Skurdo priežastys ir galimybės jį sumažinti

Tikslas - lygybė ar gerovė?

Vertinant skurdo lygį Lietuvoje dažnai pabrėžiama, kad „po nepriklausomybės atgavimo turtinė diferenciacija smarkiai išaugo“. Ši frazė naudojama su neigiama potekste, teigiant, kad pirma, sovietiniais metais diferenciacija buvo mažesnė, antra, kad auganti diferenciacija didina skurdo lygį. Panagrinėkime šiuos vertinimus atidžiau.

Pirma, ar korektiška lyginti šiandieną su sovietiniu laikotarpiu? Sovietinės santvarkos metais, kaip žinia, diferenciacija tarp privilegijuotų ir paprastų žmonių buvo ypatingai didelė. Ji ne visuomet turėjo turtinę išraišką (kurios juo labiau neatspindėjo oficiali statistika), tačiau kitaip ir negalėjo būti, nes planinėje ekonomikoje žmogaus turtas yra statusas, rinkos ekonomikoje – kapitalas. Tačiau žmogaus gyvenimo kokybės prasme, kuria čia ir žvelgiama į skurdą, galimybių diferenciacija buvo akivaizdi. Kartais linkstama manyti, kad žmonių gradacija pagal statusą Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje buvo atsitiktinis reiškinys, iš esmės nebūdingas socialistinei sistemai, kuri pagal jos apibrėžimą buvo skirta žmonių lygybei sukurti. Tačiau tiek teorija, tiek praktika byloja, kad planinė ekonomika egzistuoti be piliečių statuso diferenciacijos negali, nes nesant privačios nuosavybės ir laisvų kainų nėra kitų kriterijų kaip padalinti gėrybes, kurios visuomet yra ribotos.

Tuo tarpu esant rinkos santykiams neišvengiama yra turtinė diferenciaciją, nes žmonės dėl objektyvių arba dėl subjektyvių priežasčių nevienodai pasinaudoja šios santvarkos sukuriamomis galimybėmis.

Pirma išvada - teigti, jog diferenciacija, lyginant su sovietiniais metais, padidėjo yra nekorektiška. Diferenciacija buvo ir yra, tačiau keičiantis santvarkai pasikeitė kriterijai, pagal kuriuos ji atsiranda ir išsiplėtė jos skalė dėl išaugusių galimybių turtėti.

Antra – sovietiniais metais bendras gerovės lygis buvo labai žemas ir tiktai dėl izoliacijos, dėl kurios nebuvo žinoma apie kapitalistiniame pasaulyje esančias galimybes, didelė dalis visuomenės nelaikė savęs skurdžiais. Tačiau visas darbo liaudies valstybės išdidumas išgaruodavo pirmoje vakarietiškoje parduotuvėje. Šiandien iš Šiaurės Korėjos žmonės bėga, iškeisdami netgi privilegijuotą statusą į bet kokį darbą kapitalistinėje valstybėje.

Kuri iš šių nelygybių yra žalingesnė žmogui – statuso visuomenėje ar materialios gerovės – galime spręsti vadovaudamiesi tik vertybinėmis nuostatomis. Rinkos ekonomikos doktrina teigia, kad nelygybė veiklos laisvės prasme yra nepriimtina iš esmės, o antroji – materialinė nelygybė - kad ir kaip mums nepatiktų, egzistuoja neišvengiamai.

Svarstyti, ar žmonių sugebėjimai pasiekti turto skiriasi, yra gerai ar blogai praktiniu požiūriu nėra prasminga, lygiai taip pat, kaip neprasminga vertinti, tarkim, nagrinėjant sveikatos apsaugos ar švietimo reikalus, ar gerai, kad žmonės yra skirtingos kūno konstitucijos ir skirtingų pajėgumų suprasti ir išmokti įvairias mokslo disciplinas.

Taigi formuojant skurdo prevencijos ir socialinės apsaugos politiką, į diferenciaciją tenka atsižvelgti kaip į faktą, nulemtą žmonių kaip gyvų būtybių bei jų gyvenimo aplinkos įvairovės. Todėl tikslas sumažinti diferenciaciją skiriasi nuo tikslo sumažinti skurdą, kurio sprendimas aktualus visiems žmonėms ir visoms demokratinėms valdžioms.

