Knygos "The Economics of Friedrich Hayek" autorius Lankasterio universiteto ekonomikos dėstytojas G. R. Steele su apgailestavimu konstatuoja, kad Austrų mokyklos ekonomistų darbai netapo vyraujančia 20 amžiaus ekonomine doktrina ir pateikia tokį paaiškinimą:

Likus mažiau nei dviems metams iki 21 a. pradžios nepanašu, kad ateinančiame šimtmetyje populiarusis santykis su ekonomika iš esmės pasikeistų. Tad manau, labai pravartu atsigręžti į šaltinius ir šių dienų kontekste pamąstyti apie klausimus, kuriuos šio amžiaus pusėje suformulavo Friedrichas fon Hayekas.

Šiame pranešime daugiausia remsiuosi jo straipsniu "The Use of knowledge in society", išspausdintu 1945. Tema, gvildenama šiame straipsnyje, yra plati, nors plačiame Hayeko nagrinėtų temų spektre, ji yra tik viena atskira potemė.

Esminė problema, kurią dažniausiai nagrinėja ekonomika yra formuluojama taip:

"kaip paskirstyti duotus išteklius žinomiems tikslams pasiekti" T.y. turime duomenis, turime tikslo funkciją, reikia tik išspręsti optimizacijos uždavinį. Ar tai iš tiesų yra uždavinys kurio sprendimu turėtų užsiimti ekonomikos mokslas?

Hayeko nuomone, dėmesį reikia atkreipti į uždavinio formulavimo prielaidas, t.y., kad tiek tikslai, tiek resursai reikalingi jiems pasiekti (duomenys) yra duoti. Duoti, reiškia žinomi ir suvokiami tam individui, kuris ieško sprendimo.

Tačiau Hayeko nuomone, optimalus duotų išteklių paskirstymas duotiems tikslams pasiekti nėra ta problema, kuri būtų verta didelio ekonomistų dėmesio, nes paprastai niekas nėra duota: nei ištekliai, nei tikslai. Kadangi žinios visuomenėje egzistuoja išsklaidytu pavidalu. Tai - aksioma. O jeigu niekas neduota, tai uždavinio apie optimalų resursų paskirstymą kėlimas praranda prasmę, nes iš anksto žinoma, kad jo prielaidos apie integruotų žinių egzistavimą yra neteisingos. Hayeko nuomone ekonomikos esminė problema būtent ir yra susijusi su klausimu, kas yra žinoma. Šią problemą galima suformuluoti taip:

Kaip paskirstyti išteklius, apie kuriuos žino vieni, siekiant tų tikslų, kurių santykinę svarbą žino kiti.

arba

Kokiais būdais žmonės keičiasi informacija, reikalinga sudarant savo planus.

arba

Kaip panaudoti žinias, pradžioje išsklaidytas tarp visų žmonių

Procesas, kuriuo paprastai nusakomas sprendimų priėmimas dėl geriausio resursų paskirstymo siekiant tam tikrų tikslų, vadinamas planavimu. Visi racionalūs individai, siekdami savo tikslų, turi vienokius ar kitokius planus. Jie gali būti įtvirtinti veiklos programose, surašyti darbo kalendoriuje ar visai neartikuliuoti, tačiau be plano neįmanomas kryptingas tikslo siekimas. Šia prasme, teigia H, visa ekonominė veikla yra planavimas. Klausimas tik vienas - kas juo turi užsiimti.

Jeigu ekonominiu planavimu užsiima kažkokia viena institucija ar asmuo, turime mums labai gerai pažįstamą centrinio planavimo ekonomiką. Kitas būdas yra decentralizuotas planavimas - kuris realizuojasi per konkurenciją. T.y. rinkos subjektai kuria savo planus, kurie koreguojasi jiems konkuruojant rinkoje. Klausimas, kuri iš šių sistemų efektyvesnė, mums lyg ir nebeįdomus, nes gyvas eksperimentas jau yra įvykęs. Tai, kad ekonomika valdoma pagal vieningą planą yra neefektyvi pademonstruota milijonų liudininkų akivaizdoje. Tačiau įdomu, ką apie tai dar prieš didįjį eksperimentą (1945 m. ) dėstė Hayekas. Jis teigė:

Taigi, kas paprasčiau, ar perduoti išsklaidytas žinias vienam planavimo organui, ar žinių turėtojams susirinkti trūkstamas žinias vieniems iš kitų. Čia neišvengiamai tenka atsižvelgti į žinių rūšis. Hayeko nuomone, mokslinių žinių atveju, labai tikėtina, jog centrinis planavimo būdas galėtų pasiteisinti. T.y. asmenys, turintys daugiausia specifinių mokslinių žinių galėtų surinkti tokio pobūdžio žinias, jas išanalizuoti ir pateikti rekomendacijas. Na, tarkime hidrometeriologijos stotys turi tinkamus prietaisus ir įgūdžius oro temperatūrai stebėti. Taigi jų stebėjimų rezultatai bus tikslesni nei mano ar mano kolegų prabėgom užfiksuoti buitinio termometro parodymai. Tačiau mokslinės žinios nėra visos žinios.

