	Apie institutą
	Tyrimai ir ekspertizės
	Projektai
	Straipsniai ir komentarai
	"Laisvoji rinka"
	Pranešimai
	Renginiai
	Rėmėjų kolegija
	Siūlome paskaityti
	Naudingos nuorodos

	Įsigykite leidinių LLRI!
	LLRI paieška
	Klausimus ir pasiulymus siuskite adresu LLRI@lrinka.lt

Į pirmą puslapį

Tyrimo analitinė ataskaita

Socialinės ir ekonomikos politikų sąveika: žmonių gerovė ir kiti tikslai

Pranešimas seminare
“Lietuvos socialinės politikos kokybės, struktūros ir dinamikos įvertinimas ”
Vilnius, 1999 m. vasario 9 d.
Elena Leontjeva

Pirmas klausimas, į kurį mes turėjome atsakyti, pradėję šį tyrimą - kas yra socialinė politika, kaip ji apibrėžiama Lietuvoje ir kokie tikslai šiai politikai yra priskiriami.

Pacituosiu, šios politikos tikslą apibrėžia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pasak jos, tai yra "darbo rinkos politikos koordinavimas, sudarymas žmonėms sąlygų saugiam darbui ir tinkamam darbo užmokesčiui gauti bei įvairiapusis rūpinimaisi žmogumi, kai jis pats negali savimi pasirūpinti nes netenka gyvenimui reikalingų pajamų ar sveikatos".

Taip suformuluotas tikslas leidžia daryti išvadą, kad socialinė politika turėtų būti traktuojama pakankamai plačiai, kadangi žmogaus galimybė užsidirbti priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo visos ekonomikos aplinkos, nuo mokesčių sistemos ir t. t. Todėl pirmoji išvada, kurią mes padarėme buvo tokia, Lietuvoje vyraujantis požiūris į socialinę politiką yra per siauras. Įprasta manyti, kad socialinę politiką turi vykdyti tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Iš tikrųjų visos valstybės vykdomos funkcijos ir visa valdžios politika yra socialinė politika. Manau, kad pagrindinis tikslas, kurį valdžia turėtų sau kelti, vykdydama kiekvieną savo politikų yra žmogaus gerovė - tiek materialinė, tiek ir dvasinė. Ir be, abejo, tai irgi siejasi su tuo tikslu, kurį sau kelia ministerija.

Žmogaus gerovė visų pirma, priklauso nuo verslo sąlygų Lietuvoje. Kadangi valdiškų verslų laikai jau nuėjo į praeitį, vadinasi gerovė priklauso nuo to, kokios sudarytos sąlygos vieniems žmonėms tą verslą pradėti, kitiems - parsisamdyti, taip visiems kurti materialines gėrybes, ir savo gerovę.

Žmonėms labai svarbu jaustis saugiems. Jie nori, kad būtų apsaugota jų nuosavybė, jų sveikata ir gyvybė. Todėl, tarkime, tokios politikos, kaip pinigų politika, kuri retai suvokiama kaip socialinė, yra labai svarbios. Pamenu, kad prieš įdiegiant Lietuvoje valiutų tarybos modelį, kai kurie socialiniai ekspertai nuogąstavo, jog jis gali pakirsti socialinę Lietuvoje. Tačiau patirtis puikiai parodė, kad būtent tokia atniinfliacinė politika labiausiai pasitarnavo iš fiksuotų pajamų gyvenančiam eiliniam žmogui, nes jis buvo labiausiai apsaugotas nuo praradimų.

Be abejo, reikia spręsti problemas ir tų žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pradėti savo verslo ar parsisamdyti, negali dalyvauti gėrybių kūrimo procese. Vėliau pateiksiu jums pavyzdžių, kad šias problemas spręsti galima tiek pačioje rinkoje, tiek už jos ribų, ir būtent ši sritis šiandien yra ministerijos darbų sfera.

