Pelno nesiekimas ir pelno neskirstymas
	Vakarų praktika dėl komercinės veiklos
	Padėtis Lietuvoje ir kylančios problemos
	Siūlymai ir galimos alternatyvos
	Galimi prieštaravimai ir neigiamos pasekmės
	Išvados

Pelno nesiekimas ir pelno neskirstymas

Į turinį

Pagrindinis ne pelno organizacijų bruožas ir ypatumas, o kartu ir subjektiškumo apribojimas, yra tai, jog jos negali jokiomis formomis paskirstyti savo pelno. Dėl pelno neskirstymo principo svarbos jį verta panagrinėti atskirai. Pelno neskirstymas reiškia, kad ne pelno organizacijos nariai, savininkai, rėmėjai bei kiti asmenys jokiu atveju negali gauti kapitalo grąžos iš į ją įdėtų lėšų. Šio principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose. Pirma, ne pelno organizacijos veiklos stadijoje neleidžiama paskirstyti pelno kaip kažkurio laikotarpio teigiamo finansinio rezultato. Antra, ne pelno organizacijos likvidavimo stadijoje neleidžiama paskirstyti per organizacijos egzistavimo laikotarpį užgyvento turto.

Pelno neskirstymo principo užtikrinimas dažnai, ypač Lietuvoje, laikomas tik valstybės kontrolės institucijų reikalu, o pats principas pateisinamas būtinybe užkirsti kelią piktnaudžiauti mokesčių lengvatomis. Tačiau tai ne mažiau svarbu pačių ne pelno organizacijų nariams, nekalbant apie organizacijų rėmėjus, kurie, savaime suprantama, nori būti tikri, kad jų parama bus panaudota tam, kam buvo skirta.

Pagrindines ne pelno organizacijų rūšis Lietuvoje įtvirtinančių įstatymų - Labdaros ir paramos fondų, Asociacijų, Visuomeninių organizacijų bei Viešųjų įstaigų įstatymų nuostatose, apibrėžiančiose šių organizacijų sampratą - yra nustatyta, jog šie subjektai yra ne pelno organizacijos. Taip pat pateikiamas ne pelno organizacijos apibrėžimas: "Ne pelno organizacija - tai įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinio asmens teises turintis subjektas, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas" [1]. Deja, negalima teigti, jog šis apibrėžimas yra kokybiškas, nes nuoroda į veiklos tikslą yra pernelyg nekonkreti - pelnas gali susidaryti ir nepriklausomai nuo tikslo jį gauti. Pavyzdžiui, ne pelno organizacijos esmei neprieštarautų tokia organizacija, kuri siektų gauti kuo didesnį pelną ir visą jį panaudoti, pavyzdžiui, labdarai. Kita vertus, pelno nesiekimo tikslą, galima įrašyti bet kurios įmonės įstatuose, tačiau tai nepadarys jos ne pelno organizacija. Tikslas parodo tik intencijas, bet jokiu būdu ne realią padėtį.

Pelno neskirstymo principas minėtuose įstatymuose, nepaisant apibrėžimo netobulumo, yra įtvirtintas. "Fondas negali teikti labdaros ar paramos bei kitaip skirstyti pajamų jo steigėjams, valdymo organų nariams, darbuotojams, išskyrus atvejus, kai jie yra fondo įstatuose nustatytos šalpos objektai." [2] "Ji (viešoji įstaiga - aut.) gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams (savininkui)." [3] "Ji (asociacija - aut.) gauto pelno negali skirstyti savo nariams." [4] Reikia pastebėti, jog viešosios įstaigos likvidavimo atveju jos dalininkams gali būti grąžintas dalininkų kapitalas [5], asociacijos likvidavimo atveju jos nariams - narių stojamieji įnašai [6]. Visuomeninių organizacijų narių bei Labdaros ir paramos fondų steigėjų įnašai negrąžinami jokiu atveju.

Daugumoje organizacijų, pagal savo esmę esančių ne pelno organizacijomis, tačiau veikiančių pagal specifinius įstatymus (Bibliotekų, Muziejų, Švietimo ir kt.), pelno neskirstymo principas nėra įtvirtintas apskritai.

