Atgal į pranešimus

Į pirmą puslapį

Europos Sąjungos teisė Lietuvoje - liberalizavimo ar valdžios kontrolės link

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė,
Pranešimas konferencijoje
“Konkurencijos teisė ir teisė konkuruoti. Lietuva ir Europos Sąjunga”
Vilnius, 1998 m. spalio 30 d.

         Lietuvoje, kalbant apie stojimo į ES problemas, paprastai apsiribojama politinio proceso Sąjungoje analize, aiškinamasi, kokie reikalavimai Lietuvai keliami ir kaip sekasi juos įgyvendinti. Neapsiribojant tokia analize, būtina pažvelgti, kas rūpi Lietuvos žmonėms bei realią gerovę kuriančioms Lietuvos įmonėms. Būtina atsakyti į klausimą - kaip integracija veikia Lietuvos įmonių konkurencingumą. Tam svarbūs du veiksniai - bendroji ekonominės aplinkos įtaka gebėjimui konkuruoti globalioje rinkoje ir laisvos konkurencijos principų įgyvendinimas.
         Integracija į ES dvejopai veikia ekonominę aplinką. Pozityvius pokyčius sąlygojo ES nuostata užtikrinti "laisvą žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimą". Lietuvos noras integruotis į ES bei derybos su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) sėkmingai atsvėrė interesų grupių spaudimą vykdyti protekcionistinę politiką - didinti importo muitų tarifus ir kitaip užbarikaduoti rinką. Galime tik pasidžiaugti, kad ne be tarptautinių organizacijų įtakos Lietuvos Vyriausybė gana nuosekliai laikėsi tarptautinės prekybos liberalizavimo linijos.
         Teigiamas pavyzdys, kaip ES padėjo Lietuvoje pašalinti protekcionizmo pinkles yra draudimo užsienio bankams veikti Lietuvoje panaikinimas. Ko kelis metus nesugebėjo įrodyti vietiniai ekspertai ir verslo organizacijos, tą padarė Briuselio pareigūnai, kurių susirūpinimą sustiprino bankų krizė. Kitas pavyzdys taip pat susijęs su draudimo panaikinimu: tiesiogiai spaudžiamas ES, Lietuvos Seimas pagaliau atrakino vartus, užtvėrusius kelią užsieniečiams įsigyti žemę Lietuvoje.
         Šie pokyčiai rodo, kad ES ir kitų tarptautinių organizacijų įtaka yra lyg saugiklis, neleidžiantis grįžti į politinį ir ekonominį totalitarizmą. Tačiau pozityvi ES įtaka yra ribota: nepamirškime, kad laisvo žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo principas galioja … tik ES ribose.
         Tai, kad ES deklaruojamos laisvės galioja tik ribotoje teritorijoje, neabejotinai įtakoja Lietuvos įmonių galimybes konkuruoti globalioje rinkoje. "Laisva" prekyba yra laisva tik iš dalies, jei ji baigiasi ties ES muitinės postu. "Laisvos" prekybos principai, taip kaip juos supranta ES direktyvų kūrėjai, Lietuvai tampa kliūtimi plėtoti laisvą prekybą su visomis pasaulio tautomis, ir netgi tapti PPO nare. Mat, šalys-narės privalo saugoti rinką nuo Europos klubui nepriklausančių šalių. Pagal 1995 metais įsigaliojusią laisvos prekybos sutartį su ES Lietuva panaikino muito mokestį pramoninių prekių importui iš ES šalių, o vėliau įsipareigojo padidinti importo muitus ne ES šalims iki ES nustatyto lygio. Tačiau protekcionistinės priemo nės prieš likusį pasaulį išprovokuoja atsakomąjį protekcionizmą ir taip vietoj naudingo bendradarbiavimo skelbiamas "prekybinis karas,. Tokio karo ar nepalankaus prekybos režimo našta pirmiausiai kristų ant Lietuvos žmonių pečių. Apsunkinta prekyba su Rytųr Azijos bei Amerikos rinkomisa Lietuvai būtų labai nenaudinga. Apie Potencialius nuostolius galima tik spėlioti, nes tyrimi, įvertinančis galims poveiks prekybai, nėra.
         Įmonių konkurencingumui labai svarbu, kad iš ekonomikos būtų kuo greičiau eliminuotos valdiškos monopolijos, kad jų primetamos kainos nedidintų visų įmonių kaštų. Suprantama, kad valdiškos monopolijos pakeitima privačia problemų neišsprendžia. Vienas iš pastarųjų pavyzdžių - išskirtinių monopolio teisių suteikimas "Lietuvos telekomui". Lietuvos valdžia kaip vieną iš argumentų naudojo teiginį, kad jos sprendimas neprieštarauja ES direktyvoms, leidžiančioms išsaugoti telekomų monopolius pereinamuoju laikotarpiu. Tai, kad toks sprendimas buvo išimtis iš bendros taisyklės liberalizuoti telekomunikacijas, buvo nutylėta. Į įspėjimus apie neigiamas monopolijos pasekmes, užprogramuotus technologinio progreso stabdžius, atsižvelgta nebuvo. Visuomenei duota suprasti, kad jeigu ES neprieštarauja monopoliui, tai viskas yra teisinga.