Skurdo priežastys

Socialinės politikos prasme svarbios yra turtinės nelygybės ištakos - žmogaus prigimtis, kurios politikos priemonėmis pakeisti neįmanoma, ir jį veikiantys išorės veiksniai, kurių keitimo ribos labai smarkiai skiriasi priklausomai nuo požiūrio.

Lyginant socialistinę ir kapitalistinę sistemą abejonių dėl jų pajėgumo kurti gėrybes lyg ir neturėtų kilti, klausimai lieka du – kodėl žmonės nepasinaudoja tomis galimybėmis, kurias teikia individo iniciatyva ir atsakomybe paremti rinkos santykiai ir ką galima padaryti politikos priemonėmis, kad kuo daugiau žmonių tai pajėgtų.

Nagrinėjant skurdą prasmingas klausimas yra ne apie turto pasiskirstymą, o apie jo kiekį, tenkantį kiekvienam žmogui. Ne veltui sakoma, kad pinigų skaičiavimas svetimoje piniginėje turtų neatneša.

Iš šio požiūrio taško pažvelkime į rodiklius, naudojamus vertinti skurdo lygį. Naudojami du pagrindiniai rodikliai: absoliuti skurdo riba bei santykinė skurdo riba. Pirmoji susieta su minimaliu gyvenimo lygiu (MGL-125). Žmonės, gaunantys pajamas, mažesnes nei ši riba, įvardijami kaip esantys ypač giliame skurde. Santykinė skurdo riba – tai pusė vartojimo išlaidų vidurkio. Ji nepasako nieko apie to vidurkio dydį, tik apie žmonių skaičių, išleidžiantį vartojimui mažiau nei pusė vidurkio. Tai yra, santykinė skurdo riba apie turto kiekį nieko nebyloja. Teiginys, kad, pvz., 30 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, nebūtinai reiškia, kad tie žmonės neturi iš ko gyventi. Ir priešingai - sumažėjęs procentas žmonių, gaunančių pajamas, mažesnes nei šalies vidurkis, nėra didelis pasiekimas, jei pats vidurkis yra žemas. Santykinė skurdo riba yra dinaminis kintamasis, kuris juda kartu su pajamų vidurkiu. Informacija, kurią jis duoda apie skurstančius yra formali ir antraeilė, o ja remiantis keliamas tikslas – sumažinti turtinę nelygybę – nuveda socialinę politiką į šalį nuo tikrojo tikslo – sumažinti žmonių skurdą.

Remdamiesi santykinio skurdo apibrėžimu pažiūrėkime, kas atsitinka siekiant sumažinti skurdo lygį ir sulyginti pajamas, pvz., padidinant mokesčių naštą turtingesniems - sumažėja pajamų vidurkis, tuomet šio vidurkio pusė taip pat sumažėja. Yra tikimybė, kad mažesnis procentas žmonių liks žemiau skurdo ribos, bet ir pati skurdo riba nusileis, taigi – absoliutus skurdas padidės.

Yra ir kitas skurdo matavimo būdas, kuris tiksliau įvertina žmogaus statusą ir suteikia informaciją bendresniam supratimui apie visuomenę ir skurdo priežastis, bet yra sunkiai pritaikomas trumpalaikės socialinės politikos prasme. Tai sociologinė apklausa klausiant pačių žmonių, kur jie save mato skurdo-turto skalėje. Iš tokių apklausų paaiškėja, kad skurdžiais save laiko daugiau žmonių nei skaičiuojama pagal santykinę skurdo ribą. Ir tai nenuostabu. Skurdo sąvoka ne ekonomine, o žmogiškąja prasme, nurodo ne konkretų pajamų kiekį, o nebuvimą balanso tarp žmogaus galimybių ir norų.

Išnykus geležinei uždangai, skyrusiai mus nuo pasaulio, to pasaulio gyvenimo standartai pasklido labai greitai. Žmonės daug greičiau suvokė pasaulyje sukurtų prekių ir paslaugų naudą nei išmoko jas sukurti. Iš šio staigaus norų ir galimybių neatitikimo kilo įtampa, kurią vieni panaudojo kaip varomąją jėgą dirbti daugiau, geriau, rizikuoti ir kitaip siekti materialios gerovės. Žmonės, nenorėję ar nesugebėję šios įtampos paversti pozityvia ir su ja nesusitaikę, atsidūrė skurdo situacijoje, jei skurdą vertinsime subjektyviai.

