Atsakymas kaip kovoti su korupcija yra akivaizdus – mažinti valdžios galias, todėl ir žiniasklaidai, norinčiai rimtai kovoti su korupcija, reikėtų rašyti, rodyti ir kalbėti ne apie kyšį paėmusį valdininką, o apie tai, kodėl už jo paslaugas kažkas priverstas mokėti, kodėl valdžia turi tiek galių, kad be jos įsikišimo neįmanoma priimti daugybės anaiptol nevalstybinės svarbos sprendimų. Tačiau neteisinga būtų tvirtinti, kad dabartinė Lietuvos žiniasklaida būtent taip supranta kovą su korupcija.

Viešumas ir skaidrumas yra geriausi ginklai kovoje su korupcija, tačiau norint, kad žiniasklaida taptų deramu tokios kovos įrankiu, ji pati turi būti viešumo ir skaidrumo pavyzdys. Lietuvos, kaip ir daugelio šio regiono valstybių, situacija yra paradoksali todėl, kad demokratijos ir viešumo garantu turinti būti ir didžiausią visuomenės pasitikėjimą turinčios institucijos veikla nėra nei itin vieša, nei itin skaidri. Ir todėl ji tampa įvairių interesų bei slepiamos praeities įkaite, kaip ir tie, kurie yra kovos su korupcija subjektai. Būtų svarbu taipogi atskirti žiniasklaidos rūšis, nes spaudos ir elektroninės žiniasklaidos kūrimas Lietuvoje buvo labai skirtingas, kaip labai skirtinga ir jų pasiekiama auditorija.

Tačiau visų Lietuvos žiniasklaidos priemonių atsiradimas, išskyrus nacionalinį transliuotoją, kuris dėl savo išskirtinės padėties yra priklausomas nuo valstybės lėšų, taigi savaime korumpuotas valdžios, nebuvo labai skaidrus. Didžiųjų Lietuvos dienraščių, pradedant “Lietuvos rytu” ir baigiant “Kauno diena”, jau nekalbant apie žiniasklaidai vargu ar priskirtiną “Lietuvos aidą”, privatizavimas švelniai tariant, kelia abejonių. Nė vienas dienraščių nedrįso viešai papasakoti šio proceso, kaip niekada viešai nepasakoja ir apie juos leidžiančių bendrovių akcijų pardavimus ar perdavimus. Mažiau lietuviškas, bet nebūtinai labai skaidrus buvo ir nacionalinių Lietuvos televizijos kanalų steigimas bei savininkų pasikeitimai. Gal tik privačios – nedrįsčiau vadinti jų komercinėmis – radijo stotys kūrėsi įtakojamos mažesnių interesų, bet ir jų savininkai nėra praktiškai žinomi, o egzistuojančios išimtys tik patvirtina taisyklę – nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos kūrimas, kaip ir kito verslo atsiradimas Lietuvoje, nėra geriausias viešos ir skaidrios veiklos pavyzdys. Įvairios žiniasklaidos priemonės linkusios paviešinti savo konkurentų akcininkus arba privatizavimo istorijas, tik kilus aršiai tarpusavio konkurencinei kovai.

Skirtingos šalys turi skirtingas žiniasklaidos reguliavimo taisykles, tačiau yra keletas pagrindinių principų: pavyzdžiui, privalu viešai paskelbti kompanijos savininkus, netgi nurodant jų valdomą akcijų dydį, taipogi privalu informuoti apie pakitimus tarp akcininkų. Daugelyje šalių žiniasklaidos bendrovės privalo viešai skelbti apie kompanijos valdomą turtą, netgi pagrindinius pajamų šaltinius. Tokie reikalavimai Lietuvoje bent dabar atrodytų kaip didžiausias akibrokštas, kuris nedelsiant suvienytų netgi aršiausius žiniasklaidoje dirbančius priešininkus, nes būtų paliesti jų stropiai slepiami turtiniai interesai. Todėl kyla klausimas, ar visa žiniasklaidos priemonių savininkų veikla yra teisėta, jei ji yra slepiama.

Kitas esminis žiniasklaidos nešališkumo užtikrinimo principas – redakcija ir žurnalistai yra atskirti nuo leidėjo ir savininko, mūsuose gi yra visiškai priešingai. Bent jau spaudoje situacija yra tiesiog stulbinanti – leidėjai kartu yra ir vyriausieji redaktoriai, dažnai anonimiškai, o kartais atvirai rašantys straipsnius ir politinius komentarus. Tie patys žmonės yra ir savininkai, ir netgi leidinį spausdinančios spaustuvės savininkai, nors tai ir nėra viešai deklaruojama. Tuomet ar įmanoma gauti objektyvių duomenų apie leidinio tiražą, jo reklamos pajamas ir bendrovės apyvartą, jei viskas praktiškai kontroliuojama vieno žmogaus, visiškai nenorinčio viešinti savo veiklos duomenų.