         Iki šiol neišanalizuota, kokią įtaką vieninga monetarinė politika darys skirtingoms rinkoms ir pagrindiniam jų orientyrui - palūkanoms. Aišku viena - bendrosios valiutos įvedimas pareikalaus harmonizuoti visas ekonomikos sritis.
         Pirmasis taikinys bus mokesčių sistema, iki šiol išvengusi harmonizavimo manijos. Tai gali būti pražūtinga Lietuvai, kuri siekia iš esmės reformuoti mokesčius. Džiaugėmės, kai Lietuvos valdžia apsisprendė naikinti pelno mokestį. Pirmasis žingsnis ta linkme buvo investicijoms skirto pelno dalies apmokestinimas nuliniu tarifu. Laisvos rinkos šalininkai tikisi, kad pradėtas reformas apvainikuos visiškas pajamų mokesčių panaikinimas.Tačiau dėl integracijos į ES net ir pradėti pažangūs pokyčiai gali būti sustabdyti. Būsime visi blogi, bet vienodi. Viltys sulaukti investicijų bumo, paversti Lietuvą verslo traukos centru būtų aukojamos narystės labui.
         Konkuruoja ne tik įmonės. Valstybių konkurencija veikia kaip saugiklis prieš pagundą plėsti valdžios galias ir svarbiausia, prieš "galią apmokestinti ir išlaidauti". Harmonizavimas pašalina valstybių konkurenciją sudarant liberalesnes sąlygas verslui ir bet kokiai žmonių veiklai... Lietuvoje, kur dar nesustiprėjo vietinis kapitalas ir verslininkystės tradicijos dar tik formuojasi, pakartoti vakarų mokesčių sistemų trūkumai reikštų visišką ekonomikos stagnaciją.
         Teisės aktų vienodinimas taip pat neretai susijęs su kaštų didinimu. Užuot pripažinus poreikį dereguliuoti ekonomiką ir sumažinti biurokratizmą visose gyvenimo sferose, valdžia stengiasi skrupulingai vykdyti ES direktyvas. Kartais tai sumažina reguliavimą, tačiau daugeliu atveju direktyvų įgyvendinimas sukuria naujas biurokratines procedūras, papildančias senąsias, sovietinio stiliaus taisykles. Biurokratija nepaiso sveiko proto principų, ir primesdama verslui nebūdingas ir niekam tikusias funkcijas, didina jo kaštus.
         Tai ne tik nepriimtina žmonėms, siekiantiems gyventi savo protu. Tai gali turėti nepataisomų ekonominių padarinių. Harmonizavus darbo rinką, aplinkos apsaugos reikalavimus, mokesčių sistemą ir visas kitas gyvenimo sritis, mūsų žmonės ir įmonės negrįžtamai prarastų konkurentiškumą, kuris ir taip dar nėra pakankamas. Prisiminkime, kad europinio reguliavimo normos gimė daug pajėgesnėse valstybėse, visiškai kitomis, nei mūsų, sąlygomis. Ekonomiškai nesutvirtėjusiam mūsų kraštui jie taptų per sunki našta.
         Įmonėms svarbu ir jų pajėgumas konkuruoti, ir tai, kokios yra konkurencijos taisyklės. Deja, ES deklaruojami konkurencijos principai gerokai skiriasi nuo laisvos konkurencijos principų. O Lietuvos valdžia ne tik nekvestionuoja ES normų, prieš įgyvendindama jas Lietuvoje, bet ir pasirenka labiausiai varžantį, agresyvų, atgyvenusį konkurencijos reglamentavimo modelį. Jeigu toks modelis bus įgyvendintas, virš Lietuvos įmonių kasdienės veiklos pakibs Damoklo kardas, o tikros konkurencijos principai nebus laiduojami.
         Pavyzdžiui, konkurencijos įstatymo projektas numato, kad tiems, kas turi dominuojančią padėtį, "draudžiama atsisakyti sudaryti sutartį su tam tikru ūkio subjektu be objektyvių priežasčių, jeigu panašios sutartys su juo buvo sudaromos anksčiau", "draudžiama atsisakyti sudaryti sutartį su tam tikru ūkio subjektu, jeigu jis neturi kitų pirkimo ar pardavimo galimybių panašiomis sąlygomis". Šios įstatymo nuostatos leistų bausti kiekvieną, kuris tiesiog naudojasi sutarčių laisvės principu. Šios nuostatos proteguoja autsaiderius, nes gali įpareigoti vieną ūkio subjektą supirkti prekes iš kito, jei pastarasis neturi kur tų prekių dėti. Tokia yra įstatymo raidė.