Šiuos du atvejus – nenorėjimo ir negalėjimo – verta aptarti detaliau. Kodėl žmones nenori ir kodėl negali įgyti tiek lėšų, kad galėtų patenkinti savo minimalius poreikius ir nesijaustų skurdžiais?

Pirmas klausimas skamba beveik naiviai. Tačiau nenorinčių yra. Ši problema ypač matyti gerovės valstybėse, nes ratas žmonių, kurių poreikiams patenkinti pakanka pašalpos, auga su pašalpų dydžiu. O pašalpų dydžiai auga kylant gyvenimo standartams (greta žmogaus teisės į gyvybės ir nuosavybės saugumą bei žodžio laisvę atsiranda teisės į darbą, poilsį, internetą ir pan.). Standartai kyla augant gerovei. Kažkada pasiekiama riba, kuomet gerovė nebegali augti, nes iš jos gyvenantys, bet nekuriantys pasidaro per didelė našta. Tuomet ateina metas reformoms. Antai Vokietija. Kaip teigia Vokietijos analitikai, jų gerovės valstybė jau seniai yra pakirtusi savo augimo šaknis ir gyvena tik iš inercijos. Naudojant Charleso Handy metaforą – būtinas posūkio taškas augimo kreivėje jau praleistas, procesas jau eina žemyn ir tik iš inercijos viešoji opinija mano, kad viskas yra ir bus kaip visada. Neveltui kyla pasiūlymai reformuoti darbo santykius, pensijų sistemas, mokesčius, netgi pačią Europos Sąjungą. Bėda ta, kad nė viena politinė jėga to pripažinti nedrįsta garsiai, nes žmonėms nebus malonu išgirsti, kad teks keisti ir keistis. O vengti permainų yra žmogiška.

Lietuvoje socialinės pašalpos (išskyrus pašalpas daugiavaikėms šeimoms) nėra didelės, tačiau atsižvelgiant į vidutines gyventojų pajamas, ypač miesteliuose ir kaime, pajamos iš socialinės paramos yra vertingos, juo labiau kad gaunamos pinigais (ne natūra). Taigi jos yra paskata formuotis sluoksniui gyventojų, kurių veiksmai nukreipti ne į darbo ar savo verslo paieškas, ne į paieškas darbo toliau esančiame mieste ar užsienyje, o į gyvenimą iš pašalpų. Tuomet į valstybės paramos sistemą žvelgiama tarsi į darbdavį, kuris, duodamas užmokestį-pašalpą, kelia tam tikrus reikalavimus, pvz., neturėti daugiau nei x pajamų, y kvadratinių metrų būsto, turėti daugiau nei z vaikų, būti registruotam institucijoje alfa, bet neregistruotam institucijoje beta ir pan. Šių reikalavimų vykdymu žmogus ir yra užsiėmęs, tarsi būtų įsidarbinęs. Tokios paskatos veikia žmonių elgesio motyvus ir labiausiai atsiliepia šeimai ir vaikams, kuriuos socialinė politika taip mėgsta remti žodžiais.

Lietuvoje, kur tik dešimt metų mokomės būti atsakingi už savo darbą ir pajamas, sunku išskirti būtent paramos priemonių nulemtus iškreiptos motyvacijos vaisius, nes visos vadinamosios mentaliteto problemos, kurios išryškėja pereinant visuomenei iš socializmo į kapitalizmą, yra tokios iškreiptos motyvacijos padariniai. Kapitalistinėse gerovės valstybėse su socialinių programų tradicijomis, pastarųjų vaisiai itin gerai pastebimi. Antai Švedijoje visuomenė susirūpinusi tuo, jog gausiai remiamas ir be išlygų finansuojamas jaunimas labai vėlai suvokia, kad ateina laikas pasirūpinti savimi patiems. Todėl Švedija jau apribojo studijų paskolų teikimo sąlygas. JAV jau seniai vyksta plati diskusija dėl pašalpų vienišoms mamoms įtakos šeimos statusui ir vaikų galimybėms turėti abu tėvus.

