Porinkiminė Lietuva: koalicinio valdymo perspektyvos

Koalicinės politikos esmė. Nuaidėjus Seimo rinkimų finalinei sirenai, neskubėkime skelbti nugalėtojų. Taip, dar tą pačią rinkimų naktį sužinosime daugiausiai rinkėjų simpatijų pelniusią partiją – šių rinkimų favoritę. Tačiau tai bus tik pirmoji distancijos atkarpa ir joje įgyta iniciatyva gali būti itin trapi. Mūsų “žaidimo taisyklės” lemia, kad viskas į savo vietas susidėlioja antroje varžytuvių pusėje, kuomet, liaudiškai tariant, partijos apsitrina prie “valdžios lovio” ir susitariama dėl institucijų, postų bei portfelių pasidalijimo.

Taigi visuomenės nuotaikos rodo, jog absoliučios šių rinkimų nugalėtojos nesulauksime, ir vienai partijai nereikės užsikrauti gana nelengvos naštos formuojant naująją valdžią. Kam tokia tvarka nepatinka, teks pasirūpinti “žaidimo taisyklių”, pirmiausia, Seimo rinkimų ir Vyriausybės formavimo, keitimu. Antraip, - porinkiminės derybos ir koalicinis partijų valdymas neišvengiamas, o kas pamiršo prieš ketverius metus buvusią situaciją, netrukus tai galės prisiminti.

Partijų koalicinis valdymas, išskyrus vieną kitą atvejį, yra įprastinis reiškinys daugelyje Europos šalių. Konfliktų vengimą ir kompromisų siekimą galima laikyti koalicinės politikos esme, o svarbiausias tokios politikos privalumas - platesnių visuomenės interesų atstovavimas. Parlamente tai pasireiškia labai pozityviai – mažesni “buldozeriai” važinėja per mūsų teisyną. Be abejo, negalima nutylėti ir tokio valdymo trūkumų, pavyzdžiui, koalicijas sudarančioms partijoms ne visada pasiseka suderinti savo programinius skirtumus arba tai, kad jas neretai išdrasko partnerių vidiniai nesutarimai.

Pagaliau, dėl išvardytų ir kitų priežasčių, visuotinai sutariama, kad koalicinis valdymas tikrai nėra pats palankiausias variantas politiniam stabilumui bei vyriausybių darbingumui užtikrinti. Bet ir šiuo atveju susitvarkyti įmanoma, tik pravartu prisiminti bent dvi klasikines sėkmingo koalicinio valdymo sąlygas. Pirma, porinkiminėse derybose iškart reikėtų pasirūpinti, kad koalicijos partnerių programiniai skirtumai būtų kuo mažesni ir, antra, būtina pasiekti, kad koaliciją sudarytų kuo mažiau partijų. Kitaip tariant, būtų gerai, kad koalicijos partnerių idėjos, programos ir projektai “nesipjautų” tarpusavyje, o sudarytoji koalicija nebūtų pernelyg “išsipūtusi”. Ar su šiomis užduotimis pavyks susitvarkyti mūsų politinėms partijoms?

Programų panašumai – koalicinio bendradarbiavimo pagrindas. Tenka prisipažinti, jog šioje vietoje klausimų yra daugiau, negu atsakymų. Tikrai, daugumos partijų programos nežiba nei savo forma, nei turiniu. Bet ką darysi, su partijomis norintiems įdėmiau susipažinti ekspertams ar šiaip akyvesniems piliečiams, teks pavartyti ir šiuos dokumentus. Tai reikės padaryti ir politikams, ypač tiems, kurie po rinkimų modeliuos vienokias ar kitokias koalicijas. Jie juk mėgsta skelbti, kad bendradarbiaus tik programiniais ir jokiu būdu ne konjunktūriniais pagrindais...

Visgi, atsikratyti ne kartą išsakytos minties, kad mūsų partijos - lyg du vandens lašai, o jų programos niekuo nesiskiria yra gana sudėtinga. Apčiuopti partijų skirtumus labai sunku, kai jos kalba, pavyzdžiui, apie sveikatos apsaugą, švietimą ar kaimo reikalus. Dažniausiai viskas prasideda ir pasibaigia “vaistų kompensavimo tvarkos keitimu”, “mokyklų kompiuterizavimu spartinimu” ir “alternatyvių verslų rėmimu”. O ką jau bekalbėti apie nacionalinį saugumą ar užsienio politiką, - skirtumų ir su žiburiu nerasi, yra tik ilgesni arba trumpesni tekstai.

Tačiau bergždžiai negaiškime, partijų programose matykime ne tik panašumus, bet suraskime ir nors šiokius tokius skirtumus. Būtent jie gali apkartinti partijų gyvenimą formuojant koalicinę vyriausybę, o jas sudarius, - netikėtai sugriauti iš vidaus. Taigi, kokios mados dominuoja partijų programose?

Visiškai akivaizdu, jog šiuose rinkimuose visos partijos bando “veidu atsigręžti į žmogų” (valstybei atsuks nugarą?) ir pagrindinį dėmesį skirs socialinėms problemoms. Partijos (A.Brazausko-A.Paulausko koalicija, DP, VNDPS ir kt.) tarsi prabudo, prisiminė “visuotinės gerovės” ar “socialiai orientuotos rinkos” idėjas ir siūlo perskirstyti žymiai didesnę BVP dalį, nei anksčiau. Jokių problemų joms nekils, kai reikės susikalbėti dėl pensijų ar atlyginimų, ypač mažai uždirbantiems, padidinimo, - tai yra šių rinkimų “klasika” ir dėl to sutaria beveik visos partijos.

Į akis krenta tai, jog partijų programose mokesčių sistemos pertvarkymas dažniausiai minimas, kaip svarbiausias instrumentas, kurio pagalba bus galima išspręsti daugelį socialinių problemų. Tokių postringavimų bendras vardiklis – socialinės problemos bus sprendžiamos vos ne išimtinai fiskalinėmis priemonėmis, t.y., “žaidžiant” mūsų įstatymais. Deja, kitų rimtesnių pasiūlymų kaip ir nesimato. Nors partijų sumanymai šioje vietoje šiek tiek skiriasi, tačiau pagrindinis leitmotyvas – Lietuva pribrendo “rimtesnės” progresyvinės mokesčių sistemos įvedimui.

Taigi progresyvinės mokesčių sistemos įvedimo galima tikėtis iš A.Brazausko-A.Paulausko koalicijos, DP, VNDPS, R.Pakso koalicijos ir kai kurių kitų partijų. Panašią (dvipusę) progresyvinių mokesčių sistemą siūlo įvesti A.Brazausko-A.Paulausko koalicija ir VNDPS, R.Pakso koalicija įvestų trijų, o DP – net keturių pakopų progresyvinę mokesčių sistemą. Šiokie tokie skirtumai yra, tačiau, aišku, lengviausiai šiais klausimais susitartų A.Brazausko-A.Paulausko koalicija ir VNDPS. Atrodo, be šansų progresyvinių mokesčių klausimu šioms partijoms būtų susitarti su LiCS, kurie vieninteliai kategoriškai pasisako prieš tokios idėjos įgyvendinimą, taip pat tokiai minčiai nepritaria ir TS (šios partijos pirmiausia pasistengtų sumažinti gyventojų pajamų mokestį – nuo 33 iki 24 proc.). Tačiau šioms partijoms reikėtų prisiminti, kad šio mokesčio tarifo sumažinimas nors vienu procentu prilygsta 110 mln. litų skylutei valstybės biudžete.

Neskaitant kai kurioms partijoms priimtinos progresyvinės mokesčių sistemos, galima sakyti, visos partijos gana skirtingai įsivaizduoja kitus būdus, kaip būtų galima padidinti skirtingų socialinių grupių pajamų augimą. Ko gero, dažniausiai yra kalbama apie pajamų didinimą [tik] mažai uždirbantiems asmenims, - atitinkamai sumažinant gyventojų pajamų mokestį (A.Brazausko-A.Paulausko koalicija, DP, VNDPS, R.Pakso koalicija). Taip pat nemažai partijų pasižada nuolat didinti neapmokestinamąjį pajamų minimumą (A.Brazausko-A.Paulausko koalicija, DP, LiCS, TS). Beje, konservatoriai atsižvelgtų į vaikų skaičių šeimoje, tuo tarpu VNDPS jau nuo 2005 m. visiškai atsisakytų minimalaus darbo užmokesčio apmokestinimo. Kiek rečiau partijos kalba apie minimalaus gyvenimo lygio padidinimą (A.Brazausko-A.Paulausko koalicija, DP ir TS).

