Komentaras Konkurencijos įstatymo projekto tema

Komentaras konferencijoje
“Konkurencijos teisė ir teisė konkuruoti. Lietuva ir Europos Sąjunga”
Vilnius, 1998 m. spalio 30 d.
Šarūnas Keserauskas,
Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai

Konkurencijos įstatymo projekto 1 straipsnis nurodo, kad šio įstatymo tikslas yra "saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje tam, kad būtų užtikrinama ekonominė pažanga ir visuomenės gerovė". Tokia formuluotė leidžia teigti, kad įstatymo projektas apibrėžia savo tikslą kaip dviejų priešybių - privataus ir viešo intereso - suderinimą ekonomikos sferoje. Iš vienos pusės minima "konkurencijos laisvė", kuri geriausiai atspindi privačius interesus, tačiau iš kitos pusės pabrėžiama, kad ši laisvė turi būti "sąžininga", nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinama "ekonominė pažanga" ir "visuomenės gerovė", kas neabejotinai sudaro viešąjį interesą.

Tenka pripažinti, kad moderniame pasaulyje daugelis klasikinių teisės principų neteko savo absoliutumo susidūrę su nuolatos augančiu valstybės vaidmeniu ekonomikoje. Sutarties laisvė - pagrindinis sutarčių teisės principas, neišvengiamas laisvos konkurencijos palydovas, - yra geriausias pavyzdys. Vargu, ar kas nors dabar prieštarautų, kad praktikoje yra įmanoma neribota sutarties laisvė. Lygiai tą patį galima būtų pasakyti ir apie laisvą konkurenciją. Vis dėlto, nepaisydami tam tikrų objektyvių šių principų apribojimo viešojo intereso naudai, negalime paneigti fakto, kad privačius ir viešuosius interesus reikia derinti, nustatant ir įtvirtinant jų pusiausvyrą.

Čia iškyla natūralus klausimas: ar konkurencijos įstatymo projektas, tapęs įstatymu, sugebės tokią pusiausvyrą nustatyti ir išlaikyti?

Skaitant šį įstatymo projektą kartais galima buvo susidaryti įspūdį, kad įstatymo rengėjai, taisydami galiojančio Konkurencijos įstatymo trūkumus, iš esmės stengėsi palengvinti Konkurencijos tarybos darbą, o ne siekti harmonijos tarp laisvos konkurencijos ir rinkos reguliavimo.

Geriausias tokio teiginio patvirtinimas galėtų būti konkurencijos institucijos (Konkurencijos tarybos) ir ūkinių subjektų padėties palyginimas.

Konkurencijos įstatymo projektas suteikia Konkurencijos tarybos pareigūnams iš tiesų didelius įgaliojimus tirti konkurencijos normų pažeidimus. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti projekto 26 straipsnį, kuris nurodo, kad "Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami tyrimą, turi teisę:

1) įeiti į visas tikrinamo ūkio subjekto administracines ir gamybines patalpas, įskaitant nuomojamas, teritoriją ir transporto priemones, apie tai pranešę iš anksto arba be išankstinio pranešimo;

2) peržiūrėti tyrimui reikalingus tikrinamo ūkio subjekto dokumentus, gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti ir kopijuoti susijusius su darbine veikla ūkio subjekto darbuotojų užrašus, taip pat informaciją, esančią kompiuteriuose, magnetinėse laikmenose;

(…)

6) apieškoti tikrinamo ūkio subjekto patalpas, teritoriją ir transporto priemones;

7) paimti dokumentus ir daiktus, turinčius įrodomosios reikšmės tiriant bylą (…).

Tas pats straipsnis teigia, kad visiems aukščiau nurodytiems veiksmams atlikti turi būti gauta teisėjo sankcija.

Norėtųsi pastebėti, kad nė viena iš minėtų Konkurencijos tarybos teisių nebūtų pati savaime bloga, jeigu ūkio subjektai galėtų būti tikri, kad įstatyme numatytos kraštutinės priemonės bus naudojamos tik ypatingais atvejais, o teismas taps patikimu garantu, saugančių rinkos dalyvius nuo galimo konkurencijos institucijos pareigūnų piktnaudžiavimo savo teisėmis. Tačiau, vargu, ar galima tikėtis, kad teismas sugebės tinkamai atlikti tokio garanto funkciją, kadangi Konkurencijos įstatymo projekto 27 straipsnio 3 dalis teigia, kad priimdamas nutartį dėl Konkurencijos tarybos veiksmų sankcionavimo, apylinkės teismo teisėjas "negali spręsti klausimo dėl tyrimo veiksmų atlikimo tikslingumo". Tokia formuluotė kelia pakankamai pagrįstų abejonių, kad teismas, užuot buvęs nešališka institucija, užtikrinančia ūkinių subjektų teises, gali tapti tik formaliu Konkurencijos tarybos sprendimų įgyvendinimo tarpininku.

Tęsdamas Konkurencijos tarybos įgaliojimų temą, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną įdomų Konkurencijos įstatymo projekto bruožą. Įstatymo rengėjai nepasitenkino suteikę didelius įgaliojimu Konkurencijos tarybai bei jos pareigūnams ir, siekdami palengvinti šios institucijos darbą, Konkurencijos įstatymo projekte numatė keletą prezumpcijų, kurių dėka Konkurencijos tarybai nebereikia įrodinėti kai kurių faktų buvimo, o tokių faktų paneigimo našta perkeliama ant tiriamojo ūkinio subjekto pečių. Tokios prezumpcijos pavyzdį galima rasti įstatymo projekto 3 straipsnio 11 dalyje, kurioje, apibrėžiant dominuojančios padėties sąvoką, nustatoma, kad "jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas ar susijusių ūkio subjektų grupė užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jų rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų". Žinoma, atsižvelgdami į tai, kokią reikšmę turi pripažinimas ūkinio subjekto dominuojančiu atitinkamoje rinkoje, galėtume ginčyti, kad įstatymo rengėjai pasirinko pernelyg žemą procentinę ribą, tačiau net ir tai nėra esminis dalykas. Žymiai svarbesnis yra klausimas, ar tokios prezumpcijos yra apskritai reikalingos. Prezumpcijų, nustatytų Konkurencijos tarybos naudai, įtvirtinimas būtų visiškai pateisinamas, jeigu Konkurencijos taryba neturėtų pakankamai įstatyminių galių surinkti visus būtinus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikro fakto buvimą. Tačiau Konkurencijos įstatymo projektas, kaip jau minėta, numato pakankamai dideles Konkurencijos tarybos teises tyrimo ir įrodymų rinkimo metu. Todėl susidaro ganėtinai paradoksali situacija: Konkurencijos taryba turi plačius įgaliojimus, leidžiančius jai surinkti ir pateikti reikiamus įrodymus, tačiau, įstatyme nustatytų prezumpcijų dėka, ši institucija tam tikrais atvejai net neprivalo jų pateikti, kadangi įrodinėjimo našta yra perkeliama ūkiniams subjektams (imant minėtą konkretų pavyzdį, ūkio subjektas, kaltinamas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje, kuris užima daugiau nei 40 procentų atitinkamos rinkos, privalės pateikti įrodymus, paneigiančius dominavimo faktą). Tokiu būdu, rinkos dalyviai, patekę į Konkurencijos tarybos akiratį, atsiduria pakankamai sudėtingoje situacijoje.

Lygindamas Konkurencijos institucijos ir ūkinių subjektų padėtį bei kalbėdamas apie pastarąją, norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną iš problemų, kuri iš gali iškilti dabartiniam projektui tapus įstatymu. Problema yra susijusi su vadinamaisiais antikonkurenciniais susitarimais.

Reikia pripažinti, kad dabartinis Konkurencijos įstatymas nepakankamai išsamiai reglamentuoja tokių susitarimų sudarymą bei jų pasekmes konkurencijai. Šiuo metu yra draudžiami tik karteliai - susitarimai ar suderinti veiksmai tarp esamų ar potencialių konkurentų, dar kitaip vadinami horizontaliais susitarimais - jeigu jie riboja ar gali riboti konkurenciją. Europos Sąjungos teisės normos ir praktika rodo, kad konkurenciją gali riboti ne tik horizontalūs bet ir vertikalūs susitarimai (pavyzdžiui, tam tikrų sąlygų numatymas sutartyse tarp gamintojo ir platintojo). Atsižvelgdami į tai, įstatymo projekto rengėjai visiškai pagrįstai numatė ištaisyti šią teisinio reguliavimo spragą naujajame įstatyme. Nėra jokios abejonės, kad toks tiek horizontalių, tiek vertikalių konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas yra būtinas, tačiau jis turėtų būti taikomas tik patenkinus žemiau nurodytas sąlygas:

1) turi būti aiškiai apibrėžtas pereinamasis laikotarpis, prasidedantis nuo įstatymo įsigaliojimo, per kurį ūkio subjektai turėtų galimybę pakeisti konkurencijos teisės normoms prieštaraujančias sutarčių sąlygas, nutraukti kitus konkurenciją pažeidžiančius veiksmus ar gauti įstatyme numatytą išimtį;

2) iš karto po įstatymo įsigaliojimo Konkurencijos taryba privalo priimti atskirą norminį aktą, kuriuo apibrėžtų įstatyme numatytos bendrosios išimties taikymo sąlygas; jeigu toks aktas nebūtų priimtas, tai nemažas subjektų skaičius iš karto taptų įstatymo pažeidėjais, nors, kaip rodo kitų šalių, o pirmiausia - Europos Sąjungos valstybių, praktika tam tikri atvejais išimčių taikymas kai kurių rūšių susitarimams yra naudingas konkurencijai;

3) Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimus, privalo visada atsižvelgti į "proporcionalumo principą", kuris reikštų tai, kad konkurencijos institucijos naudojamos priemonės turi atitikti tiriamo pažeidimo sunkumą, jo įtaką konkurencijai; Konkurencijos tarybos tikslas turėtų būti ne nubausti ūkinius subjektus, bet visų pirma, pašalinti neigiamas pasekmes konkurencijai ar tokiu pasekmių atsiradimo grėsmę.

Baigdamas norėčiau pateikti savo nuomonę tuo klausimu, kurį iškėliau pradėdamas komentarą, o būtent, - ar Konkurencijos įstatymo projektas, tapęs įstatymu, sugebės įtvirtinti privačių ir viešųjų interesų balansą. Reikia pripažinti, kad iš esmės įstatymo projektas nėra blogas. Dar daugiau, galima teigti, kad jis yra pakankamai geras, nors ir tobulintinas. Vis dėlto, analizuodamas projektą negaliu nepastebėti, kad kai kurios jo straipsnių formuluotės kelia pakankamai realią grėsmę, kad pusiausvyra tarp laisvos konkurencijos ir valstybinio reguliavimo gali būti pažeista pirmosios nenaudai. Įstatymo projektas nustato ganėtinai griežtas taisykles, o Konkurencijos tarybai numatoma suteikti labai plačius įgaliojimus šias taisykles įgyvendinti, todėl yra tikimybė, kad dėl patirties stokos ar kitokių faktorių konkurencijos institucijos pareigūnai gali piktnaudžiauti savo teisėmis, kas, be abejonės, turėtų neigiamos įtakos konkurencijai. Vis dėlto, norisi tikėti, kad praktikoje Konkurencijos taryba lanksčiai taikys griežtus konkurencijos normų reikalavimus, ir tokiu būdu bus užtikrinta tiek laisva konkurencija, tiek ir įstatymo projekte akcentuojama "visuomenės gerovė".