Pradėsiu nuo nedidelio ekskurso į rinkos ekonomikos pamatus. Šiandien ne visiškai teigiamai buvo kalbėta apie nelygybę visuomenėje, todėl privalau pabrėžti, kad nelygybė, nors ji gali kam nors labai nepatikti, yra pagrindinis civilizacijos stimulas. Nesant nelygybės, arba dirbtinai užkertant jai kelią, stabdoma ir technologinė, ir bet kokia kitokia pažanga. Kartais turčių buvimą visuomenėje žmonės pateisina vien tuo, kad jie, naudodami labai brangius daiktus, leidžia kitiems užsidirbti. Tačiau tai, ką šiandien, atrodo, vartoja išimtinai turtingi žmonės, rytoj taps mūsų visų kasdienybe. Istorija rodo, kad kai, ką iš pradžių gali nusipirkti tiktai labai ribotas žmonių ratas, jau po kelių dešimtmečių tampa prieinama praktiškai visiems. Jeigu dar šio amžiaus pradžioje normaliai įrengta vonia buvo didžiausia prabanga, tai šiandien ji yra neatsiejamas buities elementas net ir tose šeimose, kurias vadiname skurdžiomis. Todėl noras vartoti stimuliuoja visą ekonomiką ir yra neišvengiamas, jei mes norime, kad visuomenė progresuotų, o ne regresuotų. Kodėl laisvoje rinkoje yra geriausios sąlygos žmonėms dirbti ir užsidirbti? Šį teiginį galima įrodyti ir teoriškai, ir praktiškai. Įvariais tyrimais įrodyta, kad tose šalyse, kuriose maksimaliai įdiegtos ekonominės laisvės, žmonių pajamos yra didžiausios. Tokios šalys, kaip Honkongas per du dešimtmečius aplenkė JAV pagal pajamas tenkančias vienam gyventojui ir tas progresas neatskiriamai buvo susijęs su ekonominių laisvių kūrimu. Ir iš tiesų, tose šalyse, kuriose yra pakankamai daug ekonominių laisvių, žmonės ne tik uždirba labai daug - ten praktiškai nėra nedarbo. Gerai pasidairę pripažįstame, kaip aplink yra labai daug potencialių darbų, paslaugų, kurias mes norėtumėme nupirkti rinkoje, tačiau tų darbų ar paslaugų kažkodėl mums niekas nesiūlo.

Kyla klausimas: kodėl tiek daug žmonių skundžiasi, kad negali rasti sau darbo, kai rinkoje potencialiai yra neišsenkama galybė darbų, kuriuos galima kam nors pasiūlyti. Manau, kad pagrindinė priežastis yra ekonominiai suvaržymai, dėl kurių žmonės negali įeiti į rinką, dėl kurių jie negali pritaikyti savo sugebėjimų.

Šiandien imtis kokios nors elementarios veiklos žmogus negali - jis turi išmanyti ir buhalteriją, ir teisę ir daugybę kitų dalykų. Vadinasi jam užkertamas kelias įeiti į rinką su savo kukliu patyrimu ir tarnauti kitiems žmonėms, parduodant savo darbo produktus. Taigi, laisvoje rinkoje nedarbas praktiškai neturėtų egzistuoti, kadangi žmonių norai yra begaliniai, ir kitų žmonių sugebėjimas kažką daryti reikštų, kad žmonės visada rastų galimybę pritaikyti savo jėgas.

Kitas klausimas - už kokį atlyginimą jie rastų tą galimybę. Tikriausiai jis uždirbtų mažiau, nei valdžios nustatyta minimali mėnesinė alga. Tačiau bent ta pusė ar trečdalis minimalios žmogui tuo metu gali tapti pirmuoju žingsniu, leisiančiu jam po metų, įgijus patirties, užsidirbti daug daugiau.

Be abejo, žmonių galimybės užsidirbti priklauso nuo visos ekonomikos konkurencingumo. Tai yra kiekvienos įmonės galimybė pagaminti produkciją, kurią galima būtų sėkmingai parduoti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Dažnai Lietuvos spaudoje tenka skaityti straipsnius pavadinimus, kurių esmė yra maždaug tokia: pasaulinės kainos lietuviams per mažos. Tai rodo, kad mūsų darbo ir kiti kaštai yra tokie dideli, jog mes nesugebame konkuruoti vienoje, kitoje ar trečioje srityje. Be abejo įmonės galų gale suranda nišas, kuriose jų konkurencingumas yra geras. Tačiau dėl įvairių valstybės reguliavimų, dėl didelės mokesčių naštos, tiesiogiai įtakojančios produkto kaštus ir jo kainą, gali būti taip, kad tas konkurencingumas neegzistuos beveik nė vienoje srityje. Būtent dėl tos priežasties Lietuvoje šiandien didėja nedarbas. Vadinasi, kelias konkurencingumui didinti yra tik vienas: sudaryti žmonėms galimybę kurti kuo mažesniais kaštais. Čia valstybės išlaikymo, biurokratijos kaštai turėtų būti pirmasis taikinys, nes jų atsisakyti yra lengviausia, ir tai padaryti reikia pirmiausia.