Nė vienas iš aukščiau minėtų viešumo principų negalioja ir kitoms Lietuvos verslo bendrovėms, o žiniasklaida visų pirma ir yra verslas, ir iki šiol viešas įmonių rezultatų skelbimas tebėra pateikiamas kaip drąsos ir atvirumo faktas. Juokinga, kai didžiausia modernių ryšių ir technologijų kompanija didžiuojasi pirmoji paskelbusi viešai savo apyvartos duomenis. Būtent apyvartos duomenis, ne pelną, ne akcininkų dividendus, ne direktorių darbo užmokestį. Žiniasklaida taip pat neskatina, netgi nereikalauja tokio viešumo. Slaptumas yra visuotinai toleruotinas todėl, kad iš to naudos turi ir verslo subjektai, ir žiniasklaidos priemonės. Juk kaip dabar gali spėti, kad vienas ar kitas rašinys, pasakojimas yra apmokėtas, ar skelbiamas kaip eilinė informacija. Kadangi nėra viešai skelbiama, kiek kuri verslo bendrovė skyrė lėšų žiniasklaidos bendrovei, belieka numanyti apie įvairiausius susitarimus. Viešai nedeklaruojami šių dviejų korupcijos naikinimu suinteresuotų subjektų interesai pagimdo ne tik “Williams” ar “Lukoilo” skandalus, bet ir dviejų dienraščių kovą bendrovės“Status” ir SBA koncerno dvikovoje. Tik “Faberge” kiaušinių reklama leidžia numanyti, kodėl vienam redaktoriui istorija rodosi vienokia, o kitam ji atrodo visiškai priešinga. Argi korupcija tėra kyšį paėmęs valdininkas ar medikas ?

Praėjusių metų vasarą ir rudenį teko iš vidaus stebėti vykstančią rinkimų kampaniją dirbant vienos iš partijų rinkimų štabe, ir labiausiai pribloškęs dalykas buvo darbas su kolegomis. Jeigu peržvelgtume to meto spaudą ar laidų įrašus, pasigestume elementarios vykstančios kampanijos analizės. Priežastis, kodėl jos nebuvo, labai akivaizdi – už paslaugas buvo mokama dosniai, viešai deklaruota buvo tik dalis tikrai reklamai žiniasklaidoje išleistų pinigų. Buvo dešimtys straipsnių, laidų be jokių nuorodų, kad tai reklama, ir niekas nesugebėtų įrodyti, kad už tai buvo mokama ar žadama kažkas mainais. Negana to, net mažiausio leidinėlio redaktorius drįsdavo įsiveržti į rinkimų štabą ir grasintis paskelbti nelabai palankius apklausų duomenis ar informaciją, jei jo leidinyje partija nenusipirks reklamos plotų.

Žiniasklaida yra aktyvus rinkimų dalyvis visame pasaulyje, tačiau daugelyje demokratiškų šalių per dešimtmečius jau susiklostę tradicijos ir žinoma, kokias pažiūras ar kokius politikus gina viena ar kita televizija, radijas ar laikraštis. Mūsų žurnalistikos ideologai vis dar šneka apie objektyviąją žurnalistiką, tačiau ar ne geriau žinoti, kad telekompanija CNN yra Billo Clintono rėmėja, o “FOX News” yra respublikonų ruporas, nei spėlioti, kas gi vyksta. Galime pasiguosti nebent tuo, kad vakarų žiniasklaida irgi keičia savo nuostatas, irgi mėgsta nugalėtojus, irgi paiso piniginių interesų. Antai 1992 m. po Didžiosios Britanijos konservatorių pergalės tuomet populiariausias dienraštis “The Sun” savo antraštėje skelbė “The Sun” laimėjo”, tačiau iki 1997 m. dienraščio redaktorių pažiūros taip pasikeitė, kad jis tapo leiboristų leidiniu. Kita vertus, savaitraštis “The Economist” po šių metų rinkimų Didžiojoje Britanijoje pastebėjo, kad žiniasklaidos įtaka rinkimų baigčiai buvo labai menka. Panašiai nutinka ir Lietuvoje, kai nuolat gyręs vieną politiką, po rinkimų leidinys tampa kito gerbėju, nutylėdamas, kad šio rinkimų kampanijos metu jis gavo geras pajamas ir pažadus, kad Vyriausybės, savivaldybės ar kokios ministerijos informacija bus skelbiama būtent šiame leidinyje.

Kitas svarbus žiniasklaidos kaip įrankio kovoje su korupcija aspektas yra tas, kad tarnybos, turinčios tiesiogiai su ja kovoti, atviros tampa tik tada, kai tai naudinga joms pačioms. Nežinau, ar verta žiniasklaidą informuoti apie 50 litų kyšį paėmusio pareigūno sulaikymą, nes tuomet kelių policija privalėtų informuoti apie kiekvieną sulaikytą greičio viršytoją. Tačiau kai pradedame kalbėti apie didesnius dalykus, specialiųjų tarnybų vadai nurimsta ir geriausia, ką gali išpešti iš jų, yra pasakymas, jog vyksta bylos tyrimas. Asmeninė patirtis liudija, kad žurnalistai ypatingai retai patys išsiaiškina kažkokią valstybės pareigūną diskredituojančią informaciją. Dažniausiai ji yra “nuleidžiama” arba neva atsitiktinai pasakoma. Iki teismo sprendimo šnipu arba kyšininku pilietį apšaukusi žiniasklaida tampa patikimu sąjungininku, kai pritrūksta įrodymų teisme, lieka bloga nuomonė apie pilietį, ir tokios išankstinės nuomonės suformavimą galima vertinti kaip spaudimą teismui. Bet tos pačios tarnybos ar prokurorai rizikuoja viešai kalbėti apie kai kurių visuomenės veikėjų ryšius, jų interesus. Aš galėčiau paklausti, kodėl teisėtvarkai pareigūnai mirtinai vengia kalbėti apie A. Brazausko aplinkos žmonių ryšius su žlugusiu koncernu EBSW. Nesakau, kad jie tikrai buvo, bet vargu ar kas ir bandė jų ieškoti ir todėl gali tvirtai paneigti tokių ryšių galimybę.

