	Apie institutą
	Tyrimai ir ekspertizės
	Projektai
	Straipsniai ir komentarai
	"Laisvoji rinka"
	Pranešimai
	Renginiai
	Rėmėjų kolegija
	Siūlome paskaityti
	Naudingos nuorodos

	Įsigykite leidinių LLRI!
	LLRI paieška
	Klausimus ir pasiulymus siuskite adresu LLRI@lrinka.lt

Į pirmą puslapį

Tyrimo analitinė ataskaita

Lengvatinės paslaugos kaip socialinės politikos priemonė

Pranešimas seminare
“Lietuvos socialinės politikos kokybės, struktūros ir dinamikos įvertinimas ”
Vilnius, 1999 m. vasario 9 d.
Guoda Steponavičienė

Tam tikros Lietuvos gyventojų kategorijos naudojasi lengvatinėmis paslaugomis. Nors jų yra daugiau, čia kalbėsiu tik apie dvi rūšis - tai transporto lengvatos ir kompensacijos už šildymą bei karštą vandenį.

***

Transporto lengvatomis šalyje naudojasi virš milijono žmonių. Jie arba visai nemoka už važiavimą, arba moka ne visą bilieto kainą. Visi žino, kad nemokamų pietų nebūna: užmoka arba kiti arba pats valgytojas tik kitais būdais. Taigi, pirmas klausimas, kas užmoka likusią paslaugos kainos dalį?

Pagal įstatymą, už lengvatininkus-keleivius sumoka vežėjai, o savivaldybė kompensuoja vežėjo nuostolius. Miestų transporto vežėjų deklaruojamos pajamos iš kompensacijų sudaro maždaug pusę jų pajamų. Faktiškai, ir jau tradiciškai, vežėjai negauna visos sumos, kurią deklaruoja kaip išlaidas, patirtas dėl lengvatų. Taigi, dalį lengvatų naštos neša biudžetas - t.y., visi mokesčius mokantys viešojo transporto keleiviai ir ne keleiviai, o dalį - vežėjai. Natūralu, kad vežėjai siekia tas sumas susigrąžinti keliant bilietų tarifą, arba didinti kompensuojamos sumos apimtis ir reikalauti tų sumų iš savivaldybės. Abu "nemokamų pietų neutralizavimo" būdai veda į savivaldybės koridorius (nes norint pakelti tarifus, reikia Tarybos sutikimo). Tiek vienu, tiek kitu atveju už lengvatininkus moka visi mokesčių mokėtojai, na, šiek tiek daugiau sumoka tie, kurie yra viešojo transporto neprivilegijuoti naudotojai.

Kokios gi šio mechanizmo pasekmės:

1. Ir paslaugos kokybė, ir kaina tampa nekontroliuojamomis kliento
- Vežėjai praranda interesą domėtis paslaugų kokybe, kadangi keleivis jam nėra įdomus, jam įdomesnė savivaldybė. Todėl paslaugų kokybė krinta, ji pradeda nepatenkinti vis didesnės dalies žmonių. Perspektyvoje viešajame transporte lieka tik lengvatininkai (nes dovanotam arkliui į dantis nežiūrima), ir vežėjai patiria dar didesnius nuostolius. Kiti perka automobilius ir visi drauge leidžia laiką transporto kamščiuose. Taigi, darbo laikas, per kurį nedirbama - ir niekas nesukuriama, išskyrus išmetamąsias dujas - didėja.

2. Kliūtys kurtis ir plėtotis paslaugos (šiuo atveju - keleivinio transporto) rinkai išlieka
- Neatsiranda kritinė masė naujų vežėjų, kurie sudarytų konkurenciją esamiems monopolistams, kadangi pagal įstatymą dalį keleivių privalu vežti nemokamai, o kompensacijos privatiems vežėjams nenumatytos. Tuo būdu transporto sistema tampa socialinės politikos įkaite ir negali ne tik plėtotis, bet ir išlaikyti esamo lygio. Šiandien autobusų bei troleibusų parkai yra paskendę skolose, negali atnaujinti parko. Taigi, transporto paslaugų kokybė vis mažėja, avarijų tikimybė didėja. Žinoma, galime sakyti, kad vežėjai, būdami monopolistais, piktnaudžiauja socialiniu faktoriumi. Tikriausia taip ir yra, nes sąlygos tam kuo puikiausios. Tačiau kaip tas monopolijas išardyti, jei kiekvienas reorganizacijos ar privatizacijos judesys stabdomas milijoniniais svarsčiais - socialiniais įsipareigojimais.

3. Diskredituojamas socialiai remtino asmens statusas
- Yra galimybės piktnaudžiauti šia lengvata, kas labai supriešina visuomenę. Spaudoje plačiai aprašyti pavyzdžiai, kaip invalidas siūlo savo paslaugas pabūti lydinčiuoju keleiviui už tai, kad keleivis sumokės jam, o ne vežėjui.

4. Didelės administravimo išlaidos, aukštas kompensacijos dydžio nustatymo subjektyvumas
- Vežėjai turi vesti specialią apskaitą kompensuotinoms sumoms apskaičiuoti. Turi būti atliekami kiekvienos kategorijos keleivių srautų tyrimai ir pan.

5. Taikant paslaugos lengvatas, didėja tos paslaugos poreikis
- Transporto poreikio augimas yra didžiulė urbanistinė, ekologinė, taigi - ir socialinė problema, todėl bet koks šio proceso palaikymas yra nenaudingas visuomenei.

