Atgal į pranešimus

Į pirmą puslapį

Pranešimas seminare
“Valdžios ir verslo metamorfozės”,
Litexpo parodų rūmai, Vilnius, 2000 balandžio 14d.
Guoda Steponavičienė
LLRI ekspertė

Ten kur nėra rinkos, nėra nei tvarkos, nei aiškumo, nei perspektyvos. Nėra savo reputacija susirūpinusio gamintojo ir nėra gamintojui įdomaus individualaus vartotojo. Ne rinkoje kuriami produktai bei paslaugos paprastai yra žemesnės kokybės, bet aukštesnės kainos, o svarbiausia, čia vykstantys procesai praktiškai neprognozuojami. Tai šiandiena galime pasakyti apie Lietuvos energetiką, žemės ūkį, dalį transporto, švietimą, sveikatos apsaugą bei socialinę rūpybą. Nors jau dešimt metų praėjo kai nuo planinės ekonomikos pasukome link rinkos, sąrašas sričių, kur tebesilaikoma senųjų taisyklių, tebėra ilgas.

Visoms joms aptarti reikėtų ilgos konferencijos, tad panagrinėsiu bendriausius ne rinkoje vykstančių santykių rezultatus, remdamasi pensinio aprūpinimo pavyzdžiu.

Šiuo metu pensijų aprūpinimu nepatenkinti visi - ir išmokų gavėjai, ir įmokų mokėtojai, ir politikai, ir Sodros darbuotojai. Pensininkai nori didesnių pensijų, įmokų mokėtojai - mažesnių įmokų, politikai norėtų pakelti pensijas, bet įmokų neužtenka ir dabartiniams įsipareigojimams vykdyti - taigi, žadėti aukštesnes pensijas darosi vis labiau rizikinga. Sodra norėtų turėti daugiau galių spręsti dėl įmokų ir išmokų dydžių. Ši norų grandinė yra visiškai suprantama - t.y., natūralu norėti daugiau gauti bei duoti, kai skirstomi pinigai ne tavo, mažiau mokėti, kai pinigai skiriami ne tau, natūralu norėti daugiau galių spręsti, kai esi atsakingas už darbo atlikimo sėkmę.

Tačiau nesant šioje grandinėje privačių verslo subjektų, turinčių motyvaciją veikti siekiant sau gerovės, skirtingų interesų konfliktui spręsti nėra rinkos priemonių. Taigi lieka tik prievartinės priemonės: pakelti privalomas įmokas, sumažinti išmokas, perkelti dalį naštos darbdaviui ir pan.

Reikia suvokti, kad kai pinigų kiekis yra baigtinis (o jis toks visada) nepriklausomai nuo dalintojų talentų ir geranoriškumo, padalinti taip, kad visi liktų patenkinti neįmanoma. Taigi, belieka tiktai mažinti dalinimą - t.y., sudaryti prielaidas žmonėms patiems kiekvienam asmeniškai kaupti ar kitaip taupyti savo pensijai ir taip išvaduoti dalintojus nuo pagrįsto ir neišvengiamo žmonių nepasitenkinimo.

Nors pasiūlymai reformuoti pensijų sistemą Lietuvoje ne naujiena, bent jau Laisvosios rinkos institutas tai siūlo jau nuo 1993 metų, iki šiol nebuvo politinės valio tai pripažinti oficialiai. Todėl buvo palankios prielaidos susiformuoti atitinkamai žmonių nuomonei. Daugelis tiki (ir liūdniausia, kad tarp jų yra ir politikų), kad Sodros reikalai "susitvarkys" - reikia tik pakelti tarifą ir sulaukti ekonomikos pakilimo. Tačiau karti tikrovė yra ta, kad savaime socialinio draudimo reikalai tik blogės. Dėl pagrindinių dviejų priežasčių: politinės rizikos, kad išmokos bus didinamos, neatsižvelgiant į įplaukas ir dėl visuomenės senėjimo. Taigi, esamą sistemą keisti reikia, bet juo vėliau pradėsime, juo didesnius nuostolius patirsime.

Kaip tik per pastarąsias dvi savaites buvo priimti du dokumentai, patvirtinantys, jog ir valdžios institucijos pagaliau suvokė, kad nepaisant galimo pasipriešinimo metas imtis pensijų reformos. Balandžio 6 d. Seimas priėmė rezoliuciją dėl pensinio aprūpinimo reformos, beveik po svaitės Vyriausybė pritarė pensijų sistemos reformos koncepcijai, numatančiai privalomojo kaupiamojo draudimo pensijų, valdomų privačių pensijų fondų, sistemos įvedimą, nedidinant pensijų draudimui skiriamo tarifo. T.y., dalį socialinio draudimo tarifo pervedant kaupimui pensijų fonduose. Seimo rezoliucijoje teigiama, kad pensijų reforma turi būti pradėta 2002 m. sausį. Iki to laiko turi būti parengti visi reformai reikalingi teisės aktai bei atlikti kiti parengiamieji darbai. Svarbu pažymėti, kad rezoliucijoje įtvirtinta nuostata pensijų reformai finansuoti skirti dalį privatizavimo lėšų. Neramina tik tai, kad ta dalis nenurodyta, todėl yra tikimybė, kad ta dalis gali būti labai maža.