Kovoti su korupcija galima ir labai paprastai – tiesiog sulyginame valstybės tarnautojų gaunamas pajamas su jų gyvenimo būdu, automobiliais, atostogų maršrutais ir matysime, ar jie gali gyventi taip, kaip dirba. Pagaliau atsiverskime Seimo narių puslapius Internete ir pažiūrėkite, kiek dauguma jų sumokėjo mokesčių tais metais, kai buvo renkami į Seimą. Išeitų, kad jie arba gyveno grynu oru, arba slėpė savo pajamas. Bet gaunamų pajamų ir išlaidų lyginimas būtų primityvus ir ilgalaikis projektas, ir kas gi norės kankintis, kai tunelio gale tėra kito tunelio pradžia.

Nuolat girdime, kad valstybės pareigūnai – pradedant policininku ir baigiant ministru - gauna mažas algas, ir todėl juos galima papirkti, bet lygiai tą patį galima pasakyti apie daugumą Lietuvos žurnalistų. Ir dauguma jų yra priklausomi nuo užsakovų – savo redaktorių – savininkų, laidas ar straipsnius perkančios Europos komisijos, tarptautinių fondų. Prancūzijos pavyzdys parodė, kaip gausiai subsidijuojama ir mokesčių lengvatomis remiama žiniasklaida kantriai tylėjo apie savo valdžios ryšius su įtakingiausiomis verslo grupuotėmis. Šiuo metu šalį krečiantis didžiausias, kaip teigiama, per visą Respublikos egzistavimo istoriją korupcijos skandalas tokiu tapo tik todėl, kad buvo sąmoningai nutylimas.

Mūsų nepriklausoma žurnalistika yra labai jauna, o tiriamąją žurnalistiką jau dėsto žmonės, patys vos prieš porą metų baigę mokslus ir neturintys ne tik praktinės patirties, bet ir gyvenimiškos išminties. Dauguma jų dar nesuvokia, kad jais manipuliuoja ne tik jų redaktoriai, bet ir jų informacijos šaltiniai. Kalbėti apie kovą su korupcija yra paprasta ir madinga, realiai kovoti su ja yra sudėtinga ir nepelninga.

Didesnio dėmesio sulauksi pranešęs apie dar vieną sučiuptą pareigūną, nei šviesdamas visuomenę, skatindamas jos narius imtis daugiau atsakomybių už savo verslą, šeimą ir valstybę. Savimi pasitikintys, teisiškai išprusę žmonės neneš smulkaus kyšio valdininkui, tačiau jį nuneš pilietis, žiniasklaidos įtikintas, kad visi biurokratai yra kyšininkai ir kad be kyšio nieko nepasieksi. Galima kiekvieną dieną rašyti apie kyšininkus, bet korupcija dėl to nesumažės, tačiau galima kiekvieną dieną kalbėti apie tikrąsias įvairaus rango valdininkų galias, jų įtaką konkretiems sprendimams.

Žiniasklaida negali būti baudimo ar persekiojimo institucija, bet gali tapti priežiūros ir analizės centru. Gruzijos korupcijos centro vadovas Levanas Berdzenišvilis sakė apie Gruzijos žiniasklaidą: “Tenka apgailestauti, kad laisva žiniasklaida, vienas iš svarbiausių demokratijos garantų, prarado savo pradinę įtaką, įtakojant, puoselėjant ir nukreipiant visuomenės nuomonę.” Panašiai nutiko ir Lietuvoje, kur žiniasklaida suformuoja neigiamą nuomonę apie valdžią, bet nesuformuoja nepakantumo jos veiksmams. Žiniasklaida gali prisidėti prie kovos su korupcija ne tik aprašydama jau atskleistus faktus, bet ir analizuodama sąsajas tarp konkrečių valdžios veiksmų ir sprendimus priimančių žmonių. Suformuota neigiama nuomonė apie valdžią nemažina, o greičiau didina korupciją, nes iš patekusio valdžion nieko gero ir negali tikėtis.

Tačiau žiniasklaida galėtų įdiegti piliečiams pasitikėjimą savo jėgomis ir paskatinti juos netoleruoti korupcijos, netoleruoti jos neduodant kyšio kelių policininkui ir neleidžiant piliečių ir valstybės vardu priiminėti tik nedidelei grupei žmonių palankių sprendimų.