Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 7, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XIP – 2527(toliau – įstatymo projektą) ir pateikia savo pastabas.

 

Įstatymo projekto 1 straipsnyje numatyta, kad nekilnojamųjų daiktų pardavimas ir (ar) nuomos veikla neturėtų būti priskiriama individualiai veiklai. Aiškinamajame rašte teigiama, kad siūlyti tokias nuostatas paskatino praktinės problemos atribojant nekilnojamojo turto sandorių „pajamas iš individualios veiklos ir pajamas iš atsitiktinių sandorių“. Pripažįstant, kad šios praktinės problemos kėlė rūpesčių tiek mokesčių mokėtojams, tiek mokesčių administratoriui, lieka neaišku, kodėl nekilnojamojo turto nuoma nebūtų priskiriama individualiai veiklai. Siūlome ir toliau priskirti nekilnojamojo turto nuomą individualiai veiklai.

 

Siekiama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą papildyti nauja „laisvosios profesijos“ sąvoka, kuriai būtų numatomas naujas apmokestinimo tipas ir naujas tarifas. Problemos kyla, nes projekte nėra pateikiami aiškūs ir objektyvūs profesijos pripažinimo ar nepripažinimo laisvąja profesija kriterijai. Nuostata, kad laisvoji profesija yra „profesinė veikla, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys gyventojai verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei“ nėra aiškus kriterijus, leidžiantis įvertinti, ar tam tikra profesija yra laisvoji. Įstatymo projekte yra pateikiami įvairių profesijų pavyzdžiai, kurie kelia klausimų – pavyzdžiui, kodėl psichologas priskiriamas laisvajai profesijai. Šis sąrašas nėra baigtinis, todėl neabejotinai kils praktinių problemų priskiriant profesijas laisvosioms.

 

Kita problema yra tai, kad siūlymas laisvos profesijoms taikyti kitą ir skirtingą mokesčio tarifą nėra pagrįstas – ar tarp skirtingų profesijų egzistuoja esminiai skirtumai, sąlygojantys skirtingas apmokestinimo tvarkas. Svarbu ir tai, kad populiarėjant paslaugų decentralizacijai, technologijos leidžia tiems, kas nėra tradicinės „laisvosios profesijos“ tokiems tapti.

 

Turint omenyje, kad laisvųjų profesijų atstovai būtų labiau apmokestinami negu kiti gyventojai, vykdantys individualią veiklą, nekonkrečios sąvokos įvedimas padarytų Lietuvos mokesčių sistemą mažiau skaidria ir aiškia.

 

Siūlome neįvesti naujos laisvosios profesijos sąvokos, taikant tokių profesijų atstovams tą patį mokesčių tarifą kaip ir kitoms profesijoms.

 

Įstatymo projekte numatyta, kad individualią veiklą pagal verslo liudijimą galėtų vykdyti tik tie gyventojai, kurie neprivalo registruotis arba nėra įregistruoti pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais. Aiškinamajame rašte nauja nuostata pagrindžiama tuo, kad PVM mokėtoju tapęs asmuo „jau yra pasiekęs tam tikrą verslo mastą ir įgijęs daugiau žinių ir įgūdžių, ir iš esmės fiksuoja savo tikrąjį veiklos rezultatą“. Įstatymo autoriai daro išvadą, kad būtų nuoseklu reikalauti, kad PVM mokėtojai mokėtų pajamų mokestį nuo rezultato.

 

Tačiau tai, kad asmuo turi registruotis PVM mokėtoju dar nereiškia, kad jis turėtų keisti veiklos vykdymo formą iš individualios veiklos pagal verslo liudijimą į individualią veiklą pagal pažymą. Šis siūlymas neatitiktų ir keliamo nuoseklumo tikslo: jeigu PVM mokėtojams būtų draudžiama vykdyti individualią veiklą pagal verslo liudijimą, kodėl nėra siūloma, kad ne PVM mokėtojai individualią veiklą vykdytų tik pagal verslo liudijimą?

 

Nei vienai veiklos vykdymo formai neturėtų būti taikomi gaunamų pajamų apribojimai, kuriuos viršijus gyventojas turėtų keisti veiklos vykdymo formą. Mokesčiai turėtų būti biudžeto pajamų šaltiniu, o ne reguliavimo įrankiu. Priėmus projektą, išsikeltas nuoseklumo tikslas nebūtų pasiektas, o jokių kitų priežasčių keisti dabartinę tvarką nėra. Svarbu tai, kad šie reguliavimai mokesčių mokėtojams sukeltų papildomų sąnaudų pertvarkant veiklą į kitą formą, prisitaikant prie naujų taisyklių (mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo, apskaitos vedimo ir kt.).