Pelno neskirstymo principas ne pelno organizacijose neretai interpretuojamas klaidingai. Dažnai yra painiojamos pelno neskirstymo ir pelno nesiekimo sąvokos. Nežiūrint į šių terminų tapatinimą buitinėje kalboje, jų prasmė gerokai skiriasi. Pelno siekimas rodo tik tikslo ne pelno organizacijai gauti pelną buvimą arba nebuvimą. Pelno neskirstymo principas - priešingai, rodo galimybę arba negalėjimą gautą pelno ir organizacijos turtą paskirstyti. Pavyzdžiui, organizacija gali kuo brangiau pardavinėti savo narių sukurtus dirbinius (siekti pelno), tačiau visą pelną panaudoti labdarai. Tai bus pelno siekianti, tačiau pelno neskirstanti (ne pelno) organizacija. Priešingas pavyzdys būtų tuomet, kai organizacija specialiai nesiima jokių veiksmų, kad gautų pelną, tačiau vien bankuose laikomos lėšos atneša tiek palūkanų, kad susidaro pelnas, kuris išsidalinamas organizacijos narių ar dalininkų. Tokią organizaciją tektų laikyti pelno nesiekiančia (bent jau gramatine šio žodžio prasme), tačiau tai jau nebebus ne pelno organizacija, nes savo pelną ji paskirsto. Deja, jau minėtuose Lietuvos įstatymuose apibrėžiant ne pelno organizacijas taip pat akcentuojamas pelno nesiekimas. Visuomeninių organizacijų įstatyme iki 1998 metais padarytų jo pakeitimų ir pačios visuomeninės organizacijos buvo vadinamos ne ne pelno organizacijomis, bet pelno nesiekiančiomis organizacijomis. Klaida painioti pelno nesiekimą (nekomerciškumą) su pelno neskirstymu daroma ne tik Lietuvoje, ir, ko gero, iki šiol sąlygoja nemažą dalį nepagrįstai griežtų ne pelno organizacijų veiklos apribojimų.

Kita dažnai daroma klaida yra kapitalo grąžos ir darbo grąžos painiojimas. Pelno neskirstymas sąlygoja tik tai, kad ne pelno organizacijoje negali būti skirstomas pelnas. Tai visiškai nereiškia, kad ne pelno organizacija negali turėti samdomų darbuotojų, kuriems atlyginama už darbą, o visi joje turi dirbti veltui.

Lygiai taip pat pelno neskirstymo principas nereiškia, kad iš ne pelno organizacijos materialinės naudos negali gauti tretieji asmenys, kuriais pasirūpinti yra organizacijos tikslas, pavyzdžiui, labdarą gaunantys nuskurdę asmenys, stipendijas gaunantys studentai, premijas gaunantys konkursų laimėtojai ir t.t.

Pelno neskirstymas nėra vienintelis apribojimas asmeninei ne pelno organizacijos savininkų, narių ar valdytojų naudai gauti. Nors Lietuvoje kiti apribojimai nėra labai išvystyti, geros praktikos principai ir įstatymai paprastai draudžia ir netiesioginį pelno skirstymą, kitus nepageidautinus asmeninės materialinės naudos gavimo iš ne pelno organizacijos būdus. Lester M. Salamon išskiria šiuos tarptautinėje praktikoje įprastus draudimus, neleistinus veiksmus [7] :
- ne pelno organizacijos paskola kitiems individams; [8]
- kitų individų prievolių prisiėmimas sau (ne pelno organizacijai);
- mokėjimas individui ar įmonei sumų, kurios laikytinos didesnėmis negu normalus atlygis už daiktus ar paslaugas, suteikiamas šių subjektų;
- teisės suteikimas privačiam subjektui naudotis ne pelno organizacijos turtu nemokamai arba mažesne nei normali kaina;
- ne pelno organizacijos statuso naudojimas pelno siekiančiai veiklai vykdyti arba pasitarnauti tokiai veiklai (pavyzdžiui, ne pelno organizacijos lėšų investavimas į verslą, kontroliuojamą šios organizacijos valdybos nario). [9]

Vakarų praktika dėl komercinės veiklos

Į turinį

Kokiu mastu galima, o kokiu negalima ne pelno organizacijų ekonominė (komercinė, ūkinė, ūkinė-komercinė) veikla, yra diskusijų objektas ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose šalyse.

