirtos efektyviai. Akivaizdu, jog tam, kad šių projektų analizė būtų atlikta kokybiškai, reikalingos administracinės struktūros, kurios valdo informaciją ir pajėgios pritraukti reikalingus ekspertus. Labai svarbu, kad administracinė struktūra būtų paprasta ir aiški. Priešingu atveju švaistomos lėšos ir laikas, o koordinacija būna labai silpna, dėl ko finansavimas paskiriamas ir menkaverčiams projektams.

Išvados:

Ekonominės prielaidos dvarų išsaugojimui: