Artėjanti Lietuvos narystė Europos Sąjungoje (ES) kiekvienam nevyriausybinės organizacijos (NVO) vadovui arba kitam atsakingam asmeniui, kuris rūpinasi veiklos arba jos finansavimo strategija, turėtų būti papildomas akstinas apgalvoti organizacijos veiklai įtaką darančius ekonominius ir socialinius pokyčius Lietuvoje iki narystės ir po jos. Narystės faktas rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį įvyko nemažai reikšmingų pasikeitimų mūsų ekonominėje ir socialinėje aplinkoje, kurie padėjo Lietuvai pasirengti narystės sąlygoms, tačiau nėra abejonės, kad nuo įstojimo dienos pokyčių gali tik daugėti. Tik nuspėjant, įsigilinant ir įvertinant šiuos pokyčius galima tikėtis sėkmingos veiklos. Strategiškai svarbiausiais klausimais reikėtų laikyti NVO finansavimo sąlygų pokyčius ir veiklos įvairovės pokyčius.

Finansavimo pokyčiai

Prieš apibrėžiant artėjančius pokyčius NVO finansavimo srityje svarbu pastebėti, kad daugelis jų prasidėjo jau prieš keletą metų, ir tos NVO, kurios šiuos pokyčius sugebėjo pastebėti, įvertinti ir pasinaudoti, išvengė nuosmukių savo veikloje arba ją sustiprino.

Analizuoti NVO finansavimo sąlygas Lietuvoje nėra lengva dėl duomenų trūkumo. Per pastaruosius dešimtį metų atlikta labai nedaug tyrimų NVO finansavimo srityje, todėl informacijos šaltinių nedaug, o ir informacijos kiekis bei naudingumas labai ribotas. Fondų arba kitų NVO atlikti tyrimai siekė analizuoti NVO finansavimo motyvus, motyvacijos tendencijas ir teisines paramos teikimo sąlygas, bet niekada nepaliesdavo finansavimo apimčių, todėl vienintelis šaltinis, kuris teikia tokio tipo duomenis, yra Statistikos departamentas (toliau SD).

Detaliai vertinant SD pateikiamą informaciją tenka pastebėti, kad nepaisant to, kiek laiko sugaišta NVO vadovai ir buhalteriai, dažniausiai skaičiuodami ir ranka pildydami sudėtingas SD parengtas atskaitomybės formas, tačiau departamento pateikiamose metinėse ataskaitose sugaudyti vertingą informaciją apie NVO finansavimą labai sunku. Jei duomenys pateikiami pagal sritis (pavyzdžiui, užsienio arba Lietuvos paramos teikėjų suteikta parama sveikatos apsaugai), tai neaišku, ar šioje srityje yra valstybinės, pusiau valstybinės (viešosios įstaigos (VšĮ), kurių steigėjų tarpe yra viena ar daugiau valstybinių institucijų) ar grynai nevyriausybinės organizacijos.

Lygiai tokie pat nesusipratimai laukia, jei pabandysime vertinti labdaros pasiskirstymą pagal institucijas, nes kategorija „Mokslo, švietimo, kultūros, spaudos ir sporto įstaigos“ yra tokia bendra, kad gali slėpti įvairiausio plauko organizacijas. Dar labiau trikdo šiame paskirstyme atsiradusi kategorija įmonės, kurios pagal LR galiojančią labdaros ir paramos teikimo tvarką paramos gauti negali.

Dėl šių informacijos iškraipymo priežasčių panašėja, kad bet kokia NVO finansavimo analizė gali būti tik labai bendra. Tačiau pamėginkime pažvelgti bent į tokius apibendrinimus. Visų pirma į akis krinta tai, kad per pastaruosius šešerius metus labdaros ir paramos iš užsienio apimtys tik mažėjo nuo maždaug 235 mln. litų 1996 m. iki 117 mln. litų 2002 m.. Ir nors bendras suteiktos paramos lygis per tuos pačius šešerius metus išaugo nuo 271 mln. litų iki 317 mln. litų, tai įvyko dėl žymiai padidėjusios paramos ir labdaros iš vietinių rėmėjų (nuo beveik 36 mln. litų 1996 m. iki 117 mln. litų 2002 m.).