Daugelyje šalių ne pelno organizacijos ūkinė-komercinė veikla teisėje reglamentuojama tik mokestiniu aspektu. Ne pelno organizacija komercine veikla gali užsiimti visuomet, tačiau ne visuomet vienodas yra tokios veiklos mokestinis traktavimas, o visiško draudimo užsiimti komercine veikla apskritai nėra. Pavyzdžiui, Anglijoje iš labdaringos organizacijos, užsiimančios "apmokestinama prekyba", gali būti pareikalautas korporacinis mokestis. Tačiau tai negresia tais atvejais, kai nepažeidžiamos šios sąlygos: 1) prekiaujama nereguliariai; 2) prekyba nesudaro konkurencijos kitiems prekiautojams; 3) tokią veiklą žmonės remia daugiausiai todėl, kad žino, jog visas pelnas bus skirtas labdarai; 4) pelnas perduodamas labdaros organizacijoms arba kitaip panaudojamas labdarai. [10]

Verta atkreipti dėmesį, kad Europos Sąjungos valstybėse apie 20 procentų visų savo pajamų ne pelno organizacijos gauna iš normalaus produktų pardavimo ir apmokamo paslaugų teikimo. Dar apie 8 procentai pajamų gaunama iš kitų kontraktų. [11] Visose Europos Sąjungos šalyse ne pelno organizacijoms leidžiama bent tam tikra komercinės veiklos rūšis ar apimtis, neprarandant mokestinių privilegijų. [12]

Du pagrindiniai modeliai arba principai, pagal kuriuos nustatomos galimos ne pelno organizacijų ūkinės-komercinės veiklos ribos, yra: pirma, pagrindinio ne pelno organizacijos tikslo testas ir, antra, gautų lėšų panaudojimo testas. [13] Konkrečių galimų veiklos rūšių vardinimas nėra paplitęs.

Padėtis Lietuvoje ir kylančios problemos

Į turinį

Skirtumas Lietuvą lyginant su gilesnes ne pelno veiklos tradicijas turinčiomis visuomenėmis yra tas, kad Lietuvoje itin mažai ne pelno organizacijų, kurios būtų komerciškai orientuotos. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose labai įprasta, kad ligoninės, vaikų darželiai, slaugos namai, klubai, įvaikinimo agentūros, žemdirbių kooperatyvai yra ne pelno organizacijos, tačiau savo veikloje siekia pelno, konkuruodamos tarpusavyje ir su įmonėmis.

Galimybės užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje yra nevienodos skirtingų rūšių ne pelno organizacijoms. Iš visų pagrindinių ne pelno organizacijų rūšių tik viešosios įstaigos gali užsiimti ūkine veikla tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir įmonės. Viešoji įstaiga gali sudaryti sutartis bei prisiimti įsipareigojimus, teikti mokamas paslaugas, gaminti produkciją bei nustatyti jų kainas. [15] Tai yra labai svarbi viešosios įstaigos ypatybė, kuri dažnai nulemia ir apsisprendimą, kokį statusą steigiant ne pelno organizaciją pasirinkti.

Tačiau viešųjų įstaigų ūkinę-komercinę veiklą suvaržo kai kurios kitos įstatymo nuostatos. Pavyzdžiui, nustatyta, kad viešoji įstaiga savo ilgalaikį turtą gali perleisti, įkeisti tik visuotinio susirinkimo nutarimu [16]. Tai varžo viešosios įstaigos galimybes, o efektyviai užsiimti investicine veikla apskritai sunkiai beįmanoma. Negali juk operatyvūs ūkiniai sprendimai būti priimami kartą per metus vykstančiame susirinkime.

Labdaros ir paramos fondų bei asociacijų ūkinės-komercinės veiklos galimybės yra itin apribotos. Įstatymas besąlygiškai draudžia šioms organizacijoms ekonominę veiklą, aiškiai ir nedviprasmiškai nustatydamos, kad jos negali užsiimti ūkine-komercine veikla [17] bei nustato labai suvaržytą galimų pajamų šaltinių sąrašą [18].