Čia norėčiau padaryti ekskursą į nūdieną. Daugelis žmonių tiek valdžios sluoksniuose, tiek verslo visuomenėje mano, kad yra būtina sukurti Lietuvos ekonominio vystymosi programas, išskirti prioritetine šakas, nutarti, ar gaminsime kompiuterius, ar auginsime vištas, iš ko pirksime naftą ir kam parduosime elektrą. Šiuos planus turį sukurti ekonomikos ekspertai. Sekant Hayeko mintį, tokie planai neįmanomi, nes jiems sukurti reikalingos ne tik ir ne tiek mokslinės žinios, kiek visos kitos žinios, kurios guli išsibarsčiusios visų šalyje ir net svetur gyvenančių žmonių galvose. Nekalbant jau apie tai, kad kiekvienas planas turi būti nuolatos atnaujinamas, taigi - negali būti vieną kartą sudarytas ir po to ilgą laiką naudojamas tik retsykiais pakoreguojant.

Ekonominėje veikloje žinios apie konkrečios vietos ir laiko aplinkybes yra esminės. Tai žinios, kurios neatsiejamos nuo praktinės patirties, ir būtent jos, H teigimu "praktiškai kiekvienam individui suteikia pranašumą prieš kitus". Pažinti ir mokėti pasinaudoti nepilnai išnaudojamu mechanizmu, nepastebėtais kieno nors sugebėjimais, žinoti papildomus išteklius, kuriais galima pasinaudoti stygiaus atveju. Pastaroji žinių rūšis visiems yra puikiai pažįstama, nors ne visada pripažįstama vienodai vertinga su mokslinėmis žiniomis. Jeigu atkreiptume dėmesį į darbo skelbimus, pastebėtume kad vieni darbdaviai reikalauja, kad pretendentas būtinai turėtų nurodytos specialybės diplomą diplomą, kiti labiau akcentuoja analogiškos darbo patirties buvimą, rekomendacijas. Lokalių žinių svarba pasireiškia ne tik versle bet ir asmeninio ūkio tvarkyme: vairuotojai paprastai žino, kurioje iš netoliese esančių degalinių pigiausias benzinas, o šalia darbovietės atrasta pigi ir skani kavinė yra tikras turtas. Žinios apie pigiai ir gerai dirbančius santechnikus, statybininkus, kirpėjas bei kitus reikalingų paslaugų tiekėjus yra ypač branginamos ir paprastai bet kam neplatinamos. Daugeliui Lietuvos smulkių prekiautojų, papildomų išteklių suradimo galimybės yra ypač aktualios, nes ištekliai ribojami ir politinėmis priemonėmis. Drauge su kiekvienu nauju valdžios reguliavimu, galime stebėti ir stebėtis žmonių sugebėjimais sugalvoti, kaip jų išvengti, t.y. rasti kitus būdus saviems tikslams pasiekti. Vaizdžiausi jų vysta pasienyje, pvz., įvairūs gudrūs būdai kaip pervežti benziną per sieną, įvedus apribojimus, arba cukraus nešiojamas maišeliais per tiltą iš Kaliningrado srities, nutiestas iš Latvijos spiritotekis, pinigų skolinimasis ne iš banko, formaliai nesiskolinant ir pan. Šiandien Lietuvoje reguliavimams darantis vis sudėtingesniais, tokio pobūdžio praktinės ir lokalios žinios manau dar nekartą demonstruos savo vertingumą.

Hayeko nuomone konkrečių laiko ir vietos aplinkybių žinojimo svarbos neigimas susijęs su nepakankamu dėmesiu, skiriamu kaitai kaip tokiai. .. verta pabrėžti, kad ekonominės problemos visada ir neišvengiamai iškyla kaip kaitos padariniai. Jei iš tiesų kaita būtų atsitiktinis reiškinys, o ne dėsnis ekonomikoje, tai ir planavimo procedūros nebūtų tokios sudėtingos.