Įžvelgti šiuos pokyčius galima buvo ir anksčiau, nes visų laukiamas ekonomikos augimas, tarptautinis pripažinimas ir pasirengimas narystei NATO ir ES tapo nepalankiu reiškiniu toms NVO, kurios daugiausiai labdaros ir paramos laukė iš užsienio. Kuo žmonių gyvenimas mūsų šalyje gerėjo, o politinis šalies stabilumas didėjo, tuo mažiau mes tapome įdomūs paramą teikiantiems tarptautiniams fondams, kurių dėmesys nuo mūsų nusisuko į Afrikos, Azijos, Artimųjų Rytų, NVS ir kitas blogiau gyvenančias ir politiškai mažiau stabilias šalis. Šiandien galime priekaištauti tiems rėmėjams, manantiems, kad mes jau gyvename gerai, rodydami, kad mūsų gyvenimo lygis aštuonis kartus mažesnis nei ES vidurkis, tačiau šiandien yra daugybė šalių, kuriose atsilikimas ir skurdas yra kur kas didesnis.

Svarbiu pastarojo laiko veiksniu mažinančiu tarptautinę paramą tapo sulėtėjęs didžiųjų pasaulio valstybių ekonomikų augimo tempas ir jų vidinės socialinės problemos, kurioms visų pirma ir skiriami pinigai. Minėtas procesas Lietuvoje tapo akivaizdus, kai iš Lietuvos pasitraukė didieji tarptautiniai paramos fondai, o likusieji labai sumažino finansavimo apimtis. Taip pat susitraukė ir tie fondai, kurie buvo skirti šalies pasirengimui narystei tarptautinėse organizacijose. Planuojant kitų metų veiklą reikia ruoštis, kad įstojus į ES parama iš JAV, kuri šiandien sudaro apie 32 proc. viso tarptautinio finansavimo, tikėtina, sumažės. Šiandien dar neaišku, kaip bus su parama ateinančia iš kitų šalių didžiulių tarptautinių rėmėjų, tokių kaip Danija (beveik 19 proc.), Vokietija (16,1 proc.), Suomija (7,8 proc.), Švedija (6,5 proc.), kurios Lietuvai įstojus į ES prie bendro stalo bus ne tiks Sąjungos kolegėms, bet ir konkurentės.

Matant tokias tendencijas kiekvienai NVO, matyt, kyla klausimas – kaip gyventi rytoj? Aršiai konkuruoti dėl senkančių tarptautinės paramos išteklių, ar bandyti įtikinti save ir kitus, kad mes dar gyvename blogai ir niekaip neišsilaikysime be tarptautinės paramos. Tokia taktika šiandien dar galima, bet labai abejoju, ar ji pasiteisins per ilgesnį laikotarpį.

Veiklos pokyčiai

Kaip keistis ir ką daryti matant šias finansavimo tendencijas ir norint siekti užsibrėžtų veiklos misijų ir tikslų? Pradėti reikia nuo trūkumų įvertinimo ir jų pašalinimo. Ilgus metus NVO atstovai mokėsi rašyti paraiškas fondams, ieškoti fondų ir dėjo visas pastangas konkuruodami šalies lygiu ir tarptautiniuose vandenyse fondų paramai gauti. Šios veiklos metu NVO neišvengiamai modeliavo savo veiklą pagal fondų programas ir jų madas, neretai prarasdami savo originalumą ir identitetą, nes ekonominiai interesai neišvengiamai keitė NVO strategijas ir taktikas, jų vadybos stilių ir profesinį pasiruošimą. O konkurenciniai interesai nusverdavo galimybes kooperuotis, mokytis iš partnerių, kurti tarptautinius projektus ir kitaip kelti savo pasirengimo lygį. Ir nors dalis fondų, laiku susigriebę dėl šių blogų tendencijų, ėmė finansuoti tinklų kūrimąsi, tarptautinį bendradarbiavimą ir kooperavimąsi, tačiau akivaizdu, kad nemažai laiko buvo prarasta ir daugelis Lietuvos NVO po gegužės 1 d. į bendrą ES rinką įeis turėdami tik vietinės patirties.

Dėl siauros orientacijos į finansavimą iš fondų NVO prarado laiko ir galimybių susirasti vietinių arba tarptautinių rėmėjų iš privataus verslo ar pavienių filantropų ir įsitvirtinti jų akyse kaip bendruomeninių, šalies ar tarptautinių interesų atstovai. Neretai NVO vykdomi projektai prasilenkdavo su bendruomenių narių arba platesniais interesais, todėl galutinės ir didžiausios naudos gavėjais tapo tik patys NVO ir juos finansuojantys fondai. Taip buvo prarasti vietiniai rėmėjai iš privataus sektoriaus. Tikėtina, kad pastaruoju metu suaktyvėjęs bendruomenių steigimasis ir veikla bei įvesta 2 proc. pajamų mokesčio skyrimo tvarka pakreips Lietuvos NVO potencialių rėmėjų ieškoti tarp įmonių ir piliečių.

