Atgal į pranešimus

Į pirmą puslapį

Ką būtina keisti labdaros ir paramos reglamentavime

Remigijus Šimašius, LLRI teisės elspertas,
pranešimas konferencijoje "Filantropija - nuo išimčių prie tradicijos"
1999 metų lapkričio 19 dieną

         Į labdarą bei paramą galima žvelgti dvejopai. Viena vertus, tai griežta teisinė sąvoka, nustatant, kas gali duoti labdarą ir paramą, kas ją gali gauti, kokiems tikslams ir pagal kokias procedūras. Belieka išpildyti šiuos reikalavimus ir tam tikras veiksmas bus įvertintas kaip labdaros ar paramos aktas.
         Tačiau į gyvenimą žiūrint visuomenės nario, o ne Labdaros ir paramos įstatymo akimis, žvelgiant į labdaros ar paramos esmę, toks požiūris atrodys tiek per siauras, tiek ir netikslus. Labdaros aktu žmonės laiko išmaldos davimą ar kitokį gerą darbą, kuris daromas nesižvalgant į įstatymus ir dažniausiai net nežinant, kad egzistuoja toks labdaros ir paramos įstatymas. Kita vertus, nelabai laikytina labdara ar parama tokie veiksmai, kuriais tesiekiama naudos sau. Štai kodėl profesionalaus sporto rėmimas mainais už reklaminius įsipareigojimus nėra ta tikroji parama. Duodant labdarą ar paramą, žmogus turi paimti iš savęs ir duoti kitiems. Todėl nelaikyčiau parama ir tokių veiksmų, kuomet visas žmogaus kilniaširdiškumas kompensuojamas mokesčių lengvata. Nėra labdara ir mokesčių mokėjimas, nes jis prievartinis, ir valdžios išlaidos, kad ir kokiems kilniems tikslams pasiekti jos bebūtų skirtos - parama ar labdara turi būti iš savo kišenės.

Taigi labdara ar parama yra tuomet, kai:

• duoda pats žmogus iš savo kišenės;
• duodama nesitikint materialinės naudos.

         LLRI atlikti verslo elito tyrimai parodė, kad duodama, kai turima iš ko duoti ir kai yra kam duoti. Kaip padaryti, kad žmonės turėtų pinigų? Atsakymas - mažinti mokesčius ir reguliavimą. Ką daryti, kad ne pelno organizacijos būtų priimtinesnės rėmėjams?
         Labdaros ir paramos reglamentavimas tik labai nedaug susijęs su tuo, ką vadiname labdara ir parama ir su jos apimtimis bei pobūdžiu. Tačiau reglamentavimo įtaka irgi svarbi.
         Kalbą apie labdaros ir paramos reglamentavimą būtina pradėti nuo to, kad Labdaros ir paramos įstatymas yra mokesčių įstatymas ir reglamentuoja labdarą ir paramą tiek, kiek tai susiję su mokesčiais. Tuo tarpu labdara ir parama nėra tik mokestinis dalykas - visų pirma tai privataus asmens ar įmonės veiksmas, suteikiant materialinę pagalbą kitam privačiam asmeniui. Iš to seka išvados: 1) labdaros ir paramos reglamentavimas nėra vykdomas tik Labdaros ir paramos įstatymu, bet ir privatine teise (pirmiausia - CK), 2) galima duoti ir tokią labdarą ir paramą, kuri nenumatyta Labdaros ir paramos įstatyme.
         Kita vertus, dažnai girdimas teiginys, jog labdarai ar paramai galima atiduoti nors ir visą pelną taip pat nėra absoliučiai teisingas. Akcinių bendrovių įstatymo 48 straipsnio 3 dalis nustato, kad metiniams išmokėjimams (tantjemoms) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams, darbuotojų premijoms ir kitiems tikslams (į šią kategoriją patenka ir labdara bei parama) gali būti skirta ne daugiau kaip 1/5 grynojo pelno ir ne didesnė pelno dalis, negu skirta dividendams.

         Labdaros ir paramos įstatymas turi keletą esminių trūkumų.

1. Sąvokų neaiškumas. Kuo skiriasi labdara nuo paramos?
2. Biurokratizmas. Įstatymas nustato, kad parama gali būti duodama ne tiesiog organizacijai, o jos vykdomai programai. Nustatytas reikalavimas, kad programos būtų patvirtintos, o galimybė jas tvirtinti suteikta "nevalstybinės organizacijos aukščiausiajam valdymo organui"^[1]. Taigi, neteisėtas ir neteisingas yra dažnai pasitaikantis reikalavimas tokias programas būtinai patvirtinti savivaldybėje ar kitoje valdžios institucijoje. Įstatymas numato tik tokią galimybę, bet ne pareigą. Kita vertus, būtina neužmiršti, kad programas turi patvirtinti būtent aukščiausiasis valdymo organas, t.y., suvažiavimas, konferencija, steigėjų susirinkimas ir pan. Programa yra tik formalus reikalavimas, kurio daug kas nevykdo.
3. Biurokratizmas 2. Tiek ne pelno organizacijos (paramos gavėjai), tiek paramos davėjai neturėtų pamiršti, kad įstatymas įpareigoja abi šias šalis pagal nustatytą formą pranešti apie gautą (suteiktą) paramą ar labdarą Statistikos departamentą bei Teritorinę mokesčių inspekciją.
4. Neaiški padėtis dėl anoniminės paramos.
5. Sunku atriboti paramą nuo komercinės veiklos.