         O įstatymo dvasia leidžia bet kaip smulkinti rinką, nustatant tuos, kurie užima joje dominuojančią padėtį. Rinką galima smulkinti tiek geografiniu požiūriu, tiek iš rinkos dydžio apskaičiavimo dirbtinai eliminuojant konkuruojančias prekes. Neseniai Konkurencijos tarnyba svarstė vieną pažeidimą, kai dominuojančios padėties nustatymui rinka buvo suformuluota kaipo "gaivinančių gėrimų, kurių sudėtyje yra kolos". Tačiau tikrovėje tarpusavyje konkuruoja ne tik visi gaivinantys gėrimai, bet ir arbata, kava, t.t. Dirbtinai siaurinant, bet kokią rinką galima suvesti į vieno produkto rinką. Kadangi kiekvienas gamintojas gamina kažkuo unikalią produkciją, dirbtinis rinkos siaurinimas sudaro prielaidas bemaž kiekvieną paskelbti monopolistu.
         Iš ES importuoti konkurencijos principai ne tik gerokai prasilenkia su konkurencijos dvasia. Tuomet, kai privačių subjektų veikla smulkmeniškai reglamentuojama ir suvaržoma abejotino tikslingumo normomis, valstybės kišimasis į konkurenciją yra ignoruojamas. Ir dabar galiojantis, ir naujas įstatymo projektas tik ūkio subjektams draudžia vykdyti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Ūkio subjektas gi apibrėžiamas taip, kad "Lietuvos Respublikos valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikomos ūkio subjektu, jeigu jos vykdo ūkinę veiklą". Bet gi pagrindinė valdžios galia - leisti įstatymus bei nustatyti žaidimo taisykles turi konkurencijai daug didesnės įtakos, negu valstybės-savininkės darbai. O savininkės ir reguliuotojos tandemas yra itin pavojingas konkurencijai. Ir visai nesvarbu, ar tas pats valdžios vienetas įgyvendina tandemo politiką, ar jie yra atskirti - juridiniu, geografiniu ir kitais aspektais.
         Būtent todėl šokiruoja valdžios noras pasilikti kuo arčiau vykdomosios valdžios pagrindinį konkurencijos prižiūrėtoją - Konkurencijos tarybą. Projektas numato, kad ji yra "Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaiga, vykdanti valstybinė konkurencijos politiką bei atliekanti šio įstatymo laikymosi kontrolę". Suprantu, kad kiekvienos valdiškos struktūros "nepriklausomybė" yra pakankamai abejotina, tačiau visgi galima pasirinkti tokius formavimo ir atskaitomybės principus, kurie sudarytų tai nepriklausomybei bent minimalias prielaidas. Vyriausybės įstaigos statusas tuo metu, kai kiti jos padaliniai - ministerijos-reguliuotojos, ministerijos-steigėjos, fondai-valdytojai tebėra konkurencijos pažeidimo epicentrai, glumina ir demoralizuoja.
         Vis dar populiari valstybės parama verslui yra aiškiai nesuderinama su laisva konkurencija. Čia ES vaidina įdomų vaidmenį - nors ir nepasižymėdama itin ribota valdžia, savo teisės aktuose ji draudžia vyriausybėms teikti pagalbą ūkio subjektams ar juos diskriminuoti. Šio principo taikymas nėra absoliutus - jis paremtas paramos dydžio ribojimu. Kadangi ES masteliai gerokai skiriasi nuo lietuviškų, ES ribojimais skirti ūkio subjektams subsidiją, didesnę nei 30 000 ECU, Lietuvoje legalizuoja gana didelę paramą ūkio subjektams. Kitaip tariant, ES veikiančio valstybės kišimosi ribojimo pažodinis supratimas Lietuvoje de facto reikštų žalios šviesos suteikimą valstybinėms paramos programoms, kurių gyvavimas neturi nieko bendro su rinka.
         Konkurenciją rinkoje, konkurenciją dėl vartotojo paramos programos paverčia konkurencija valdžios koridoriuose dėl didesnių privilegijų. Iškrypsta ne tik ekonomika, bet ir moralė. Europos Sąjungos žadama ir dalies tautiečių itin laukiama pagalba įvairiose srityse - žemės ūkyje, regionuose ir pan. visiškai sugriautų konkurencijos ir rinkos pagrindus. Ne tik teorija, bet ir praktika turėtų įtikinti žmones, kad iš šios paramos turtingesni netapsime. Ar gerbsime save, tapę "išmušinėtojų", svetima sąskaita gyvenančia tauta?