Klaida galima vadinti ir tai, kad dalis NVO atstovų viešai deklaravo, kad jų finansinė padėtis gali pagerėti tik tada, jei jų veiklą finansuos valstybės institucijos arba savivaldybės. Daug laiko buvo gaištama „pramušinėjant“ pinigus iš valdžios per politines partijas arba „savus“ atstovus valdžioje, užuot skyrus laiko finansavimo paieškoms tarp privataus sektoriaus potencialių rėmėjų. Be to, kad daugelio visuomeninių problemų sprendimo buvo laukiama iš valdžios, o ne iš visuomeninių organizacijų, todėl ir fiziniams, ir juridiniams asmenims mokant didžiulius pinigus į biudžetą liko mažai paskatų remti nevisai pajėgias ir patrauklias visuomenines organizacijas ir tikėtis, kad jos ką nors padarys.

Nenuostabu, kad pagal daugumą apklausų, tyrusių NVO žinomumą ir patrauklumą potencialių investuotojų akyse, NVO veiklos sritys yra daugiau valstybės arba valstybės ir labdaringų organizacijų/fondų reikalas. Pavyzdžiui, Atviros Lietuvos fondo užsakymu atliktos sociologinės apklausos „Filantropija Lietuvoje 2003” duomenimis, daugumos potencialių rėmėjų mano, kad socialinė globa ir rūpyba, mokslas, švietimas ir sveikatos apsauga, aplinkos apsauga ir kultūra turi turi būti remiama valstybės, o ne privačių asmenų ir įmonių, lėšomis. Be abejo, kol vyrauja tokia nuomonė ir kol valstybinės institucijos nepasitraukia iš šių sričių užleisdamos vietą privačių organizacijų veiklai ir atsakomybei, tol neverta tikėtis paramos NVO, veikiančioms šiose srityse. Vadovaujantis tokia logika, nenuostabu, kad didžiausią paramos dalį gauna tos organizacijos, kuriose „valdiška ranka“ mažiausiai reiškiasi, pavyzdžiui, religinių organizacijų veikla.

Dėl išdėstytų priežasčių dalis Lietuvos NVO šiandien yra nepasirengusi dirbti naujomis finansavimo sąlygomis, neturi vadybinių sugebėjimų, neturi pakankamai lėšų vykdyti veiklą arba plėstis, neturi tinkamų, patikimų ir gerai pažįstamų partnerių bei pasižymi per siauru požiūriu į naujas galimybes. Nepašalinus šių trūkumų bus sunku pasinaudoti tais privalumais, kuriuos suteiks Lietuvos įstojimas į ES.

Kas keisis NVO veiklos prasme po įstojimo į ES? Pozityviais poslinkiais laikytina tai, kad padidėjusi dešimčia naujų narių ES sukuria naują rinką NVO idėjoms. Atsiradusi nauja problemų sritis pareikalaus novatoriškų sprendimų ir NVO galės išnaudoti visus privalumus, kuriuos turi, palyginti su privataus verslo įmonėmis arba valstybės institucijomis. Viešosios politikos sritis netrukus po įstojimo pasipildys naujomis temomis ir naujomis problemomis ir šalių narių, ir ES lygiu. Kadangi į Lietuvą ateis nauja viešojo administravimo ir politinių sprendimų praktika, kurią nustato arba rekomenduoja ES, tikėtina, kad keisis mūsų šalies politikų ir valstybės tarnautojų požiūris į NVO ir jų naudą. NVO įtraukimas į sprendimų priėmimo eigą yra normali ir nusistovėjusi daugelio ES šalių narių ir ES valdymo struktūrų praktika, kuri bus perimta ir nacionaliniu lygiu. Turėdamos daugiau galimybių veiklai ir taip padidinusios savo reikšmę bendruomenėse ir visuomenėje, NVO galės lengviau surasti įvairesnių finansavimo šaltinių ir pagerinti veiklos ir vadybos įgūdžius. Prie naujų finansavimo šaltinių prisidės ne tik plačiai reklamuojami struktūriniai fondai, kuriuose, praktiškai, NVO neturės pirmenybės, o galės dalyvauti tik labai ribotai, bet išnykusios sienos tarp valstybių. Vieninga bus ne tik prekių ir paslaugų rinka, bet ir viešosios politikos ir problematikos rinka, kurioje savo vietą galės atrasti įvairiausio pobūdžio NVO.