	Apie institutą
	Tyrimai ir ekspertizės
	Projektai
	Straipsniai ir komentarai
	"Laisvoji rinka"
	Pranešimai
	Renginiai
	Rėmėjų kolegija
	Siūlome paskaityti
	Naudingos nuorodos

	Įsigykite leidinių LLRI!
	LLRI paieška
	Klausimus ir pasiulymus siuskite adresu LLRI@lrinka.lt

Į pirmą puslapį

Tyrimo analitinė ataskaita

Mokesčiai ir socialinė politika

Pranešimas seminare
“Lietuvos socialinės politikos kokybės, struktūros ir dinamikos įvertinimas ”
Vilnius, 1999 m. vasario 9 d.
Ruta Vainienė

Jūs, gerbiamoji auditorija, turbūt girdėjote, kad Lietuvos laisvosios rinkos institutas kasmet skaičiuoja mokesčių naštą ir skelbia, kada Lietuvoje ateina laisvės nuo mokesčių diena - diena, kada vidutiniškai kiekvienas Lietuvos žmogus jau yra atidavęs metinę savo duoklę biudžetui. Deja, ši laisvės nuo mokesčių diena kasmet ateina vis vėliau, mokesčių našta artėja prie 40 procentų. Tai reiškia, kad kone pusę savo uždirbtos gerovės vidutiniškai kiekvienas mūsų atiduodame kitiems.

Gali kilti klausimas, kodėl su nuogąstavimu kalbu apie didėjančią mokesčių naštą. Socialinės politikos požiūriu, atrodytų priešingai, kuo daugiau surenkama lėšų į biudžetą, tuo lengviau ir dosniau gali būti vykdoma socialinė šalpa. Siūlyčiau į mokesčių ir socialinės politikos sąjungą pažvelgti plačiau. Analizę verta pradėti nuo to, kad besikreipiantys pagalbos yra asmenys, neturintys pakankamai pajamų, turto.

Analizuojant toliau, pagrįstai kyla klausimas, kodėl esama žmonių, kurie tų pajamų ar turto neturi tiek, kas leistų jiems savarankiškai gyventi, neužkraunant naštos kitai visuomenės daliai. Priežasčių, dėl kurių asmuo neturi iš ko pragyventi yra daug. Pavyzdžiui, neįgalus asmuo, neįvaikintas našlaitis, jauna našlė augina kelis mažus vaikučius. Jus daugiau žinote tokio pobūdžio pajamų neturėjimo priežasčių, kuomet pajamų netekimas siejamas su aplinkybėmis, kurių žmogus negali įtakoti, su kitų asmenų gyvenimo vyksmu. Kita kategorija priežasčių siejasi su asmeninėmis žmogaus savybėmis ar poreikiais. Vienas neturi, nes nenori turėti, kitas - nesugeba dirbti taip kad užsidirbtų . Tačiau yra dar viena - visiškai universali pajamų netekimo priežastis. Ji įtakoja visus šioje šalyje gyvenančius asmenis - visus ir remtinus, ir ne, ir jūs jau tikriausiai nutuokiate, kad aš kalbu apie mokesčius. Ši valstybės gyvenimo apraiška sumažina absoliučiai visų šalyje gyvenančių žmonių pajamas, paimdama iš jų dalį pajamų. Šiuo atveju kiekvienas žmogus yra nuskurdinamas be savo ir be kitų kaltės.

Jūs man paprieštarausite: juk valstybės paimti pinigai niekur nedingsta, jie vėl patenka žmonėms. Netgi priešingai, valstybė sugeba taip paskirstyti mokesčių naštą, jog sunkiausia jos dalis tenka turtingiesiems. Tinkamai naudojant biudžeto lėšas, perskirstymas vyksta viena kryptimi - iš turtingųjų neturtingiesiems. Šią prielaidą paneigia mokesčių numetimo reiškinys. Mokesčių numetimo atveju tas, kas mokestį sumoka tėra tik techninis pagalbininkas mokestį surinkti, paimti iš kitų ir pervesti į biudžetą. Pavyzdžiui, pripažįstama, kad PVM yra vartotojų mokestis, tačiau teigiama, kad pelno mokestis tenka gamybai. Taip iš tiesų, pelno mokestį sumoka įmonė, tačiau visuomet šis mokestis yra įkalkuliuotas tos įmonės paslaugos ar prekės kainoje. Analogiškai ir Sodros įmokų paskirstyme tarp darbdavio ir darbuotojo. Savininkas iš savo kišenės šį mokestį moka tik tuomet, kai, vaizdžiai tariant, bankrutuoja ir nebeturi kam mokesčių naštos nukelti. Kitos gi veikiančios įmonės darbdaviai šią įmokos dalį perkelia tam pačiam dirbančiajam, mokėdamas mažesnį atlyginimą, arba prekės paslaugos pirkėjui, nustatydamas didesnę kainą. Taigi, plačiai vartojamas teiginys, kad esti mokesčių, kuriuos moka "darbdaviai", "įmonės" ar "vartotojai" yra klaidingas. Klaidingas ir iš to sekantis teiginys, kad mokesčių našta gali būti paskirstoma ir paskirstoma "teisingai". Kaip taisyklė, sunkiausia mokesčius perkelti eiliniam žmogui - jis tiesiog neturi kam to mokesčio numesti. Būtent todėl paprastus žmones mokesčių našta spaudžia sunkiausiai, jie neturi būdų jai palengvinti. Dėl mokesčių numetimo galimybės pastangos kaip nors tą mokesčių naštą paskirstyti yra bergždžios. Mokesčius visuomet galiausiai sumoka žmonės - pirkėjai, vartotojai. Galiausiai, ir faktai, t.y. 1996 - 1999 metų valstybės pajamų bei išlaidų analizė parodo, jog biudžetas dažnai skirstomas ne socialiai remtinų naudai, o įvairioms verslo paramos programoms finansuoti ar kitoms komercinėms struktūroms.

Antroji prigijusi prielaida yra ta, jog valstybė lėšų perskirstymui gauna abipusiai naudingų mainų pagrindu (t.y. pati užsidirbdama už suteiktas paslaugas) ir pati sukuria vertę. Neva mokame mokesčius, o gauname nemokamą mokslą, kelius ir kitas paslaugas. Tačiau nepaneigiamas faktas yra tai, jog valstybė lėšas perskirstymui gauna prievarta (visi mokesčiai privalomi, t.y. prievartiniai), o ne tiems žmonėms savanoriškai pasirenkant valstybinę paslaugą (perkant draudimą, paslaugą ar panašiai). Būtent dėl šio prievartos elemento negalime sakyti, jog mokesčius yra gaunama adekvati įmokoms paslauga. Mokesčius moka ir tie, kurie paslauga niekada nesinaudojo ir nesinaudos. Taigi, ir ši prielaida yra klaidinga.

Įsitikinus, jog mokesčių pasiskirstymo neįmanoma numatyti ir apskaičiuoti, kad mokesčiai yra prievartos aktas ir už juos gaunama paslauga negali būti adekvati, belieka padaryti vienareikšmę išvadą apie negatyvų mokesčių poveikį žmogaus gerovei. Kuo didesnė mokesčių našta, tuo šis poveikis didesnis. Socialinės politikos požiūriu didžiausia žala žmonėms yra padaroma mokesčius surenkant. Vykdomos socialinės politikos priemonės be kita ko yra skirtos ir šios žalos padarinių kompensavimui. Pavyzdžiui, suklydusi (o nesuklysti skaičiuojant mokesčius, kai jie yra tokie painūs ir prieštaringi, neįmanoma) uždarytos įmonės į gatvę išmesti darbuotojai bemat tampa darbo biržos klientais. Jeigu ieškotume socialiai ir ekonomiškai toleruotino mokesčių dydžio, kuris ir nenuskurdintų gyventojų, ir surinktų lėšų pakaktų neturinčiųjų paramai, jis iš tiesų būtų labai mažas. Mokesčių mažinimas turi multiplikatoriaus efektą. Kuo mažesni mokesčiai, tuo mažiau reikalingų pagalbos.