Kodėl vis dėl to daug žmonių mano, kad ekonomines problemas galima nagrinėti statiškai: (1) neturi betarpiškos verslo patirties ir nesupranta, ką tarkime vadybininkas veikia kiekvieną dieną (absorbuoja naują informaciją, koreguoja veiklos planus, koordinuoja atskirų skyrių darbą..). Neveltui buvę politikai, išėję į verslą, labai dažnai pakeičia savo pažiūras.

(2) nori socialiniuose moksluose taikyti gamtamokslinius metodus. (Kodėl taip yra, irgi klausimas vertas nagrinėjimo. Tačiau, manau kiekvienas gali prisiminti, ką ir kaip mokėsi mokykloj, bei studijavo aukštojoje, kas buvo apibrėžiama kaip mokslinis ir kas kaip nemokslinis požiūris.) Ir to pasekoje

(3) skiria daug dėmesio statistiniams agregatams, operuoja modeliais bei sutartinėmis sąvokomis. Vertėtų prisiminti, kuo gi remiasi statistika: tikimybių teorija, kurios dėsnių esminė sąlyga yra dideli pasikartojimai, t,y., jeigu mesime monetą be galo daug kartų tikimybė iškristi skaičiui ir Vyčiui bus vienoda. Jeigu mesime monetą 1000 kartų, tai labai tikėtina, kad 500 kartų iškris skaičius, 500 - vytis. Jeigu mesime 10 000 kartų, tai lygus pasidalijimas yra dar labiau tikėtinas. Ekonominėje realybėje ta pati moneta dažniausiai metama tik vieną kitą kartą, po to pasikeičia arba moneta, arba metikas, arba vėjo stiprumas ar dar kas nors, taigi vienodų įvykių skaičius nėra pakankamai didelis tam, kad "nukrypimai" susiprastintų, ir galima būtų suformuluoti įvykių pasiskirstymo dėsnį.

Kalbant apie ekonominius modelius, norėčiau paminėti ir pusiausvyros modelių taikymą. Šią sąvoką vartoja ir Neoklasikai, ir Austrų mokyklos atstovai - pusiausvyros būsena kaip atskaitos taškas visoms kitoms būsenoms nagrinėti. Tačiau pirminės jų prielaidos skiriasi iš esmės. H pusiausvyrą nagrinėja individo, o ne šalies ekonomikos, atžvilgiu (naujų žinių įtakos jo veiksmų planui) ir, kas yra labai svarbu, laiko skalėje, t.y., šioje schemoje nemanoma, kad žinios bei resursai yra duoti. [laiko tėkmė yra esminis dalykas, suteikiantis prasmę pusiausvyros sąvokai]. Pusiausvyra nusistovi laikui bėgant kintamos informacijos dėka, o ne duotuoju laiko pjūviu input matricos skirtingų parametrų prie kintamųjų dėka. Tradiciškai pusiausvyros modeliuose daromos prielaidos, Hayeko nuomone, nėra teisingos. Šiuo metu Lietuvoje naudojami pusiausvyros modeliai būtent ir yra paremti prielaidomis, kurias kritikuoja jis kritikuoja:

Išoriniai pokyčiai traktuojami kaip pusiausvyros trikdžiai, kurie yra atsitiktiniai ir nepriklausomi

Iš visų kintamųjų tarpusavio priklausomybių eliminuojami sudėtingesni priklausomybių variantai, paliekant vyraujančius paprastesnius trendus,

Laikas šiuose modeliuose nėra kintamasis

Taigi, grįžkime prie pagrindinio ekonomikos klausimo, kaip jį suformulavo, Hayekas: kaip panaudoti žinias, kurios savo visuma nėra kam nors atskirai duotos?

Cituoju:

Jei tokia informacija perduodama centriniam organui, ji supaprastėja, pasensta, išsikraipo, ir grįžtamieji sprendimai neturi jokio šanso būti teisingi.

Tačiau ir žmogui vietoje sprendimams priimti turimų žinių nepakanka. Reikalingas būdas, kaip susirinkti žinias kurias turi kiti individai, ir net nežinant kas jas turi (čia kalbama ne apie visa žinias, o apie informaciją dėl reikalingų resursų įsigijimo sąlygų bei gaminamos produkcijos paklausos).