Suprantama, visada bus individų, kurie nenorės įdėti pastangų, kad įgytų materialių vertybių. Taip buvo visais laikais, tačiau netapdavo problema, nes vyko be anoniminės valstybės įsikišimo. Savanoriški skurdžiai – tiek galintys, tiek negalintys dirbti - gyveno iš privačiai skiriamos paramos, kurią kontroliavo konkreti bendruomenė (vietos bendruomenė, savanoriška asociacija, profesinė ložė ar pan.). Kadangi gyvenimas bendruomenėje formuoja žmogaus motyvaciją, šios kontrolės pakako, kad gyvenimas iš paramos nepasidarytų per daug patrauklus. XX a. į socialinius santykius didžiuliu mastu išsiliejus valstybės iniciatyvai, nunyko privati parama ir kontrolė ir pasidarė rimta problema atskirti tuos, kurie patys savimi pasirūpinti negali, ir tuos, kurie nenori.

Daugelyje Vakarų šalių suvokus neigiamas valstybės paramos pasekmes visuomenės gyvenimo būdui ir ypač vaikams, svarstomi modeliai, kaip fiskalinėmis priemonėmis sukurti paskatas iš paramos gyvenantiems žmonėms eiti dirbti, bet nemažinti pašalpų lygio. Tačiau visi jų - mokesčių lengvatos, lengvatos su priemokomis ir pan. – turi tokias pačias, tik dar labiau užslėptas pasekmes, nes gauti pašalpą visuomet labiau apsimoka nei mokėti mokesčius. Teikiant valstybės paramą, pakankamą gyvenimui be didesnio diskomforto, neįmanoma apsaugoti nuo irimo demokratinių visuomenių gerovės pagrindo – etinės nuostatos, kad už savo gerovę normaliomis sąlygomis moki pats, o kiekviena parama yra išimtis iš taisyklės.

Lieka pats sudėtingiausias klausimas – kaip valstybė gali padidinti žmonių galimybes pasinaudoti rinkos ekonomikos galimybėmis. Šis klausimas sudėtingas dėl šių priežasčių – priemonės, kurios gali duoti apčiuopiamų ir trumpalaikių rezultatų ir kurias vykdyti politikai yra linkę, pvz., padidinti pašalpas, lengvatas, suteikti išimtis ir pan., ilgainiui didina skurdą ir griauna visuomenės moralę. Tuo tarpu priemonės, kurios galėtų iš esmės pagerinti žmonių galimybes ir sukurti prielaidas jų materialiai gerovei, yra ilgalaikės, sudėtingos, kompleksinės, reikalaujančios ir išmanymo, ir politinės valios, ir daug darbo.

Reikia pabrėžti, kad politikos veikimo ribų klausimas yra svarbus ne tik dėl fiskalinių priežasčių, t.y. rūpinantis, kad lėšos nebūtų švaistomos, bet visų pirma dėl socialinių priežasčių. Kadangi bet kokios politikos priemonės keičia žmonių elgesio motyvus, jos gali pakreipti žmogaus veiksmus tiek pozityvia, tiek negatyvia linkme. Tiesioginės paramos priemonės, skiriamos remtinųjų kategorijai, sukuria paskatas žmonėms veikti taip, kad jie tai kategorijai priklausytų. Tai yra, jos skatina žmones tapti „skurdžiais“. Kita vertus, yra žmonių, kurie skursta. Būdų, kaip atskirti remtinojo statusą turinčius (arba skurdžius kabutėse) nuo tikrų skurdžių, nėra. Galima tik rinktis tarp galimų kriterijų, kurie šias sąvokas priartina labiausiai ir taip leidžia tiksliau identifikuoti tiesioginės paramos taikinius. Tokia veiksmų eiga būtų natūrali siekiant racionalios socialinės politikos. Lietuvoje gi, nepaisant to, jog jau yra pripažįstama, kad į atskiras socialines grupes orientuota pašalpų įvairovė mažina socialinės paramos skaidrumą ir tikslingumą, skurdas ir toliau nagrinėjamas pagal atskiras gyventojų kategorijas, pagal kurias nukreipiamos ir tiesioginės skurdo mažinimo priemonės.