Mokesčiai ne tik finansiškai skriaudžia žmones. Labai ir labai didelė yra mokesčių žala moralei, žmogaus dvasinei sveikatai. Daug mokesčių, didelė mokesčių našta, sudėtingos mokesčių taisyklės didina nesaugumo jausmą, sąlygoja socialinių problemų atsiradimą ir gilėjimą.

Kalbant konkrečiai apie mokesčių taikymą, mokesčių taisykles stengiamasi nustatyti tokias, kad mokesčių našta socialiai remtiniems būtų mažesnė. Esant nustatytam socialiniam įvykiui - netekus pajamų, senatvėje ir kitais atvejais - taikomos mokesčių lengvatos. Tačiau ar tikrai šios priemonės leidžia teisingai paskirstyti mokesčių naštą? Atsakymas yra "ne" vėlgi dėl to paties mokesčių numetimo fenomeno. Tai, kad PVM ar pelno mokesčio lengvatos nustatytos įdarbinančioms neįgalius asmenis, nereiškia, kad būtent neįgalūs išloš šiame žaidime. Yra ir lengvatų, kurios taikomos konkrečiai potencialiai remtiniems asmenims. Pavyzdžiui, pajamų mokestis mažinamas dešimčia litų už kiekvieną papildomą vaiką, jei jų šeimoje daugiau nei 3. Tokios lengvatos atrodo net šiek tiek ciniškai. 10 litų negali praturtinti žmogaus tuomet, kai kita ranka, pavyzdžiui akcizais, iš jo paimamos dešimteriopai didesnės sumos. Kuo gi daugiavaikei šeimai reikia mažiau naudotis nuosavu transportu? Priešingai - dar daugiau. Apibendrinant mokesčių lengvatų poveikį, išvados yra kelios: asmeniškai taikomos lengvatos visuomet bus per menkos ir nepadės užtikrinti tinkamo pragyvenimo lygio tuomet, kai didelė bendroji mokesčių našta. Lengvatų nauda gali atitekti ne remtiniems, o kitiems asmenims. Galiausiai, lengvatos verčia žmones prie jų taikytis, todėl galiausiai turime tokią kreivų veidrodžių karalystę, kuomet remtini yra "paklausoje", nes jie kai kam yra pelningi. Tokia padėtis yra amorali, jau nekalbant apie jos ekonominį neefektyvumą.

Apibendrinimas. Didelė mokesčių našta skurdina žmones ir didina remtinųjų skaičių. Padėties nepadeda ištaisyti mokesčių lengvatos ir kitos pastangos teisingai paskirstyti mokesčių naštą. Nes to padaryti yra neįmanoma. Socialinė politika, vykdoma mokesčių lengvatų pagalba yra socialiai neefektyvi: ji neužtikrina socialiai remtiniems asmenims pragyvenimui pakankamo pajamų lygio, lengvatų nauda tenka ne tiems asmenims, kuriems labiausiai reikalinga parama. Nepasiekdama socialinio efekto, tokia paramos forma tik iškreipia mokesčių sistemos neutralumą, skatina prisitaikyti prie nustatytų reikalavimų idant pasinaudotų lengvatomis, apsunkina ir brangina mokesčių administravimą. Atsižvelgiant į tai netikslinga taikyti socialinės politikos priemonių mokesčių sistemoje. Minimalus mokesčių skaičius, maksimalus jų taikymo tikslumas, nedidelė mokesčių našta gali geriausiai prisidėti prie socialinės žmonių savijautos ir socialinio saugumo didinimo, o taip pat socialinių problemų prevencijos. Neutrali ir lengvai administruojama mokesčių sistema geriau užtikrintų įplaukas, be kita ko sumažindama jų poreikį.