Atgal į pranešimus

Į pirmą puslapį

Pranešimas Pilietinės visuomenės surengtoje diskusijoje
apie Visuomenės informavimo įstatymo pataisas,
Vilnius, 1999 m. spalio 8 d.
Remigijus Šimašius
LLRI ekspertas

Mano statusas labai panašus į L. Bielinio, nes kalbėsiu ne tiek apie patį įstatymą, kiek apskritai apie teisinę aplinką, apie žiniasklaidos aplinką. Čia svarbus ne tik šis įstatymas (Visuomenės informavimo įstatymas), kurio svarstyti susirinkome, bet ir daugybė kitų: Civilinis ir baudžiamasis kodeksai, kuriamas reklamos įstatymas ir daugybė kitų įstatymų kelia ne mažiau, gal netgi daugiau rūpesčių žiniasklaidai.

Niekas bent jau viešai nedrįsta tvirtinti ir greičiausiai net nemano, kad žiniasklaida neturi būti laisva, t.y. visi sutinka, kad žiniasklaida turi būti laisva. Laisvės ribos aiškiai skiriasi, ir sutinkama, kad laisvė privalo turėti ribas, žiniasklaida - stabdžius. Laisvės ribos bet kokiu atveju yra (nors nuomonės, kur ją brėžti - labai įvairios), todėl iškyla reguliavimo klausimas. Kaip ir ar iš viso reikia reglamentuoti žiniasklaidos veiklą, kad ji neperžengtų tų ribų?

Deja, kalbėdami apie reglamentavimą, galvoje dažniausiai turime tik valdišką reglamentavimą. Jei žiniasklaidos laisvė yra ribota, tai automatiškai Lietuvoje labai dažnai padaroma išvada, kad reikia priimti įstatymą, kuris tas laisves apribotų. Tai tiesiog pirmasis į galvą ateinantis sprendimas. Priešinga nuomonė, kad reguliavimas gali būti ne tiktai iš viršaus nuleistas turbūt kol kas yra populiari tik pačios žiniasklaidos puslapiuose, kuriuose atkreipiamas dėmesys į etikos kodeksus, tam tikras taisykles, susiklosčius savaime. Šios taisyklės ir atlieka minėtą reguliavimo funkciją. Mano pranešimo tikslas - palyginti jas ir pabrėžti tą valdiško ir privataus reguliavimo priešpriešą.

Pirmuoju, valdiško reguliavimo atveju, reguliuojama įstatymu, o taisyklių turi būti laikomasi dėl to, kad kažkas (valdžia) jas nustatė. Taisyklės yra įgyvendinamos iš viršaus, visiškai nesirūpinant konkrečiu atveju, konkrečiu žmogumi, kurio teises, teoriškai, žiniasklaida gali pažeisti. Antruoju, privataus reguliavimo, atveju, padėtis kitokia, nes reguliavimas kyla iš pačios žiniasklaidos, o jeigu taisyklės vis dėlto pažeidžiamos, tai pažeistos žmonių teisės irgi atkuriamos pačių žmonių iniciatyva. Kokie yra valdiškos žiniasklaidos reguliavimo pavyzdžiai? Pirma, draudžiama skleisti tam tikro pobūdžio informaciją, pvz., draudžiama atskleisti valstybės paslaptis. Antra, yra tam tikri kokybiniai reklamos apribojimai, pvz., tabako reklama bus uždrausta, o dabar - apribota, yra planų įvesti kiekybinius apribojimus. Trečia, įpareigojama atskleisti informacijos šaltinį. Žinomai atvejai, kai žurnalistai, pateikę vienokią ar kitokią informaciją, dažnai susilaukia tiesioginio reikalavimo iš valdžios institucijų atskleisti šaltinį, nors žurnalistikos etika ir žmonių interesai ne visada tai leistų. Prie valdiškų reguliavimų galima priskirti ir baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos veiksmus, šmeižtą žiniasklaidoje. Dar viena svarbi priemonė, nors į ją dažnai neatkreipiamas dėmesys, yra valdžios įtaka žiniasklaidai per atskirų leidinių ar kitų žiniasklaidos priemonių paramą. Visuomenėje yra žiniasklaidos priemonių, kurių padėtis geresnė nei kitų. Ir dėl jų skleidžiamos informacijos valdžia skiria papildomą finansavimą. Tai negali nedaryti įtakos žiniasklaidai, joje pateikiamai informacijai ir nuomonei. Tai negali neiškreipti žiniasklaidos.

Valdiško reguliavimo priešprieša yra privatus reguliavimas. Čia pagrindinis dalykas - atsakomybė už melagingą informaciją. Tai - turtinė atsakomybė bei paneigimas, arba teisingos informacijos paskelbimas. Šie mechanizmai yra patys svarbiausi žmogui, kurio teisėtus interesus žiniasklaida pažeidė: melaginga informacija turi būti paneigta, turi būti pasakoma tiesa. Kadangi melagingos informacijos nederėjo teikti, dėl to patirta materialinė ar moralinė žala turi būti atlyginta.

Kitas privataus reguliavimo pavyzdys - etikos standartų nusistatymas žiniasklaidoje. Tai gali vykti ir savaime, be jokių įtvirtintų etikos kodeksų, ir įtvirtinus tam tikrus principus žiniasklaidai ar žurnalistams sutariant. Abu variantai yra vienodai geri. Viena vertus, kas užrašyta, tas yra labiau įsisąmoninama. Kita vertus, tam tikras taisykles žino visi ir, aišku, žiniasklaidos priemonių atstovai, nors tos taisyklės nėra užrašytos.