Turibūt iš šių teiginių aišku, kad, keliant sau tikslą siekti kuo didesnės žmonių gerovės, reikia, kad valstybė visa savo politika siektų maksimaliai priartėti prie laisvos rinkos sąlygų, nes tik tokioje rinkoje žmonės turės daugiausiai šansų pradėti savo verslą, įsidarbinti ir sukurti kuo daugiau. Kaip minėjau, tai nėra vien teoriniai teiginiai, tai įrodo ir praktika. Todėl, norint pasirinkti kelią link gerovės, reikėtų laikytis būtent šitų principų.

Kas mums trukdo šiandien pasirinkti tą kelią? Neatsitiktinai seminare buvo klausiama, kaip "Baltijos tyrimų" apklausos rezultatai siejasi su mūsų vertinimais ir siūlymais. Taip, mes pripažįstame, kad kiekviena pasiūla gimdo paklausą. Ir valdžios pasiūla konkrečiame lygyje, kai yra siūlomos įvairios pašalpos, gimdo didėjančią paklausą būtent tokioms išmokoms. Įvedus kokią nors kategorinę išmoką apskaičiuojama, kad į ją gali pretenduoti pakankamai maža gyventojų grupė. Tačiau netruks praeiti laiko, ir pretendentų į tokią pašalpą skaičius ims augti. Štai klasikinis pavyzdys. Prieš keletą dešimtmečių Amerikoje buvo įvestos pašalpos nepilnametėms motinoms. Šiomis pašalpomis, norėta išspręsti labai siauros gyventojų grupės problemas. Tačiau, greitai žmonės suvokė, kad tai yra būdas prasigyventi, ir atsirado ištisas sluoksnis nepilnamečių panelių, kurios savo gyvenimo viltis ėmė sieti ne su sėkminga santuoka, ne su galimybe dirbti, bet su galimybe pagimdyti nesantuokinį vaiką, kol esi nepilnametė. Šiandien Amerikoje pripažįstama, kad tokia neapgalvota politika ne tik smarkiai padidino išlaidas bet ir pagimdė didžiulę visuomenės moralinę problemą.

Šie signalai veikia ne tik tokiame konkrečiame lygmenyje. Kai politikai ir valstybės vadovai tvirtina esą atsakingi už žmonių sveikatą, pajamas ir visa kita, šie paternalistiniai signalai nueina iki žmonių, ir žmonės iš tikrųjų ima manyti, kad valstybė ir yra tas pirmasis atsakovas atsitikus nelaimei. Kaip rodo tos pačios apklausos, realiai žmonės nesulaukia pagalbos iš valstybės, bet vis tiek nenusivilia ja kaip ir geru caru, ir toliau yra linkę tikėti, kad tas "gerasis caras", gali įgyvendinti visus jų lūkesčius. Todėl manau, kad kuo anksčiau šie paternalistiniai signalai nustos būti siunčiami žmonėms - tiek idėjų, tiek realios politikos lygmenyje, tuo greičiau žmonės ims patys rūpintis savimi.

Ir štai čia yra dvi pagrindinės alternatyvos. Viena iš jų - šiandien jau minėtas privatus draudimas. Jei tik yra galimybė įdiegti draudimą, tai jis turėtų būti diegiamas gryna forma, o ne mišria, ne visiškai draudimine forma, ir rūpintis šituo draudimu turėtų privačios kompanijos, o ne valstybė.

Džiugu, jog apklausos rezultatai rodo, kad pakankamai didelė dalis žmonių vis dėlto pasirūpintų savimi tuomet, kai žinotų, kad valdžia nėra atsakinga už jų sunkią materialinę padėtį, atsitikus vienam ar kitam draudiminiam įvykiui . Kuo greičiau jie gyvens būtent tokioje terpėje, tuo labiau išsiplėtos privatus draudimas.

Turbūt ne paskutinėje vietoje turėtų būti ir šeima, ir apskritai bet kokios bendruomenės vertybės. Šiandien dažnai glumina kalbos apie poreikį pasirūpinti tėvais. Jei šeimoje atsitrinka kažkokia nelaimė, retas pagalvoja, kad tai yra ir tam tikra jo - bent jau moralinė - atsakomybė. Turbūt tik tuomet, kai žmonės negalės lengva ranka numoti į kokią nors valdišką instituciją, tos vertybės atsigaus, nes jos visgi egzistuoja daugelyje šeimų.

Na, o dėl tų žmonių, kurių problemų negalima išspręsti privačiai rinkoje - mūsų pasiūlymas yra aiškus. Jie turėtų būti valstybės remiami ir būtų labai gerai, jei ta parama būtų sukoncentruota ir orientuota į vieningą kriterijų - pajamų arba turto neturėjimą.