Politinių partijų pastangos rasti būdus, leidžiančius užtikrinti gyventojų realių pajamų augimą yra suprantamos, nes šiandien tai yra viena aštriausių socialinių bėdų. Tačiau kai kuriais atvejais, na, aiškiai persistengiama ir nelabai paisoma, ar pavyks visus pažadus ištesėti. Atrodo, šioje srityje nelabai kas prilygsta DP, kurie, viena vertus, drąsiai prisiima daugybę visokiausių įsipareigojimų dėl mokesčių skaičiaus ir naštos sumažinimo, atlyginimų ir pensijų didinimo, kita vertus, beveik nieko nepasako apie biudžeto įplaukas. O pažadai kovoti su “šešėline” ekonomika, kontrabanda ir t.t., tiesą sakant, jau tapo nusibodusia retorika visose rinkimų kampanijose.

Taigi šiuose rinkimuose socialinės politikos klausimai partijų programose yra tema Nr.1. Reikia pripažinti, kad šioje srityje tikrai yra originalių ir įdomių idėjų, tereikia jas nuosekliai įgyvendinti. Pavyzdžiui, konstruktyvi A.Brazausko-A.Paulausko koalicijos programos mintis dėl jaunimo iki 25 metų pajamų apmokestinimo, siūlant 12 mėnesių darbo pajamas apmokestinti 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifu; antra, kodėl gi nesvarstyti DP idėjos dėl mokesčių diferencijavimo smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms; trečia, tikrai verta įsiklausyti į kai kuriuos TS programos siūlymus šeimos politikos klausimais.

Valstybės valdymo klausimai, be abejo, partijų programose yra tema Nr. 2. Deja, šioje srityje kai kurios į Seimą besiveržiančios partijos stokoja ne tik konstruktyvumo, bet ir elementaraus supratimo, ką reiškia valstybės valdymo (politinė) sistema. Tačiau revoliucingumo jų idėjoms tikrai netrūksta, jas įgyvendinus, tikrai viską būtų galima pakeisti “iš pamatų pačių ir tuo...” Susidaro įspūdis, jog kai kurios partijos, neatsakingai piršdamos visuomenei savo programines nuostatas, paprasčiausiai išsiduoda - joms žūtbūt reikia valdžios, nesiskaitant nei su metodais, nei su priemonėmis. O radikalūs pasiūlymai žmonėms, kaip, pavyzdžiui, tuos nenaudėlius Seimo narius būtų galima “pastatyti į vietą” – pats tas. Ir taip – rinkimai iš rinkimų.

Be abejo, įdomiausių dalykų galima surasi DP ir R.Pakso koalicijos programose. Kitų partijų programose dažniau pasitaikantys siūlymai (pavyzdžiui, tiesiogiai rinkti merus ar seniūnus, peržiūrėti apskričių statusą, išplėsti savivaldybių funkcijas, spręsti viešojo administravimo problemas ir t.t.) nė iš tolo negali prilygti minėtų partijų sukurptiems “šedevrams”. Ką gi leiboristai ir libdemai siūlo valstybės valdymo srityje?

Visų pirma, ir DP, ir R.Pakso koalicija yra užsimoję iš esmės pakeisti Seimo rinkimų sistemą ir siūlo tautos atstovus skirti tik vienmandatėse apygardose. Ką gi, kaip sakoma dėl skonio nesiginčysim, ypač žinant, jog žmonėms tai yra labai patinkantis siūlymas (“priartinkime valdžią prie žmogaus”). Nepaisant to, jog Lietuvoje taikoma mišri rinkimų sistema šiandien pasaulyje laikoma viena pažangiausių. Bet ir tai dar nieko, siutas suima tada, kai pradedama aiškinti, kad nuo rinkimų sistemos priklauso žmonių gyvenimo pagerėjimas, valdžia ims geriau dirbti ir net pradės kilti ekonomika.

Tačiau visiškai graudu pasidaro, kai pradedama postringauti apie Seimo narių atšaukimo įstatymo “mechanizmus”. Tai viena iš negrabiausių DP idėjų, bet žmonėms apie tai tik užsimink, - “akmenys paplentėm kauks...”. Nepaisant to, jog tokių dalykų nėra nei vienoje normalioje šalyje, nes tai paprasčiausiai nesuderinama su demokratijos idėjomis. Ir atvirkščiai, be vargo tokie “atšaukimai” veikia Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Nigerijoje, kuriose demokratijos institutai tikrai kelia įtarimų. Beje, pačią idėją leiboristai, berods, propaguoja pagal situaciją – išsijuosus apie tai kalbama susitikimuose su žmonėmis kur nors provincijoje ir nutylima, kai pildomos kokios nors ekspertų anketos. Patiems gėda?