LLRI jau prieš penkis metus matydamas neišvengiamą dabartinės pensijų sistemos žlugimą siūlė visas privatizavimo lėšas nukreipti dėl reformos atsirandančiam pinigų trūkumui dabartinėms pensijoms finansuoti. Ir tebesiūlo iki šiol. Nes, mūsų nuomone, Lietuvoje dar daug privatizuotinų objektų, taigi nors ir gerokai pavėluotai, šį siūlymą dar galima įgyvendinti. Tam, kad reformą būtų galima padaryti reikiamai plačią ir greitą, reikia visas privatizavimo lėšas skirti pensijų reformai.

Šiek tiek apie reformos turinį

Vyriausybės patvirtinta Pensijų reformos koncepcija, kurią parengė Pensijų reformos grupė, numato tripakopę pensijų sistemą: I pakopa - einamųjų įmokų-išmokų pensijos (t.y., dabartinis valstybinis socialinis draudimas), II pakopa - privalomasis kaupimas privačiuose pensijų fonduose ir II pakopa - savanoriškas kaupimas arba draudimas.

Privalomojo kaupimo privačiuose pensijų fonduose įvedimas, instituto nuomone būtų labai naudingas. Privati pensijų sistema, paremta lėšų investavimu, užtikrintų didesnes išmokas, esant toms pačioms ar net mažesnėms įmokoms. Padidėtų žmonių motyvacija kaupti senatvei. Kaupimu paremta pensijų sistema yra labai reikalinga ir šalies kapitalo rinkai. Jos sukūrimas sudarytų prielaidas atsirasti naujoms finansinėms paslaugoms, stiprėti privatiems kapitalo rinkos dalyviams, didėti taupymo bei investicijų galimybėms.

Tiesa, kalbant iš principo, geriausia būtų, kad kaupimas pensijai nebūtų privalomas. Juk kiekvienas suaugęs žmogus suvokia, kad jis pasens, ir kad senatve reikia pasirūpinti iš anksto. Yra įvairių taupymo senatvei būdų, ne tik kaupiamieji pensijų fondai: galima gyventi iš santaupų, draustis, tikėtis, kad senatvėje būsi darbingas ir gyvensi iš darbo pajamų ir pan. Šia prasme visai nereikėtų versti žmonių investuoti būtent į pensijų fondus.

Tačiau mes nesame tuščioje vietoje. Šiandien šalia žmogaus ir jo darbdavio, nuo kurių dažniausiai priklauso sprendimas pensijos "uždirbimo" būdo, yra Sodra ir 34 proc. privaloma socialinio draudimo įmoka. Tai keičia klausimą apie privalomą kaupimą iš esmės. Šiandien turint privalomą perskirstymą, kaupimas, nors ir privalomas, būtų daug geriau. Gal būt tai yra vienintelis realus būdas susiaurinti dabartinį valstybinį socialinį draudimą ir bent jaunesniems darbo rinkos dalyviams suteikti viltį, kad padidinto tarifo ar naujų žiaurių akcijų grėsmė netrukdys jiems dirbti taip, kaip šiandien tai trukdo dabartiniams darbdaviams bei darbuotojams.

Todėl Institutas palaiko privalomojo kaupimo įvedimą, atskiriant dalį dabartinės socialinio draudimo įmokos tarifo, ir pasisako, už tai, kad ta kaupimui skiriama dalis būtų kuo didesnė, o reforma apimtų kuo platesnius gyventojų sluoksnius ir būtų pradėta kuo greičiau.

Pagrindinė šios reformos kliūtis - atsirandantis papildomas trūkumas lėšų dabartinėje Sodros sistemoje. Amžinas klausimas, iš kur gauti pinigų. Kadangi klausimas apie pinigų buvimą ar nebuvimą neturi prasmės, o prasminga kalbėti tik apie preferencijas, tai neišvengiamai reikia revizuoti kitas valstybės išlaidas. Taigi reformos nulemtas deficitas turėtų būti dengiamas valstybei atsisakant dalies šiuo metu vykdomų funkcijų, siaurinant Sodros įsipareigojimus bei tikslingai nukreipiant šiam tikslui privatizavimo lėšas.

Privačių Kaupiamųjų fondų atsiradimas būtų pirmas žingsnis įvedant rinkos santykius socialinio aprūpinimo srityje. Kas leistų ateityje tikėtis padidėjusio šio sektoriaus efektyvumo ir didesnio žmonių socialinio saugumo.