 

Jeigu tokiu siūlymu siekiama, kad daug pajamų uždirbantys asmenys sumokėtų daugiau mokesčių absoliučia suma, šį tikslą galima pasiekti didinant fiksuotą pajamų mokestį už verslo liudijimą tiems asmenims, kurie yra užregistruoti PVM mokėtojais.

 

Siūlome nekeisti dabartinės tvarkos arba įvesti didesnį fiksuotą pajamų mokestį už verslo liudijimą asmenims, kurie yra PVM mokėtojai.

Pritariame siūlomai nuostatai, kad neapmokestinamosioms pajamoms būtų priskirta sveikatos priežiūros įstaigoms už darbuotojui suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas darbdavio sumokėta suma. Kadangi pagal šiuo metu galiojančias nuostatas darbdavio už darbuotoją sumokėtos savanoriško sveikatos draudimo įmokos yra priskiriamos gyventojo neapmokestinamosioms pajamoms, o sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimas, kaip ir sveikatos draudimas, apima darbdavio rūpestį darbuotojo sveikata, šių paslaugų apmokėjimas taip pat turėtų būti priskiriamas neapmokestinamosioms pajamoms.

 

Įstatymo projekte siūloma prailginti šiuo metu taikomą 3 m. laikotarpį, kurį privalu išlaikyti nekilnojamąjį turtą, kad pardavimo pajamos būtų priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms iki 5 m. Aiškinamajame rašte teigiama, kad dabartinis 3 m. laikotarpis yra „per trumpas ir skatina siekti naudotis lengvata net ir tada, kai vykdoma komercinė veikla neigiant individualios veiklos egzistavimą“.

 

Turint omenyje, kad priėmus įstatymo projektą, nekilnojamojo turto pardavimas nebebūtų priskiriamas individualiai veiklai, bet kurio kito nei gyvenamoji vieta nekilnojamojo turto objekto pardavimo pajamos būtų apmokestinamos 15 proc. tarifu (jeigu NT neišlaikytas 5 m.). Taip būtų net ir tuomet, jei gyventojas nevykdytų komercinės veiklos parduodamas nekilnojamąjį turtą, bet įvykdytų atsitiktinius sandorius. Taigi priėmus šį projektą mokesčių našta išaugtų ne tik individualią veiklą su nekilnojamojo turtu vykdantiems gyventojams, bet ir tiems asmenims, kuriems nekilnojamuoju turto sandoriai nėra pagrindinė ekonominė veikla. Pavyzdžiui, gyventojas įsigijo nekilnojamąjį turtą norėdamas atidaryti parduotuvę ar maitinimo įstaigą, bet dėl sunkmečio nebegali to padaryti ir todėl nori parduoti įsigytą nekilnojamąjį turtą – tokiu atveju jis privalėtų dar ilgiau išlaikyti pajamų nenešantį turtą, kad pardavimo pajamo nebūtų apmokestinamos GPM.

 

Siūlomos nuostatos priėmimas turėtų neigiamos įtakos nekilnojamojo turto sektoriui, stabdytų jo atsigavimą bei plėtrą. Reikia pabrėžti, kad ekonominė veikla perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą nėra neigiamas reiškinys. Ekonominiu sunkmečiu „spekuliacija“ padėtų išjudinti rinką, nes esant žemoms statybų kainoms, lėšų turintys gyventojai galėtų investuoti į nekilnojamąjį turtą. Tačiau investuoti galinčių gyventojų noras investuoti būtų apribotas nauju reikalavimu išlaikyti nekilnojamąjį turtą ne trumpiau 5 m.

 

Siūlome palikti galioti šiuo metu įstatyme numatytą 3 m. turto išlaikymo laikotarpį.

 

Pritariame siūlymui leisti atskaityti beviltiškų skolų sumą iš individualios veiklos pajamų, tačiau turime pasiūlymų dėl konkrečių 18 str. 13 d. nuostatų. Projekte numatyta, kad skolos laikomos beviltiškomis, jei gyventojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolos sumos įtraukimo į individualios veiklos pajamas,  arba nuo skolų atsiradimo užfiksavimo individualios veiklos pajamų apskaitos dokumentuose, arba jei skolininkas yra miręs ar paskelbtas mirusiu, arba likviduotas, arba bankrutavęs. