Aljanso "Langas į ateitį" vieta Lietuvoje ir tarptautiniu mastu
arba
Kodėl šis projektas patinka ir Lietuviams, ir užsieniečiams?

Kodėl „Langas į ateitį“ patinka projekto vykdytojams – aišku, nes prastas tas vykdytojas, kuriam jo darbas nepatinka.

Kodėl jis patinka aljanso nariams – taip pat aišku, nes investavus pinigus, laiką ir idėjas, net ir nesėkmės atveju būtų sunku pripažinti, kad sprendimas buvo ne tas.

Kodėl jis patinka valstybės institucijoms – juk investuojamos privačios lėšos į tą sritį, dėl kurios Lietuva įvairiuose tarptautiniuose kontekstuose neretai minima ne iš gerosios pusės. Valstybės institucijoms gali ir nepatikti – dėl konkurencijos, bet apie tai paprastai garsiai nekalbama.

Kodėl jis patinka „Lango į ateitį“ darbų vartotojams – ką tik išgirdome šioje salėje.

Cinikas pasakytų, kad taip ir turi būti, juk jie visi suinteresuoti. Tad visai prasminga pasiaiškinti, kodėl „Lango į ateitį“ idėja patinka publikai – ir lietuviškai, ir tarptautinei.

Projektas „Langas į ateitį“ buvo pristatytas keliuose renginiuose užsienyje: Liublianoje, Niujorke, Helsinkyje, Kanuose, Ženevoje, Švedijoje ir Bukarešte, kur buvo labai palankiai sutiktas. Aš pati mačiau jo prezentaciją Pasaulio banko surengtame Žinių ekonomikos Forume Helsinkyje šių metų kovo mėnesį. Ten šis projektas buvo pristatytas kaip sėkminga privati-vieša iniciatyva. Tad kodėl gi ji patiko forumo dalyviams?

Ne, ne tik todėl, kad estai jau visiems nusibodo ir reikalingas naujas favoritas iš šviežių ES narių tarpo. Ir ne tik dėl gero pateikimo ir pristatymo. Nepaisant visų šiandien madingų ryšių su visuomene gudrybių, žmonės galų gale suvokia, ar pristatomas daiktas yra tikras, ar tik madingai įformintas. Specialistų auditorija tai suvokia labai greitai.

Iš tiesų privati-vieša partnerystė (public private partnership) jau tapo šūkiu, tokiu kaip „subalansuota plėtra“ (sustainable development) ar „smulkaus ir vidutinio verslo paramos programos“. Visi tie, kurie šių šūkių nemini, sukelia įtarimą, kurie mini - tampa madingi, tačiau nebūtinai - turtingi. Nes po visais jais slypi visai netrivialūs reiškiniai.

Privati-vieša partnerystė, kaip naujas veiklos inicijavimo ir vykdymo būdas, kilo dėl kelių priežasčių: pirma – fiskalinių (taip daugiau surenkama lėšų), antra – ekonominių (privatus projekto valdymas yra efektyvesnis), trečia – socialinių (taip demonstruojamas verslo socialinis atsakingumas). Tokios partnerystės gali turėti labai daug privalumų, kuriuos pademonstravo ir „Langas į ateitį“. Būtent:

- privatus sektorius laiku identifikuoja aktualias problemas,
- joms spręsti sudaromas apibrėžtas planas ir numatomi realūs finansai („Cash is the King“, sakė p. Zabulis Helsinkyje),
- planui įgyvendinti sutelkiami tam labiausiai pasirengę privatūs partneriai,
- darbų įgyvendinimas valdomas pagal privataus sektoriaus tradicijas,
- finansavimas vyksta pagal planą,
- lygiagrečiai planuojami tolimesni veiksmai, pritraukiami nauji partneriai,
- organizuojamas projekto viešinimas.

Tačiau praktikoje šios partnerystės retai išnaudoja savo privalumus. Labai dažnai privatus sektorius pasitelkiamas tik dėl finansinio indėlio ir efektyvesnio įgyvendinimo idėjos, kuriai privatūs partneriai nebeturi įtakos. Pavyzdžiui, sutelktomis lėšomis statomos mokyklos, tačiau kur, kokios ir kodėl – jau yra nuspręsta politiniame lygmenyje. Taip privatus partneris praranda galimybę matyti tikslą, valdyti procesą nuo pat pradžių ir pasirinkti efektyviausius būdus bei išmatuoti pasiekimus. Arba kai projekto finansavimas yra mišrus ir darbai stringa dėl viešųjų finansų vėlavimo, arba projektą valdo valstybės institucija, kuri naudoja administracinius metodus ir taip prarandamas valdymo efektyvumas. Didžiojoje Britanijoje patirtas reiškinys – profsąjungų spaudimu bendruose projektuose dirbantiems darbininkams automatiškai taikomos viešojo sektoriaus darbo ir apmokėjimo sąlygos, kas atima iš projekto vadovų priemones motyvuoti darbuotojus taip, kaip būtų daroma privačiame versle.

Projektus „sugadina“ nebūtinai valstybinė pusė. Ir Lietuvoje žinoma nemažai iniciatyvų, kurios kyla iš privataus sektoriaus, tačiau apsiriboja savo svarbios veiklos deklaravimu ir pakvietimu valstybės institucijų pusės „ką nors daryti“, „skirti dėmesio“ arba konkrečiau - „paremti“, „paskelbti prioritetu“ ir pan. Šių rūmų kitoje salėje prieš porą metų vienas žymus visuomenės žmogus, verslininkas iš tribūnos kalbėjo, kad trūksta valstybės strategijų, „nes mes nežinome, kur eiti“.

Visos partnerystės pasiteisina tada, kai panaudojami skirtingų pusių privalumai. Privataus sektoriaus privalumas pirmiausia yra pamatyti naudą vartotojui, sudaryti realistiškus planus, suskaičiuoti atsipirkimą ir efektyviai valdyti procesą. Viešojo sektoriaus dalyvavimas šiuose projektuose visų pirma leidžia susieti abstrakčius valstybės tikslus, tokius kaip informacinė visuomenė ar žinių ekonomika, su konkrečiais darbais ir reiškiniais. Jis taip pat gali palengvinti biurokratinę projekto pusę ir prisidėti lėšomis.

Kaip teigia "The Economist", privačios-viešos partnerystės efektyvumas labai priklauso nuo privačios pusės rolės reikšmės toje partnerystėje. Viena pagrindinių projekto „Langas į ateitį“ sėkmės priežasčių yra ta, kad ši rolė yra pagrindinė - viešajam interesui įgyvendinti yra pasitelktas grynas verslo modelis.

Grįžtant prie klausimo, kodėl gi „Langas į ateitį“ patinka užsienio publikai, verta prisiminti, kad nesėkmingų arba menkai sėkmingų privačių-viešų iniciatyvų pavyzdžių užsienyje dar daugiau nei Lietuvoje ir tai iš esmės paaiškina, kodėl „Langas į ateitį“ turi pasisekimą.