Atgal į pranešimus

Į pirmą puslapį

Konkurencijos skatinimo miražai

Rūta Vainienė, LLRI finansų ekspertė,
Temos "Europos sąjungos šalių valstybės paramos reguliavimas bei politika reikšmė Lietuvai" komentaras
“Konkurencijos teisė ir teisė konkuruoti. Lietuva ir Europos Sąjunga”
Vilnius, 1998 m. spalio 30 d.

         Būčiau neteisi, jei pasakyčiau, jog Lietuvoje konkurencija nesirūpinama. Konkurencija prisimenama nuolat, ir ne tik kalbant apie konkurencijos įstatymą ar konkurencijos tarnybą. Dažni Lietuvoje priimami įstatymai - reglamentuojantys mokesčius, įmonių veiklą, valstybės lėšų panaudojimą, nustatantys valstybinius reguliavimus - yra grindžiami atrodytų svariu argumentu: jais siekiama paskatinti arba išsaugoti konkurenciją. Šiuose įstatymuose įtvirtinamos vadinamos konkurenciją skatinančios priemonės, pradedant mažesniais mokesčiais atskiroms įmonių grupėms, baigiant visiškai individualiomis veiklos sąlygomis atskiroms įmonėms.
         Pateiksiu kelis pavyzdžius apie konkurencijos skatinimą, tokį, koks šiandien vyrauja, ir ne tik Lietuvoje.
         Skatinimas tradiciškai lengviausiai įgyvendinamas mokesčių įstatymais. Nors Vyriausybės patvirtintoje mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje ir teigiama, kad mokesčiais valdžia nebereguliuos, tačiau čia pat pateisina mažesnį pelno mokesčio tarifą SVV.
         Priimant SVV įstatymą ir nustatant skirtingus tarifus SVV įmonėms buvo vienas iš svarbiausių pateikiamų argumentų buvo sudaryti sąlygas smulkiam verslui konkuruoti su stambiu. Tačiau kiekvienas, net ir tas, kuris su ekonomika susijęs tiek, kad eina duonos į parduotuvę nusipirkti, puikiai supranta, kad konkuruoja ne smulkus su stambiu, ne batsiuvys su Mažeikių nafta. Konkuruoja tapatūs ar panašūs verslai, užsiimantys ta pačia ar panašia veikla. Siuvykla konkuruoja su siuvykla.
         Konkurencijai pavojus iškyla tuomet, kai konkuruojančios įmonės - siuvyklos - yra ant SVV įstatymo nubrėžtos ribos: viena įmonė atitinka nustatytus SVV kriterijus, kita - neatitinka, vienai taikomas mažesnis mokesčio tarifas, kitai - besiskiriančiai vienu darbuotoju ar vienu tūkstančiu litų pajamų - jau dvigubai didesnis mokesčio tarifas. Pavojus konkurencijai iškils nuolat ir tol, kol tokios dirbtinės ribos bus brėžiamos. ES čia taip pat nėra niekuo dėta. Derinimo su ES kriterijus, tokiu būdu "skatinant" konkurenciją taip pat buvo dažnai minimas.
         Ne ką rečiau, o gal net dažniau, konkurencija skatinama leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus, t.y. biudžeto išlaidomis. Anksčiau merdėjusios, dabar atsigauna verslo paramos programos, skirtos paskatinti eksporto konkurencingumą, išsaugoti ateityje konkurentiškas įmonėms ir pan. Tai - eksporto skatinimo, SVV rėmimo, įmonių gaivinimo ir kitos programos, galinčioms vienoms įmonėms išdalinti kitų sumokėtus mokesčius. Kadangi paremti visų nėra galimybių, paremiamos pavienės įmonės. Konkuruoti su valstybe ir jos parama neparemtiesiems tampa beprasmiška. Konkuruoti rinkoje nebeįmanoma, konkurencija persikelia į valdžios koridorius.
         Pastaruoju metu valstybinės paramos ir skatinimo, o vadinasi ir nepaskatintųjų diskriminavimo, ideologija jau pasiekė tokį mastą, kuomet verslo diskriminavimą ir ydingą konkurencijos skatinimo sampratą siekiama įteisinti kaip tokią. Tiesiog numatoma, kad vyriausybė gali skatinti ir derėtis dėl verslo sąlygų, o ką ir kaip skatinti paliekama spręsti pačiai Vyriausybei. Kalbu apie Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimą ir Investicijų įstatymo projektą, kurio visas energetinis krūvis yra dviejose nuostatose: Vyriausybė gali nustatyti individualias verslo sąlygas atskiram, konkrečiam subjektui, investavusiam daugiau nei 200 mln. litų ir antroji - vyriausybė pati gali investuoti kasmet iki 2 procentų BVP. Taigi, valstybė ne tik nustato verslo sąlygas įmonių grupėms, ji jau nustato verslo sąlygas kiekvienai įmonei, negano to, ji pati, kaip dalyvis dalyvauja konkurencinėje kovoje ir tą dalyvavimą planuoja didinti kasmet po 2 procentus nuo BVP.
         Paminant pamatinį konkurencijos principą ir vienintelę galimybę teisingai paskatinti konkurenciją - t.y. sudaryti vienodas verslo sąlygos visiems rinkoje veikiantiems subjektams - konkurencija perkeliama iš rinkos į valdžios koridorius. Viename iš pranešimų buvo minėta, kad konkurencijos įstatymas saugo nuskriaustuosius. Tačiau valdžios koridoriuose šis įstatymas neveikia. Tų, kuriuos nuskriaudžia valdžia, nesaugo ir negina niekas.
         Valdžiai aktyviai kišantis į rinką, konkurencija tampa kišeninė - visiškai priklausanti nuo valdžios ir visiškai nebepriklausanti nuo mūsų - vartotojų. Puoselėjama verslininko savybė įsiteikti valdininkui, kuri nereguliuojamoje rinkoje yra visiškai bevertė. Konkurencija, įtinkant vartotojui, nueina į antrą planą. Vartotojas lieka su brangesnėmis prekėmis, didesniais mokesčiais arba be galimybės rinktis. Nes už jį pasirinko valdžia. Konkurencinę kovą valdžios koridoriuose laimi tas, kas sugeba pasinaudoti kuo daugiau valdžios pasiūlytų privilegijų, ir smulkus, ir eksportuotojas, ir kuriantis darbo vietas, ir konkurencingas ateity arba šiaip - geras draugas.
         Taigi, mano komentaro žinutė yra ta, jog neįmanoma sukurti ir užtikrinti konkurencijos vienu - Konkurencijos - įstatymu. Konkurencijos sąlygų sudarymui visi be išimties priimami teisės aktai turi būti neutralūs, neelastingi konkurencijai. Konkurencijos skatinimas, toks, koks jis šiandien vyrauja ir apie kurį kalbėjau, turi būti panaikintas tikros konkurencijos išsaugojimo vardan. Taip kaip nuolat nusikalstantis negali teisti kitų, taip ir dalyvaujantis konkurencijoje, negali būti jos teisėju, arbitru. Valstybė, keldama konkurencijos puoselėjimo tikslą, turi visiškai pasitraukti iš verslo ir pati nedaryti tokių nusikaltimų konkurencijai, už kuriuos ruošiasi bausti kitus.