Suprantama, sunku tikėtis kitokio požiūrio, kai nenorima žvelgti į skurdo priežastis – sąlygas pozityviai motyvacijai susiformuoti, o tik į pasekmes – statistinius pajamų dydžius. Jau daugiau nei metus rengiamame Piniginės paramos įstatymo projekte keliamas uždavinys konsoliduoti visą piniginę paramą, tačiau lieka ir pašalpos šeimai, ir kompensacijos už komunalines paslaugas, lieka ir transporto lengvatos. Taigi nepaisant gana plataus specialistų sutarimo pereiti prie vieningo kriterijaus – pajamų ir turto testo - kol kas nesirengiama. Tame galima įžvelgti tiek politinių priežasčių – remiamos atskiros grupės lengviau paveikiamos kaip rinkėjai, tiek valdymo inercijos – nes reikėtų keisti administravimo kriterijus, tiek politinės valios stoką, kuri byloja, kad skurdo klausimas yra aktualus daugiau dėl įvaizdžio ar tarptautinių įsipareigojimų, o ne dėl tikslo savaime.

Nors Vyriausybė Pasaulio bankui neseniai pareiškė, kad struktūrinės reformos Lietuvoje baigtos, šiandien akivaizdu, kad Lietuvos žemės ūkis yra nekonkurencingas, sveikatos apsauga, švietimas, socialinis draudimas - neefektyvūs. Manantieji, kad šios sritys efektyvios, turėtų paaiškinti, kodėl tuomet švietimo kokybe nepatenkinti ir studentai, ir darbdaviai, sveikatos apsauga – ir pacientai, ir gydytojai, kodėl kaime nebeišsilaiko vaistinės, o ūkininkų įmokos socialiniam draudimui subsidijuojamos. Dėl šildymo ir viešojo transporto sistemų centralizacijos bei valstybinio valdymo, kurie išlaikomi argumentuojant daugiausia socialiniais tikslais, šios sritys negalėjo plėtotis kartu su kitomis ekonomikos sferomis. Todėl šiandien jų ūkis nugyventas. Jis be investicijų nebegali funkcionuoti, todėl vartotojams tenka pakelti nenormalių tempų kainų augimą arba likti visai be paslaugų, kaip atsitiko su viešuoju transportu kaimo vietovėse. Šiandien tas pats vyksta su vaistinėmis – toliau taikant administracinį vaistų kainų reguliavimą, neva, gyventojų interesams apsaugoti, jais prekiauti kaimo vietovėse nebeapsimoka, ir labai realu, kad pastarieji liks be vaistų. Atsisakius pensijų reformos, leidžiančios dalį socialinio draudimo įmokos pervesti į kaupiamąjį fondą, mažiau pasiturintiems gyventojų sluoksniams paliekama mažiau galimybių pasirūpinti savo pajamomis senatvėje. Niekaip neapsisprendžiant dėl švietimo reformos mastų ir terminų, kaimo mokiniai rizikuoja likti ir be kaimo mokyklų, ir be autobusų juos pavėžėti.

Iš šių pavyzdžių matyti, kaip socialinė aplinka ir ekonomika yra susijusios. Iš esmės tai yra to paties proceso skirtingos pusės. Dėl kiekvienos ekonominės nesėkmės labiausiai nukenčia mažas pajamas turintys žmonės – ir ne todėl, kad kažkas specialiai tokį rezultatą projektuotų – tiesiog sistemai neveikiant normaliai, didesnes pajamas turintis žmogus, kuris paprastai yra ekonomiškai aktyvus žmogus, turi daugiau galimybių nusipirkti alternatyvią paslaugą rinkoje arba esamoje sistemoje „susitarti“ – pinigų, ryšių arba tiesiog savo įgūdžių tartis pagalba. Todėl labiausiai suinteresuoti struktūrinėmis reformomis, laisvomis kainomis, privačiomis alternatyvomis ir kitomis rinkos ekonomikos teikiamomis galimybėmis yra neturtingi žmonės. Ypač tie, kurie dar nėra įsidarbinę kaip ilgalaikiai valstybinės paramos vartotojai. Ilgalaikei ir užtikrintai skurdo prevencijai būtent šie veiksmai yra reikalingi.

Grįžtant prie klausimo apie lygybę ir gerovę, išvada yra tokia – siekis sulyginti žmones pagal jų pajamas mažina jų gerovę. Didesnės gerovės pasiekti galima esant lygesnėms galimybėms žmonėms jos siekti. Galimybės susilygina šioms galimybėms plečiantis. Todėl vienintelis būdas, kuriuo politikos priemonėmis valstybė gali iš esmės padėti skurdo prevencijai, tai sudaryti sąlygas veikti privačiai iniciatyvai.