         Lietuvoje rengiamasi priimti naują Labdaros ir paramos įstatymą. Vyriausybės sudaryta darbo grupė yra parengusi projektą, kuriame numatyti šie pagrindiniai pakeitimai, lyginant su galiojančiu įstatymu:

pirma, patikslintos paramos ir labdaros sąvokos, nustatant, kad labdaros gavėjas yra fizinis asmuo, o paramos - ne pelno organizacija;
antra, remiamos būtų nebe programos, o ne pelno organizacijos;
trečia, pati ne pelno organizacija būtų atsakinga už tinkamą paramos panaudojimą;
ketvirta, apibrėžta aukos kaip anoniminės paramos sąvoka.

         Vyriausybės sudarytos darbo grupės Labdaros ir paramos įstatymo projektui parengti parengtas projektas numato, kad paramą gali gauti visos ne pelno organizacijos, kurios įpareigotos naudoti ją įstatyme numatytoms sritims finansuoti. Deja, projektas buvo nepagrįstai apkaltintas kaip skatinantis piktnaudžiavimą lengvatomis. Finansų ministerijos pataisytame projekte šios nuostatos atsisakoma, numatant organizacijų, kurios gali būti paramos gavėjais, sąrašą. Atkreipiame dėmesį į paramos gavėjų sąrašo sudarymo principinius ir įgyvendinimo mechanizmo trūkumus.

1. Neįmanoma nustatyti tinkamų kriterijų, ką įtraukti į paramos gavėjų sąrašus, o tie kriterijai, kuriuos galima nustatyti (pelno neskirstymas, paramos lėšų naudojimas tinkamoms reikmėms), nereikalauja individualaus sprendimo ir papildomo sąrašo.
2. Sąrašų sudarymas neišvengiamai atmestų kai kurias geras visuomenines iniciatyvas. Į sąrašus patektų pirmiausia tie, kurie yra apsukrūs ir landūs, o ne tie, kurių iniciatyvos yra geros. Toks barjeras visiškai nesiderina su nuostata išlaisvinti žmonių iniciatyvą, sudaro sąlygas korupcijai.
3. Paramos gavėjų sąrašų sudarymas neišlaisvintų mokesčių administratorių nuo darbo tikrinant paramos davėjus ir gavėjus, tai nėra alternatyva jau egzistuojančiai ir darbo grupės siūlytai sistemai. Sudarant sąrašus piktnaudžiavimų parama gali net padaugėti, nes tiek organizacijoms, patekusioms į sąrašą, tiek rėmėjams, tiek mokesčių administratoriams susidarytų įspūdis, kad patekimas į sąrašą jau rodo organizacijos tvarkingumą, nors iš tikro taip nėra ir negali būti.
4. Paramos gavėjų sąrašas reikalautų daug popierizmo ir biurokratinio darbo, nes tektų kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ką įtraukti į sąrašus, o ko ne, nagrinėti daugybę prašymų. Tikėtina, kad beveik visos iš dabar įregistruotų ne pelno organizacijų, kurių yra tūkstančiai, kreiptųsi dėl patekimo į paramos gavėjų sąrašus. Biurokratinio darbo krūvis būtų toks, kad pareikalautų naujų etatų valdžios struktūrose, arba trukdytų valstybės tarnautojams atlikti kitas pareigas.
5. Paramos gavėjų sąrašų neefektyvumą iliustruoja kitų šalių, pirmiausia - kaimyninės Estijos, praktika. Tik gilias tradicijas turinčioje Anglijoje tokia sistema yra labiau prigijusi, tačiau ir joje pasireiškia dauguma sistemos trūkumų.

         Grįžtame prie klausimo, ką būtina keisti, kad labdara ir parama taptų tradicija, o ne išimtimi. Būtina išspręsti minėtas Labdaros ir paramos įstatymo problemas ir nekurti naujų problemų. Tačiau dar svarbiau nesieti su įstatymais visų savo vilčių, o išspręsti bendras problemas, trukdančias žmonių iniciatyvai ir pašalinti kliūtis ne pelno iniciatyvoms.

^[1] Labdaros ir paramos įstatymas, 2 straipsnis, 3 dalis