Pagaliau pats svarbiausias iš privačių mechanizmų, užtikrinančių, kad žiniasklaida neperžengtų tam tikrų ribų - rinkos santykiai, pirkėjo apsisprendimas pirkti ar nepirkti. Keista, tačiau ypač dažnai kaip tik tai yra užmirštama. Mes puikiai matome, kad tie leidiniai, kurie yra peržengę tam tikras etikos ribas ir skelbia informaciją, kurios nederėtų, pateikia melagingą informaciją, dažnai gyvuoja labai šlovingai, bet neilgai. Jei žiniasklaida nuolat ir sistemingai daro ne taip, kaip buvo priderama visuomenėje, ji gyvuoja neilgai. Tokie pažeidimai dažniausiai jau yra istoriniai. Tol, kol netinkama žiniasklaidos priemonė dėl rinkos veikimo netapo istorija, problemas sprendžia turtinės atsakomybės ir paneigimo klausimai.

Kalbant apie reguliavimą bei priemonių pasirinkimą, ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar apskritai verta reguliuoti. Ar yra siektinas tikslas, kurio priemonė - reguliavimas? Šitas klausimas dažnai užmirštamas. Pavyzdžiui, taip ir nebuvo diskusijos ir analizės, kad verta riboti, sakysim tabako reklamą.

Deja, didinant valdišką reguliavimą, dažniausiai yra užkertamas kelias privačiajam. Tad kodėl gi nuolat pasirenkamas valdiškas reguliavimas, kodėl nepasitikima savireguliacija?

Pagrindinė priežastis yra ta, kad įprasta manyti, jog taisyklės, nusakančios žiniasklaidos teisės ribas, egzistuoja tik tuomet, kai jas sukuria valdžia, jog bet kokios taisyklės egzistuoja tik tuomet, kai jos yra užrašytos įstatyme ar kitame teisės akte. Deja, tai yra visiškai klaidinga nuomonė. Užduočiau klausimą: kodėl dauguma žmonių nėra vagys ar žudikai? Turbūt niekas neatsakys, kad tik dėl to, kad Baudžiamasis kodeksas draudžia vogti ir žudyti. Manau, dauguma žmonių ir be užrašo žino, kad negalima nei vogti, nei žudyti, todėl net negalima teigti, jog įstatymas sukūrė taisyklę "nevok" ar "nežudyk". Jeigu vieną dieną nustotų veikti Baudžiamasis kodeksas, mūsų gyvenimas akimirksniu tikrai neapvirstų aukštyn kojomis. Taigi taisyklės egzistuoja ir be valdžios nustatymo, tą būtina įsidėmėti. Kita vertus, kaip minėjau, jeigu valdžia nustato kokią nors taisyklę, labai dažnai galima sulaukti to, kad privačios taisyklės nenunyks.

Kita beatodairiško valdiško reguliavimo priežastis yra klaidinga prielaida, jog jei nebus sukurtos valdžios institucijos ir jos neturės reikiamų represinių priemonių sutramdyti žiniasklaidą, tai tų priemonių ir nebus. Su tuo negalima sutikti. Dažnai valdiškos tramdymo priemonės yra net ne tokios efektyvios kaip privačios, pavyzdžiui, pirkėjo apsisprendimas, jeigu jam sudaromos laisvos galimybės, arba žalos išieškojimo galimybė.

Deja, įstatymų leidėjai ne tik nesudaro sąlygų privatiems sprendimams, bet ir žlugdo tas sąlygas. Panagrinėkime vieną pavyzdį. Žiniasklaidoje dažnai žmogus yra apšmeižiamas neteisingai. Įsivaizduokime, jei šis apšmeižtas žmogus paduotų žiniasklaidos priemonę į teismą ir bandytų bylinėtis. Tai būtų labai sudėtinga, nes žiniasklaida yra garsiakalbis, priemonė, kuri skleidžia informaciją ir formuoja nuomonę, be to, leidėjas dažnai bus finansiškai pajėgesnis už nuskriaustą žmogų, taigi, pasamdys geresnius advokatus. Taigi, žmogus turėtų savo jėgomis samdyti labai gerą advokatą ir mokėti labai didelius pinigus, nors ir neaišku, ar laimėtų sudėtingą garbės ir orumo pažeidimo ar šmeižto bylą. (Galiojančiame Advokatūros įstatyme rasime, kad mokėti advokatui žmogus gali tik sutartą tvirtą sumą, nesvarbu, kokia bus bylos baigtis.) Atlyginimas advokatui už "neaiškų rezultatą" dažniausiai pasirodo per didelis, todėl žmogus numoja ranka, nebereikalaudamas nei moralinės, nei materialinės žalos atlyginimo. Jei minimo apribojimo nebūtų, galbūt advokatas pasakytų, kad tai sudėtinga byla, bet galbūt įmanoma laimėti, tačiau tuomet iš milijoninės žalos atlyginimo, pavyzdžiui, trečdalis priteistos sumos turės būti sumokėta kaip atlyginimas geram advokatui. Žinoma, tai bus didelė suma, tačiau pagrindinė rizika tenka nebe nuskriaustajam, taigi, tai geriau negu ne ką mažiau kainuojantis neaiškumas. Deja, dabar toks mechanizmas yra sunaikintas. To negalima daryti, nebent tai būtų daroma nelegaliai. Tai yra aktualu ne tik žiniasklaidai, bet ir ginant kitas teises.

Kalbant apie reguliavimą ir žiniasklaidos laisvės ribų nustatymą, tikrai negalima pamiršti, kad tos ribos yra nustatomos ne tik valdžios ir ne tik valdiškai, bet ir įgyvendinamos yra ne tik valdžios ir ne tik valdiškai. Daugeliu atvejų privatus reguliavimas ir privačių taisyklių įgyvendinimas yra efektyvesnis už valdišką.