ES teisinis NVO veiklos ir viešosios politikos reglamentavimas – nauji reikalavimai ir naujos veiklos formos

ES ir NVO (bendrai)

Reikia atkreipti dėmesį, kad ES yra visų pirma ekonominio pobūdžio organizacija. Taigi, neatsitiktinai, NVO nėra pagrindinės institucijos, kurioms ES skiria didžiausią dėmesį.

Dar daugiau, jei panagrinėtume ES steigimo sutartis, tai tektų daryti išvadą, kad netgi nėra teisinio pagrindo (kompetencijos) tiesiogine įtakai.

Tačiau yra nemaža netiesioginės įtakos. Tai susiję daugiausiai su NVO panaudojimu įgyvendinti kitas ES funkcijas ir tuo tikslu skiriant NVO finansavimą, taip pat su sprendimų priėmimo viešumu ir geresniu atstovavimu piliečiams (apie tai vėliau).

Teisinis reguliavimas

ES teisė gana detaliai reglamentuoja įmonių veiklą ir statusą (tam skirtos net kelios direktyvos), tačiau NVO statusas ar veikla nėra reglamentuojamos.

Tai, kad ES nereguliuoja NVO teisinio statuso, nereiškia, kad nėra netiesioginio reguliavimo ar tradicijų. Netiesioginis reguliavimas susijęs su bendrais ES teisės principais, visų pirma, laisvu darbo, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimu. Būtina pabrėžti, kad tiek šios laisvės, tiek su jomis susijęs reguliavimas taikomas ir įmonėms, ir NVO. Taigi, tie iššūkiai, kuriuos dėl narystės ES patiria įmonės, būdingi ir NVO, nors dažnai jie ir įgauna kitokį pobūdį.

Kalbant apie tradicijas – Europa yra NVO lopšys (bent jau ta prasme, kaip NVO suvokiamos Vakarų pasaulyje), taigi yra nusistovėję tam tikri standartai. Tai nėra šio pranešimo tema, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad priėmus naujus NVO reglamentuojančius įstatymus Lietuvos teisė šiuos standartus iš esmės atitinka. Turiu galvoje pirmiausia NVO teisę užsiimti ekonomine veikla, asociacijų ir visuomeninių organizacijų reguliavimo apjungimą. Paminėtina tik tai, kad, priešingai nei Vakarų tradicijoje, Lietuvoje nėra praktikos ir aiškios teisinės aplinkos, kaip palikimu galima įsteigti Fundaciją, o ir apskritai fondo sąvoka ir reglamentavimas neatitinka daugumos šalių praktikos, patvirtintos šimtmečių tradicijos.

Valstybinis finansavimas

Ties šia tema nenoriu apsistoti, nes ji bus net keleto kitų pranešimų objektas. Norėčiau tik paminėti, kad, ES siekiant politiškai užsibrėžtų tikslų, NVO gali dalyvauti juos įgyvendinant (o neretai laikomos netgi prioritetiniais partneriais), taigi daugeliu atvejų gali pretenduoti atlikti funkcijas, o kartu – finansavimą. Šiuo atveju nėra bendrų įtvirtintų standartų, bet praktika patvirtina NVO nediskriminavimo principo egzistavimą. Į tai būtina ypatingai atkreipti dėmesį, nes Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai ne tik skirstant valstybės lėšas, bet ir skirstant ES lėšas, NVO bandoma nustumti į šalį. Struktūrinių fondų skirstyme tai buvo bandoma padaryti su nevalstybinėmis švietimo įstaigomis.

Dalyvavimas viešojoje politikoje

Lietuvoje NVO yra tapusios svarbiomis veikėjomis formuojant viešąją nuomonę, atstovaujant interesams ir idėjoms, pateikiant ekspertinę nuomonę, vertinant politikos priemones. Tačiau NVO potencialas viešojoje politikoje (visų pirma – teisėkūroje) nėra išnaudojamas. Nepaisant atskirų gero bendradarbiavimo pavyzdžių, tenka konstatuoti, kad:

- nėra gerai funkcionuojančios informacijos apie teisės aktų projektus sistemos;

- nėra formalių galimybių NVO pateikti savo siūlymus ir išsakyti poziciją tuomet, kai yra galimybė į ją atsižvelgti;

- teisėkūros praktikoje atsižvelgiama tik į interesų grupes (imituojant kovą prieš neteisėtą lobizmą faktiškai valstybės institucijos atstovauja grupiniams interesams).

ES taip pat neretai yra kaltinama „demokratijos deficitu“. Tačiau norėdama paneigti šią nuomonę ES bando labai išskaidrinti teisėkūros procesą ir sudaryti galimybes jame dalyvauti visiems. Tam tikslui yra priimta įvairių deklaratyvaus pobūdžio dokumentų, nuolat stengiamasi rodyti dėmesį įvairioms NVO. Poreikis glaudžiau bendradarbiauti su NVO nedviprasmiškai išsakytas ir Europos valdymo baltojoje knygoje (2001). Tačiau nepaisant santykinai didesnio Komisijos atvirumo, geresnio bendravimo su piliečiais, nedrįsčiau įvardinti, kad situacija savo esme skiriasi nuo situacijos Lietuvoje.

Svarbiausia šioje srityje yra tai, kad dalis sprendimų išsikelia už Lietuvos ribų, o tai reiškia, kad norint įtakoti viešėją politiką atsiranda dvi naujos veiklos sritys:

- ES institucijų (ir visuomenės) nuomonės įtakojimas;

- Lietuvos nuomonės ES institucijose įtakojimas.

Kitaip tariant, atsiranda europinis matmuo, kuris sudėtingas tiek dėl neįprastai didelio masto, tiek dėl kitokios institucijų sistemos.

Išvados

Apibendrinant galiu drąsiai teigti, kad ES NVO neužkrauna naujų formalių reikalavimų. Tam tikri reikalavimai priklauso nuo bendrų ES teisės principų ir tradicijų, tačiau Lietuvos teisė iš esmės atitinka šiuos standartus.

Tačiau ES NVO atveria naujas galimybes ir iškelia naujas veiklos sritis, o tai savo ruožtu paskatina taikyti naujas veiklos formas. Orientavimasis į ES fondus – labiausiai akcentuojama, bet toli gražu ne svarbiausia iš jų. Esminiai dalykai yra naujos europinio matmens problemos ir būtinybė jas spręsti bei nauja institucijų sistema, kuri tampa esminė priimant viešosios politikos sprendimus, ir prie kurios tenka prisiderinti.