Tai labdaros ir paramos fondams bei asociacijoms sukelia daug problemų, nes nelieka jokios galimybės gyventi ne iš paramos.

Pajamų šaltinių ribojimas ypač skausmingas labdaros ir paramos fondams. Įstatymas apriboja galimybę fondams naudotis tokia Vakaruose populiaria finansavimo forma, kaip endaumentas (angl. endowment ), kuomet fondas valdo jam paskirtas lėšas, tačiau naudoja ne jas, o tik jų kaip kapitalo grąžą - dividendus, palūkanas. Įstatymas nedraudžia fondui būti įmonių savininku [19] bei gauti kredito įstaigų palūkanas [20], tačiau teisė pirkti obligacijas nesuteikta, nes įstatyme išvardintos teisės šios galimybės nenumato. Labdaros ir paramos fondams uždraudžiama pasinaudoti galimybe, kuri yra svarbus užsienio fondų šaltinis - savo simbolikos ar kitų simbolinių prekių pardavinėjimas labdaros tikslais.

Neapibrėžtoje padėtyje ekonominės veiklos atžvilgiu yra visuomeninės organizacijos. Jų veiklos sferų įstatymas neriboja. Įstatyme teigiama, kad "Visuomeninės organizacijos įstatymų nustatyta tvarka gali užsiimti ir kitokia jų įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti reikalinga veikla, išskyrus tą, kurią draudžia įstatymai." [21] Tačiau įstatymas tiksliai nepateikia formuluotės, kad visuomeninė organizacija turi teisę vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Draudimo nebuvimas privatinėje teisėje, taigi ir šiuo atveju, turėtų reikšti leidimą, tačiau praktikoje tai, deja, dažnai interpretuojama kaip draudimas.

Specifinėms ne pelno organizacijoms, kurios nesusietos su pagrindinėmis, jokių apribojimų komercinei veiklai (kaip, beje, dažnai ir pelno paskirstymui) nėra.

Jokiai ne pelno organizacijai nėra uždrausta vykdyti komercinės veiklos "per įmones", t.y. steigti savo įmonių, o jų pelną naudoti organizacijos reikmėms. Ne pelno organizacijos iš tikro gali laisvai steigti savo dukterines įmones, tačiau tai reiškia ir padvigubėjusį popierizmą. Be to, ne mažiau kaip 60 procentų organizacijai atiduodamo pelno teks apmokestinti 24 procento tarifo pelno mokesčiu. Taigi, net ir neminint papildomos formalumų ir biurokratijos naštos, įmonės steigimas nėra patogi ir tinkama išeitis.

Pagrindinė problema dėl komercinės veiklos draudimo yra ta, kad uždraudžiant ūkinę-komercinę veiklą iš ne pelno organizacijų atimamas svarbus pragyvenimo šaltinis.

Siūlymai ir galimos alternatyvos

Į turinį

Išplaukiantis iš išdėstytų faktų ir analizės siūlymas yra panaikinti bet kokius apribojimus ne pelno organizacijų komercinei veiklai.

Kaip minėta, praktikoje dažnai tai būna įgyvendinta dalinai. Tačiau daliniai sprendimai ir problemą teišspręstų dalinai.

Veiklos sričių ribojimas yra biurokratiškas bei neišsprendžia problemos iš esmės, o tik panaikina ją kai kuriose srityse. Be to, ribojant veiklos sritis susiduriama su problema, kaip jas nustatyti ir įvardinti. Jau pati ūkinės-komercinės veiklos sąvoka yra įvairiai interpretuotina ir nevienareikšmiška. Ji tiksliai neapibrėžta ir sunkiai apibrėžiama apskritai. Pavyzdžiui, seno kompiuterio pardavimas, ko gero, dar nereiškia, kad tai ūkinė-komercinė veikla, tačiau prekyba dėvėtais kompiuteriais jau bus ūkinė komercinė veikla. Tačiau kur tarp šių dviejų situacijų brėžti ribą, neaišku.