Kadangi koncepcijoje pirmąja pakopa lieka dabartinė sistema, tai lieka ir visos dabartinės jos ydos: didelis perskirstymas, neefektyvumas, nepilnas, nors ir prievartinis darbo jėgos padengimas, finansinis negyvybingumas. Koncepcijoje minimos kai kurios šias problemas sumažinsiančios priemonės - tai pensinio amžiaus didinimas, pensijų ribojimas dirbantiems pensininkams, privileginių pensijų naikinimas. Šias priemones įgyvendinti būtina, tačiau tikėtinas didelis atskirų gyventojų grupių bei tam tikros pakraipos politinių jėgų pasipriešinimas. Taigi, jų įgyvendinimas labai priklausys nuo būsimos porinkiminės Vyriausybės bei valdančiųjų politinių partijų supratimo ir valios.

Kadangi dabartinis socialinis draudimas su laiku apims mažesnius gyventojų sluoksnius, atsiras vis daugiau žmonių, kurie neturės teisės į jokią valstybės paramą senatvėje. Šiai problemai spręsti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo įvesti Nacionalinę pensiją, kuri garantuotų nors ir minimalų, bet visų gaunamą pragyvenimo minimumą senatvėje. Ji faktiškai pakeistų dabartinės socialinio draudimo pensijos bazinę pensiją bet būtų teikiama iš bendrųjų mokesčių. Iš pirmo žvilgsnio nacionalinė pensija atrodo paprastas, skaidrus ir pigiai administruojamas mechanizmas kovojant su skurdu. Tačiau kažko čia akivaizdžiai trūksta.

O trūksta čia rinkos. Pagal tokią sistemą, kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, kaip uždirbo ir kaip leido pinigus visą gyvenimą, gaus minimalią garantuotą pensiją. Gali būti, kad žmogus ir taip turi pajamų ir turto, todėl neaišku kodėl mokesčių mokėtojai turėtų jį remti, vien dėl to, kad jis yra bendrapilietis sulaukęs garbaus amžiaus. Gali būti, kad žmogus visą gyvenimą nedirbo, o gyveno iš pašalpų arba dirbo šešėlinėje ekonomikoje ir nemokėjo mokesčių, todėl vėl neaišku, kodėl mokesčių mokėtojai turėtų jį remti. (Skruzdelė iš pasakėčios apie žiogo vasarą, sakytų, kad remti nereikia). Reikalo esmės nekeičia tai, kad tokia nacionalinė pensija būtų minimalaus dydžio. Nes tikrai bus žmonių, kuriems ji bus vienintelis pragyvenimo šaltinis, taigi, ji turės būti pakankama pragyvenimui ir visuomet egzistuos spaudimas ją didinti. Nesant turto bei pajamų kriterijaus, norint šiek tiek pakelti skurdžiausių pensininkų pajamas, neišvengiamai jas didinti teks visiems.

Todėl Instituto nuomone, nacionalinė pensija, teikiama visiems gyventojams, sulaukusiems pensinio amžiaus, yra nors ir patraukli savo paprastumu, tačiau per brangi priemonė, kuri nesudaro prielaidų formuotis žmonių atsakomybei už savo ateitį. Tai ypač aktualu šiandien Lietuvoje, kur požiūris, kad kažkas (o tas kažkas yra visi kiti, išskyrus mane patį) turi pasirūpinti mano senatve, gydimu, vaikų mokymu bei auklėjimu ir dar daugybe kitų asmeninės gerovės atributų. LLRI nuomone, skurdo sumažinimui reikėtų taikyti socialinės šalpos priemones. Ir nepaisant brangesnio administravimo (kaip jį atpiginti, galėtų būti atskiros diskusijos tema), turėtų būti kiekvieno, pretenduojančio į valstybės paramą, turto bei pajamų patikrinimas. Valstybė tuomet turėtų "paskutinio gelbėtojo", o ne nuolatinio globėjo vaidmenį, o mokesčių mokėtojų pinigai būtų nukreipiami tikslingai - tik tiems žmonėms, kuriems jie gyvybiškai reikalingi.

Tačiau reali priemonė prieš skurdą yra ne minimali pensija, ir net ne valstybės parama. Vienintelė reali priemonė prieš skurdą yra ekonominis augimas. Šia prasme socialinė politika ir ekonominė politika yra viena. Kalbėdami apie ekonominio augimo veiksnius, grįžkime prie šio pranešimo pradžios, prie to ilgo sąrašo sričių, kuriose dar nėra rinkos. Visose jose žmogaus padėtis yra tarsi plaukimas šalia valties, kuomet pats jos irkluoti negali - gali tik šaukti ant irkluotojų, spardyti į bortą arba ištiesus ranką prašyti valtyje sėdinčiųjų pagalbos. Todėl kiekvienas įlipęs į laivą ir gavęs į rankas irklą, mažina velkamųjų sąrašą ir didina savo bei kitų gerovę.