Jeigu jūs įsigilinsite į daugelį jūsų vykdomų paramos programų, tai turbūt suvoksite, kad pagrindinis tikslas, kuriuos jūs siekiate - kad žmogus gautų kažkokių pajamų. Reiškia, jūs preziumuojat, kad tokių pajamų jam vienoje ar kitoje situacijoje trūksta. Vadinasi, tas kriterijus ir turėtų būti pamatinis. Todėl, kad įvedant daug papildomų kategorijų ir papildomų kriterijų, sistema tampa ir brangi, ir sunkiai administruojama.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, rodančių, kad sistemos sudėtingumas iš tiesų neleidžia jai efektyviai pasiekti keliamų tikslų. Tarkim, norint gauti socialinę pašalpą ji siejama ne tik su pajamų neturėjimu. Ar šeimai iš tiesų reikia padėti, leidžiama spręsti savivaldybėms. Tokia voliuntaristinė teisė dažnai pasireiškia tuo, kad šeimos, nenusimenančios dėl to, kad pateko į sunkią finansinę padėtį, besistengiančios gyventi padoriai, švariai ir nenusigeriančios, apsilankius socialinio skyriaus darbuotojams yra visiškai demoralizuojamos. Todėl kad tokiu atveju valdininkai dažniausiai pripažįsta, jog toms šeimoms paramos skirti nereikia.

O štai kitas pavyzdys. Invalidė, ieškojusi išsigelbėjimo iš savo sunkios padėties, įsteigė individualią įmonę tam, kad jos vaikai vasarą pradėtų dirbti. Kitą dieną ji neteko teisės į bet kokią valstybės paramą. Nepaisant to, kad įmonė dar nieko nesukūrė, kad jos pajamos visiškai nepasikeitė, moteris pateko į beviltišką situaciją. Man pačiai teko ieškoti sprendimo, ir aš žinojau, kad sprendimas yra labai papastas - reikia supaprastinti socialinės pašalpos išmokėjimo kriterijus ir suvesti juos prie vieno vardiklio. Tuomet tokių atvejų nepasitaikys.

Tikriausiai niekas neprieštarautų, kad mokant tokias pašalpas, reikėtų mokėti jas pinigais, o ne natūra. Didesnį remiamų pajamų dydį galbūt reikėtų nustatyti invalidams, kuriems pragyvenimais kainuoja brangiau. Kadangi visos išmokos, kurias vykdo tiek Sodra, tiek biudžetas, priklauso nuo įvairių įstatymų, nustatančių pensijos skaičiavimo formules ir kitus įsipareigojimus žmonėms, nesunku argumentuoti, kad dirbtinis Sodros biudžeto atskyrimas nėra pagrįstas. Tais laikais, kai Sodrai truks pinigų išmokėti įstatymu nustatytas pensijas, įsiterpti ir tas pensijas sumokėti vis tiek turės valstybė.

Šiandien taip pat paaiškėjo, kad pensijų sistema vis labiau turės integruotis su šalpos sistema, todėl, kad vis mažiau žmonių apskritai galės pretenduoti į valstybinę pensiją. Kodėl būtų naudingas toks biudžetų sujungimas? Jis leistų tolygiau paskirstyti mokesčių naštą, nes, nepaisant mokesčių numetimo fenomenų, kiekvienas darbdavys skaičiuoja, kiek jam kainuoja darbo jėga, o darbo jėgai šiandien tenka didžiausi mokesčiai. Todėl vieningas biudžeto finansavimas leistų tolygiau paskirstyti šią naštą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad socialinę politiką vykdo visos valdžios institucijos, ir šios politikos vadinamos įvairiais vardais. Tų politikų pasekmė dažnai yra priešinga keliamiems tikslams, tad žmonių gerovė neauga taip sparčiai, kaip galėtų augti. Kurgi išeitis? Ji paprasta - visos šios politikos turi tikslingai siekti įtvirtinti laisvos rinkos principus, kad žmonės galėtų gyventi padoriai. Valstybė privalo nustoti siųsti žmonėms paternalizmo signalus. Tuomet atsigaus alternatyvios priemonės: privatus draudimas, šeimų solidarumas, kuris vėlgi prisidės tiek prie materialinės, tiek prie dvasinės žmonių gerovės. O kad socialinė politika, bent jau tos apimties, kokią mes ją matome šiandien, turėtų būti tikslinama, turbūt yra aišku ir visiems besidarbuojantiems šioje srityje. Nes dirbantys šioje srityje žmonės puikiai mato, kokios problemos kyla jų darbe, kaip galima būtų tą sistemą supaprastinti bei racionalizuoti. Todėl tikiu, kad mūsų pasiūlyti principai daugelyje sričių leis rasti tinkamus sprendimus.