Dar aštriau atribojimo problema pasireiškia bandant atskirti veiklą, susijusią su pagrindiniais organizacijos tikslais, nuo nenusijusios veiklos. Pavyzdžiui, atrodo savaime aišku, kad su švietėjiškos ne pelno organizacijos pagrindine veikla būtų susijusi knygų leidyba, seminarų organizavimas, daugiau diskusijų sukeltų maitinimo paslaugų teikimas seminarų metu, dar daugiau, maitinimas ne seminarų metu, o pasipiktinimas dažnai kyla sužinojus, kad maitinimo vietoje prekiaujama ir alkoholiu: "negi prekyba alkoholiu susijusi su švietimu?". Verslo arba organizacijos gyvybingumo užtikrinimo prasme, ši seka atrodo logiška ir normali, tačiau kur nubrėžti ribą tarp to, kas susiję su pagrindine veikla, o kas ne - neaišku.

Ne mažiau problematiška yra atskirti ūkinę-komercinę veiklą nuo lėšų telkimo aukomis. Į tai dėmesį atkreipė ir austrų ekonominės mokyklos klasikas Liudvig von Mises. Paprastai žmonės pirkimo nelaiko dovana, bet vis dėlto pirkimas pardavimas kartais yra dovana. Pavyzdžiui, riba tarp prekių ar paslaugų pirkimo ar išmaldos kartais sunkiai nustatoma. Tas, kuris perka labdaros pardavimuose, paprastai siekia ir įsigyti prekę, ir suteikti labdarą. Asmuo, kuris duoda monetą aklam gatvės muzikantui greičiausiai neduoda jos kaip užmokesčio už abejotiną atlikimą, jis paprasčiausiai duoda išmaldą. [22]

Vakarų šalyse iš tikro labai paplitusi ir į Lietuvą jau pradėjusi žengti praktika, kuomet ne pelno organizacijos renka aukas, aukotojui mainais duodamos kokį nors simbolį ar kitą daiktą: gėlę, ženklelį, atvirutę, knygą, skulptūrėlę, skėtį, bandelę ir pan. Šio daikto materialinė vertė yra akivaizdžiai neadekvati paaukotai sumai. Tokia schema pamalonina aukotoją ir leidžia sukaupti nemažai lėšų. Tačiau esant ūkinės-komercinės veiklos draudimui, gali iškilti (ir iškyla) atvejų, kuomet tokie "mainai" valdžios institucijų palaikomi pirkimo - pardavimo aktu. Kur riba tarp aukos, gaunant simbolinę dovanėlę ir pirkimo-pardavimo neaišku. Mainais gautas daiktas gali sudaryti tiek penktąją, tiek dešimtąją, tiek penkiasdešimtąją ar mažesnę (arba didesnę) dalį suteiktos aukos vertės. Be to, ir pats ekonominės vertės nustatymas yra neįmanomas, jei tai nebuvo pirkimas - pardavimas arba mainai.

Panašios atribojimo nuo ūkinės-komercinės veiklos problemos yra kitų įmantresnių lėšų telkimo atveju. Tarp tokių atvejų - ir aukcionai, kuriuose daiktai parduodami išimtinai labdaringais tikslais, ir labdaros koncertai, vakarai ar puotos, kuriuose už dalyvavimą renkamas mokestis, kuris vėliau panaudojamas labdaringais tikslais, ir šviečiamųjų leidinių prenumerata, kuri kartais būna įvardinama kaip parama, o mainais duodama teisė gauti leidinius. Rėmėjo skirtumas nuo pirkėjo arba paslaugos gavėjo tokiais atvejais yra labai neryškus.

Galimi prieštaravimai ir neigiamos pasekmės

Į turinį

Prieštaravimai gali būti paremti tuo, jog tai, neva, sudarytų sąlygas piktnaudžiauti arba tuo, jog ne pelno organizacijos atsiduria nelygioje padėtyje.

Piktnaudžiavimo (finansinio) argumentas yra visiškai netinkamas, nes jų išvengti galima tik kontroliuojant pelno paskirstymą (neužsiimant komercine veikla piktnaudžiauti galima lygiai taip pat).

