Lietuvos socialinė politika ir pasaulinė patirtis

Guoda Steponavičienė
LLRI ekspertė
Paskaita Jaunųjų centristų judėjimo
ir Friedricho Naumano fondo vasaros mokyklai
"Socialinė politika Lietuvoje"
Palūšė 2000 m. liepos 21 d.

Įvairiose šalyse yra įvairiai, bet bendrosios problemos lieka…neatsakytos: kaip išdalinti daug paimant mažai ir dar su 100 proc. garantija.

Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. I funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.). II funkcija turėtų būti gelbėjimosi ratas tiems, kurie arba neapdrausti socialiniu draudimu, arba tiesiog uždirba labai mažai (pajamos, tenkančios vienam n.ū. nariui nesiekia minimumo), tuomet iki to minimumo primokama iš biudžeto. Šiuo metu tai yra 135 lt.

Reikia pastebėti, kad abi šios sistemos nėra nuosekliai įgyvendintos. Privalomas valstybinis socialinis draudimas nėra draudimas tikrąja ta žodžio prasme, nes dalis nemokėjusių įmokas išmokas vis dėl to gauna (vadinamasis draudimas valstybės lėšomis) be to sistemoje yra didžiulis perskirstymas: mažas įmokas mokantys gauna santykinai daug, o dideles įmokas mokantys - mažai. Prie socialinio draudimo šliejasi visiškai nelogiška valstybinių pensijų, mokamų iš biudžeto, sistema. Valstybinės pensijos skiriamos žmonėms už nuopelnus (taigi, atrodytų neturi nieko bendra su socialine rūpyba) ir tam tikrų profesijų atstovams: VR sistemos, prokuratūros, krašto apsaugos, saugumo darbuotojams, mokslininkams (argumentacija taip pat tik istorinė)

Socialinė parama, kurios pagrindinis tikslas yra skurdo prevencija, taip pat nenuosekli, kadangi ne visiems piliečiams numato teisę pretenduoti į paramą, o tik išvardintoms kategorijoms. Tarsi ne kiekvienas gali tapti skurdžiumi. Be to socialinė parama teikiama ir paslaugomis, įveliant į šį reikalą ūkio subjektus ir paprastai gerokai jiems pakenkiant (pvz., autobusų parkai, šilumos tiekimo įmonės, vaistinės). Būtent, šioms įmonėms nustatoma prievolė teikti paslaugas socialiai remtiniems asmenims nemokamai arba už mažesnę kainą, o skirtumą pažadama kompensuoti iš biudžeto. O po to tomis kompensacijomis įvairiai atsitinka: nesutariama dėl jų dydžio, jos vėluoja arba visai nesumokamos.

Taigi, Lietuvoje turime tokią socialinės apsaugos sistemą: nuolat alkaną gigantą -valstybinį socialinį draudimą; sovietinių laikų reliktą - privilegines valstybines pensijas, bei pakankamai komplikuotą, nors absoliučiomis sumomis menką, socialinę paramą pinigais ir paslaugomis.

Kaip yra kitose šalyse. Socialinė rūpyba skirtingose šalyse skiriasi labai smarkiai. Natūralu. Juk tai priklauso ne tik nuo gana apčiuopiamų ekonominių santykių ar atskirų verslo sektorių pajėgumų, bet ir nuo istoriškai susiklosčiusių bendruomenės tradicijų, supratimo apie valdžios bei individo atsakomybių pasidalinimą. Netgi Vakarų išsivysčiusiose šalyse socialinė rūpyba organizuota skirtingai. Pati stambiausia socialinės rūpybos sritis - pensinis aprūpinimas - dažniausiai būna mišrus.

Jį įvairiomis kombinacijomis sudaro:
1) valstybinio socialinio draudimo pensija (einamosiomis įmokomis arba bendraisiais mokesčiais finansuojama valstybinė pensija),
2) pensija darbdavio pensijų fonde, arba atvirame PF, kuris gali būti kaupiamasis, o gali ir nekaupiamasis ( "Book reserve"- kai pensijų lėšos neatskirtos nuo įmonės lėšų),
3) savanoriško kaupimo pensija, draudimas, investicijos į nekilnojamą turtą, akcijas, obligacijas ir pan.