Šių partijų programose yra ir kitokių įdomių dalykų, susijusių su valstybės valdymu (pavyzdžiui, dviejų parlamento rūmų sistemos sukūrimas, prezidento galių sustiprinimas, partinės demokratijos šaknų pakirtimas ir pan.). Tačiau jų įgyvendinimo pasekmės būtų daugmaž vienodos: demokratijos, valdžios sąrangos ir politinio stabilumo sujaukimas. Atrodo, būtent šie uždaviniai sprendžiamai ir garsiai skambančiais šūkiais, kaip antai, “atėjo permainų metas” (anksčiau – “tvarka ir teisingumas bus”). Kuo visa tai baigiasi, irgi žinome. Ką gi, ar be jokios rimtesnės priežasties mūsų politinę sistemą apversime aukštyn kojom po šių rinkimų, turės nuspręsti patys rinkėjai.

Tikėtinos porinkiminės koalicijos. Apžvelgėme vos keletą temų, kurios partijų programose yra paženklintos nors šiokiais tokiais originalumo, konstruktyvumo ar populizmo ženklais. Kitose srityse partijos akivaizdžiai stokoja idėjų, todėl joms formuojant koalicinę valdžią, reikės nugludinti pernelyg aštrius savo programų kampus, vėl gi, pirmiausia tais pačiais socialinės politikos, mokesčių ir valstybės valdymo klausimais.

Paskutinių sociologinių tyrimų duomenimis, šiuose rinkimuose didžiausios sėkmės gali tikėtis DP, A.Brazausko-A.Paulausko koalicija, VNDPS, TS, R.Pakso koalicija ir LiCS. Vadinasi, jei nieko ypatingo neatsitiks, kai kurioms iš šių partijų teks sėsti prie derybų stalo ir susitarti dėl valdžios formavimo. Rinkėjų vertinimui pateiktų programų analizė leidžia teigti, jog daugiausiai panašumų turi A.Brazausko-A.Paulausko koalicijos ir VNDPS, TS ir LiCS, DP ir R.Pakso koalicijos programinės nuostatos. Vadinasi, šių partijų “duetams” savo įsipareigojimus rinkėjams pavyktų suderinti lengviausiai.

Kita vertus, akivaizdu, jog žymiai mažiau skirtumų yra A.Brazausko-A.Paulausko koalicijos, VNDPS, TS ir LiCS programinėse nuostatose. Galbūt todėl, kad jos nuosaikesnės, o išsakyti teiginiai yra labiau pasverti. Kaip bebūtų, šios partijos galėtų sudarinėti vienokio ar kitokio atspalvio, siauresnes ar platesnes koalicijas, aišku, jeigu rinkėjai jomis pasitikės. Tuo tarpu tikrai neįsivaizduojama, kaip savo programinius skirtumus galėtų suderinti dešiniųjų stovyklą atstovaujantys konservatoriai ir liberalcentristai su gana eklektiškos laikysenos DP ir R.Pakso koalicija. Na, o jeigu kokias nors koalicines derybas pradėtų, tarkim, A.Brazausko-A.Paulausko koalicija su R.Pakso koalicija, VNDPS su LiCS arba DP su TS, tai rinkėjas turėtų rimtai suklusti ir suabejoti šių partijų skelbiamomis vertybėmis. Bet, kaip sakoma, ko tik nepadarysi dėl skalsesnio duonos kąsnio, ypač Lietuvos politikoje.

Bet ir tai būtų dar tik pusė bėdos, - pripratome. Prieš šiuos rinkimus tikrai yra aktualus klausimas, ar koalicijas sudarysiančioms partijoms pavyks užtikrinti jų stabilumą ir darbingumą. Jeigu pasikliauti sociologais, tai atrodo, kad būsimąją koaliciją sunkiai bepavyks sulipdyti iš dviejų partijų, kaip yra šiandien. Kaip besiverstum per galvą, bet kuriam iš minėtų “duetų” reikės ieškoti mažiausiai dar vieno pagalbininko. Atrodo, kad A.Brazausko-A.Paulausko koalicijai neužteks K.Prunskienės, DP sąrašui – R.Pako koalicijos, konservatoriams – liberalcentristų ir t.t. O tai jau negerai – būsimoji koalicinė valdžia bus ir “išsipūtusi”, ir prieštaringa, ir pernelyg “spalvota”. Būtų gerai, kad pirmiausia į tai dėmesį atkreiptų valdžios siekiantys politikai. Rinkėjams gi pravartu atsiminti, jog būsimosios vyriausybės programoje tikrai neliks daugelio “perliukų”, kuriais jie pamaloninami rinkimų kampanijos metu. Taigi geriau jau devynis kartus pamatuoti ir...