Konkurencijos argumentas yra teisingas tik labai iš dalies (ne pelno organizacijos įvairių reguliavimų atžvilgiu yra mažiau kontroliuojamos nei įmonės). Tačiau reikia turėti galvoje tą faktą, kad ne pelno organizacijų ir įmonių skirtumai yra nulemti ne tiek reguliavimo, kiek jų esmės ir įmonės šiuo atžvilgiu turi netgi vieną esminį pranašumą - į įmonę investavęs asmuo gali tikėtis investicijos grąžos. Be to, ši problema yra aktuali tik tiek, kiek nėra užtikrintas pelno neskirstymas.

Išvados

Į turinį

Ne pelno organizacijoms būtina leisti komercinę veiklą, o kontroliuoti pelno paskirstymą.

---

[1] Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas Nr.I-1231, 3 straipsnio 2 dalis. Valstybės žinios, 1996. Nr.32-786 (toliau - Asociacijų įstatymas); 1993 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas Nr.I-172, 2 straipsnio 1 dalis. Valstybės žinios, 1993 Nr.21-506 (toliau - Labdaros ir paramos fondų įstatymas).
[2] Labdaros ir paramos fondų įstatymas, 4 straipsnio 4 dalis.
[3] Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas Nr.I-1428, 2 straipsnio 2 dalis. Valstybės žinios, 1996. Nr.68-1633, 1997. Nr.64-1498 (toliau - Viešųjų įstaigų įstatymas).
[4] Asociacijų įstatymas, 3 straipsnio 2 dalis.
[5] Viešųjų įstaigų įstatymas, 16 straipsnio 3 dalis.
[6] Asociacijų įstatymas, 18 straipsnio 5 dalis.
[7] Jokiu būdu negalima šių draudimų skaityti paraidžiui, nes dažnai esminis klausimas yra tas, kieno atžvilgiu šie veiksmai atliekami (apie tai pažymi ir Lester M. Salamon). Pavyzdžiui, dalis ne pelno organizacijų vietoje negrąžintinės paramos teikia netgi lengvatines paskolas. Visi žemiau vardinami veiksmai yra draudžiami iš esmės tiek, kiek tai susiję su interesų konfliktu organizacijoje ir organizacijos lėšų naudojimu ne jos tikslams siekti, bet savininkams, nariams ar valdytojams pasipelnyti.
[8] Šį atvejį būtina išplėsti ir paaiškinti. Apribojimas paprastai taikomas ne tik individų, bet ir juridinių asmenų atžvilgiu, taipogi ne tik privačių, bet ir viešųjų subjektų atžvilgiu. Tas pats pasakytina ir apie kitus apribojimus.
[9] The International Guide to Nonprofit Law. P. 31.
[10] Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas. 4 straipsnis,Andrew Philips. Labdaros statusas. Vilnius, Atviros Lietuvos Fondas, 1993. P. 92.
[11] Communication from the Commision on Promoting the Role of Voluntary Organizations and Foundations in Europe, Annex I, I.18.
[12] Communication from the Commision on Promoting the Role of Voluntary Organizations and Foundations in Europe, Annex II, II.11.
[13] Guidelines for Laws Affecting Civic Organizations. P. 57.
[15] Viešųjų įstaigų įstatymas, 4 straipsnio 1 dalis.
[16] Viešųjų įstaigų įstatymas. 14 straipsnio 3 dalis.
[17] Labdaros ir paramos fondų įstatymas, 9 straipsnio 2 dalis; Asociacijų įstatymas, 10 straipsnio 2 dalis.
[18] Labdaros ir paramos fondų įstatymas, 9 straipsnio 1 dalis; Asociacijų įstatymas, 10 straipsnis, 1 dalis.
[19] Labdaros ir paramos įstatymo 10 straipsnio 6 dalis riboja lėšų, skirtų "fondui priklausančioms įmonėms steigti ir plėtoti" iki 50 procentų fondo metinių pajamų, tačiau ar akcijų pirkimas įeina į tai - neaišku.
[20] Labdaros ir paramos fondų įstatymas, 10 straipsnio 2 dalies 4 punktas.
[21] Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas Nr.I-784, 10 straipsnio 2 dalis. Valstybės žinios, 1995. Nr.18-400, 1997. Nr.65-1545, 1998. Nr.59-1653 (toliau - Visuomeninių organizacijų įstatymas).
[22] Liudvig von Mises. Human Action. Third revised edition, Henry Regnery Company, Chicago, 1966. P. 24.