6. Kai kurių paslaugų finansavimas remtinais pripažintiems asmenims nėra socialiai teisingas
- Nes remiami yra tie, kurie turi geriausias sąlygas ta paslauga pasinaudoti. Pvz., kaime ir mieste gyvenančio pensininko galimybė pasinaudoti transporto lengvatomis skiriasi iš esmės.

Taigi, visuomenei socialinė parama lengvatinio transporto forma yra brangi ir tiesiogiai, ir plačiąja prasme. Manant, kad būtina sieti socialinę paramą su transporto paslaugomis, reikėtų šiuo metu kompensacijoms skirtą sumą padalinti visiems įstatyme numatytus kriterijus atitinkantiems asmenims kaip piniginę išmoką.

Pagrindinis argumentas, pateikiamas prieš subsidijų paslaugos teikėjui panaikinimą, skiriant jas gavėjui, tik patvirtina šios priemonės socialinį neteisingumą: padalinus dabar skiriamą subsidijų dydį visiems, turintiems teisę gauti subsidijuojamą lengvatą, susidaro labai maža pinigų suma. Tai liudija, kad lengvatomis naudojasi nedidelė dalis teisę į jas turinčių žmonių. Tuo būdu yra remiami keliauti mėgstantys, mieste gyvenantys, judėjimo bei orientacijos sutrikimų neturintys pensininkai, invalidai, studentai ir pan.. Jeigu žmogus dėl savo sveikatos būklės ar dėl gyvenamos vietos nesinaudoja viešuoju transportu, tai nereiškia, kad jis neturi susisiekimo poreikio. Tiesiog tas poreikis gali būti realizuojamas kitomis priemonėmis, pvz., specialusis transportas, telefonas, taksi ir kitos paslaugos, kurios mūsų rinkoje dar neegzistuoja, ką žmogus ir padarytų, jei paramą gautų pinigais.

***

Kita analogiškai nagrinėtina socialinė paslauga yra kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį. Nesigilinsiu į pačią piliečio teisės į šildymo kompensaciją skyrimo tvarką: kompensuojamo ploto normatyvus bei apskritai šios paramos skyrimo kriterijų minkštumą. Pats principas kompensuoti paslaugos teikėjui yra žalingas, nes:

1. Ir paslaugos kokybė, ir kaina tampa nekontroliuojama pirkėjo
- Šilumos tiekėjai neturi intereso domėtis paslaugų kokybe. Juo labiau, kad žmogui įsirengti alternatyvų šildymą yra labai sudėtinga, juk jie su tiekėju "surišti vamzdžiais".

2. Išlieka kliūtys kurtis ir plėtotis paslaugos (šiuo atveju - šilumos tiekimo) rinkai
- Skiriant tokias nuasmenintas kompensacijas formuojami klaidingi šilumos tiekimo įmonių vadovų lūkesčiai, kainodara tampa dar neskaidresnė, galimybė piktnaudžiauti įmonėms tiek teikiant/neteikiant paslaugas, tiek nustatant kainas dar padidėja. Iš kitos pusės, gyventojai neskatinami taupyti energijos, diegti naujų technologijų, tiksliai matuoti sunaudojamą šilumą, rūpintis gaunamų sąskaitų pagrįstumu bei apskritai jaustis atsakingais už savo būstą. Pvz., Energijos taupymo programos neefektyvumas.

3. Atsiranda piktnaudžiavimo galimybės
- Kompensacijas gaunančiųjų ratas labai platus, o kriterijai nėra griežti, todėl yra didelė tikimybė, kad kompensacijas gauna ir tie, kurie patys gali susimokėti. Pavyzdžių apstu:..

4. Taikant paslaugos lengvatas, didėja tos paslaugos poreikis
- Neefektyvus šiluminės energijos naudojimas yra žalingas visiems dabar gyvenantiems, ir gyvensiantiems vėliau, todėl dirbtinis poreikio energijai palaikymas yra akivaizdžiai žalingas visuomenei.

***

Tiek transporto lengvatos, tiek kompensacijos už šilumą skirtos skurdo prevencijai, taigi - papildo socialinę pašalpą. Kompensacijomis užmokama dalis kelių rūšių - transporto ir šilumos tiekimo paslaugų - išlaidų nurodytų kategorijų asmenims. Laikantis nuomonės, kad būtina sieti pašalpos dydį su išlaidų apimtimis minėtom paslaugom pirkti, reikėtų atitinkama suma didinti socialinę pašalpą, pensiją ar kitą piniginę išmoką pagal paslaugos lengvatos gavėją.

Tačiau, ar iš tiesų toks susiejimas pagrįstas? Tiek šilumos, tiek susisiekimo poreikių tenkinimo svarbumas žmogui yra neabejotinas. Tačiau tokia pati neabejotina būtinybė žmogui yra valgyti, gerti, apsiauti, apsirengti ir pan. Taigi, kompensuojamos paslaugos savo svarba žmogui nėra išskirtinės. Tokios kompensacijos atsiradimas sietinas su dideliu komunalinių paslaugų kainų šuoliu. Dabar, kai visų kainų kitimas yra daug nuosaikesnis, būtų tikslinga atsisakyti socialinės paramos, teikiant lengvatines paslaugas atskiroms žmonių grupėms, ir pereiti prie skaidrios socialinės paramos sistemos, kuomet parama pinigais skiriama mažas pajamas gaunantiems asmenims pagal formalius turto ir pajamų testavimo kriterijus. Juo labiau, kad Europinės integracijos kontekste energetikos ūkio restruktūrizavimas bei transporto paslaugų virtimas normalia preke yra neišvengiamas.