Kaip bebūtų keista, toks būdas egzistuoja: tai kainų sistema. Žinių perdavimas per kainas nėra žmogaus sukurtas mechanizmas, todėl daugeliui pasikliaujančių sąmoningu valdymu, jis dažnai atrodo paradoksalus bei nevertas pasitikėjimo. Tačiau jis veikia, jis duoda atsakymą į pagrindinį ekonomikos klausimą - kaip žmonėms pasikeisti žiniomis, kurių niekas neturi pilnu pavidalu. Remiantis vien intelektu labai sunku suvokti, kaip įmanoma perduoti kažkam reikalingą informaciją, kuria disponuoja visiškai nepažįstami žmonės. Nežinant nei kur jie gyvena, nei kodėl elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Tarkime pastebėjome, kad pabrango benzinas - yra daugybė paaiškinimų, kodėl taip atsitiko, bet benzino vartotojui - ne ekonomistui, visai nesvarbu, kodėl. Svarbu kiek, nes tada verta svarstyti galimybes sumažinti kuro vartojimą arba pereiti prie kitos kuro rūšies, pvz. dujas. O degalinės savininkui išaugusi benzino kaina yra signalas, kad paklausa kitoms kuro rūšims turėtų išaugti ir verta investuoti į šių produkto tiekimo plėtrą. Kita vertus, jei išaugo vietinio benzino kaina, gal verta daugiau jo importuoti?. Pakitus vieno produkto kainai, daugeliui žmonių tenka koreguoti savo planus. Kitas nuostabus informacijos perdavimo kainomis bruožas yra jos aiškumas - net bobutė, jei tik gali, veža parduoti braškes į tą turgų, kur daugiau moka.

Yra tik vienas "bet" sėkmingai šios informacinės sistemos veiklai: tai laisvos kainos. Valdžios įsikišimas reguliuojant kainas yra šios sistemos griovimas. Natūralu, kad ne rinkoje susiklosčiusios kainos ne ką apie tą rinką gali pasakyti. Tai, kad išaugo grūdų supirkimo kainos dar nereiškia, kad poreikis grūdams padidėjo - tiesiog buvo nuspręsta padidinti subsidijas šiai kultūrai. Reaguodami į padidintą supirkimo kainą, ūkininkai užsėjo jomis didesnius plotus. Brangiai supirkti grūdai gali likti gulėti saugyklose niekam nereikalingi, o pvz., bulvių, kurios subsidijuojamos mažiau, gali pritrūkti. Šiuo atveju kainomis perduodama informacija nepasitarnavo efektyviam resursų paskirstymui, tačiau ne dėl kainų mechanizmo kaltės, o dėl nustatytų kainų.

Visa, ką galima pasakyti, teigia Hayekas, yra tai, kad niekam nėra pavykę sugalvoti alternatyvios sistemos, kurioje būtų išsaugoti tie esančios sistemos bruožai, kuriuos baugina net aršiausi jos priešai - ypač laisvės mastas individui pasirenkant savo veiklą ir, atitinkamai, nevaržomai naudojantis savo žiniomis bei sugebėjimais.

Cituoju toliau:

Šis informacijos perdavimo mechanizmas nuostabus daugeliu savo bruožų. Ne tik, kad pateikia tai ką reikia sužinoti, bet ir tuo, kad nekalba apie tai, ko nereikia žinoti. Šiandiena su daugeliu informacijos rūšių problema yra ne jos stygius, o gausa, kurioje labai sunku atsirinkti reikiamą "žinią".

Kaip rašo pats Hayekas, kainų veikimo mechanizmo reikšmę racionaliai ekonominei tvarkai suvokė ne tiek jau mažai jo laikmečio žmonių, netgi iš kitų ideologinių stovyklų. Vėliau didelė dalis Hayeko nuostatų buvo priimta ir įgyvendinta Didžiojoje Britanijoje Margaret Teacher vyriausybės. Tai reiškė ne tik konkrečias reformas, bet ir atitinkamus žmonių mentaliteto pokyčius.

Kalbant apie šią laiko ir vietos situaciją - nūdienę Lietuvą, Hayeko idėjos yra ypač aktualios ne tik savo turiniu, bet ir tematika. Jo straipsnis apie žinių panaudojimą visuomenei, galėtų daugeliui ekonomikoje angažuotų žmonių padėti susisteminti savo žinias bei išvengti populiarių, bet klaidingų prielaidų, kurios viena vertus, nuveda prie klaidingų išvadų, kita vertus, neleidžia užsiimti tikrųjų problemų apmąstymu. Taigi, Friedricho fon Hayeko mintys šiandien, kaip ir prieš pusę amžiaus, yra gyvos tik reikia žmonių kurie pajėgtų jas išgirsti ir pasiryžtų jomis remtis savo praktinėje veikloje, ypač būtų puiku, jei tų išgirdusiųjų būtų ir tarp politikų.