Pastaroji pensinio apsirūpinimo forma socialinės politikos požiūri yra mažiausiai problematiška, nes svarbiausius sprendimus čia priima pats žmogus, politikams lieka tiktai susitarti dėl tokio taupymo skatinimo būdų bei priimti palankius įstatymus finansiniams tarpininkams veikti (beje, Lietuvoje ši problema dar nėra išspręsta- PF įstatymas). Pagrindinis politikų galvos skausmas yra einamosiomis įmokomis finansuojamas valstybinis socialinis draudimas, ir ką su juo daryti. Viena iš "ko nors darymo išdavų" yra privalomo kaupimo įvedimas.

Jeigu sistemoje yra visi minėti 3 elementai, tai vadinama 3 ramsčių sistema, kurioje derinami privalomumo ir savanoriškumo, perskirstymo ir kaupimo principai. Skirtingose šalyse šios proporcijos skiriasi, juo labiau skiriasi šių principų reglamentavimas, įgyvendinimas, gaunama nauda ir atsirandančios problemos. Pvz., UK I ramstis - valstybinės pensijos -yra labai mažas, todėl britai sprendžia problemą, kaip padidinti išmokas pensininkams o Vokietijoje - I ramstis p-a-y-g [angl. Pay-as-you-go - einamosiomis įmokomis finansuojama] sistema labai didelė ir dosni, todėl vokiečiai mąsto kaip sumažinti kaštus įmokų bei mokesčių mokėtojams ir taip sumažinti spaudimą darbo rinkai.

Pensijų tematikoje, skirtingai nuo tradiciškai ekonomikoje dominuojančių JAV, Japonijos bei Vakarų Europos ir netgi Azijos tigrų, žymiausios šalys yra Lotynų Amerikoje: Čilė, Argentina, Peru ir kitos. Jų specifika ta, kad jų pensijų sistemos buvo privatizuotos (nuo 1981) ir PF veikla įgavo didelį mastą. Privatizacija vyko pakeičiant (skirtingose šalyse skirtingais laipsniais) esamas valstybines p-a-y-g sistemas kaupiamaisiais privačiais pensijų fondais, veikiančiais apibrėžtų įmokų principu. Žmonės pensijas kaupia privačiuose pensijų fonduose (atviruose arba atskirų įmonių), kurie lėšas investuoja kapitalo rinkoje. (Tai yra antra pakopa.) Vadovaujantis šiuo pavyzdžiu vyko ir pensijų reformos Rytų bei centrinėje Europoje (žinoma čia pasirinktas, gerokai nuosaikesnis, Europietiškas variantas) - Vengrijoje (1997), Lenkijoje. Šiais principais vadovaujantis rengiama ir reforma Lietuvoje.

Latvijoje ir Estijoje pensijų fondų įstatymai savanoriškam kaupimui priimti kiek anksčiau ir jau yra keli pensijų fondai, o Lietuvoje dar nė vieno. (atskiras klausimas - kodėl?). Tiek latviai, tiek lietuviai planuoja įvesti privalomą kaupimą ir suformuoti 3 pakopų PS, o estai liko prie dviejų - socialinio draudimo ir savanoriško kaupimo ar draudimo.

Sunku būtų rasti dvi šalis, kuriose pensinis aprūpinimo sistemos būtų vienodos. Tačiau rimčiausios problemos yra bendros. Štai keletas jų:

• Kiek valstybė gali versti žmogų atidėti savo vartojimą iki senatvės (asmeninės atsakomybės problema) - pakeitimo koeficientai, kas yra pakankama pensija, o kas tada yra pakankamas vartojimas?
• Kiek perskirstymo gali būti sistemoje (socialinio teisingumo problema)
• Ką daryti su vengiančiais dalyvauti sistemoje (asmeninio pasirinkimo problema)
• Kaip apsidrausti nuo rizikų (politinės, ekonominės, demografinės…) (valstybės vaidmens problema) - jų išdalinimas - III pakopų PS principas.
• Kiek kainuoja garantijos? Kas moka už saugumą?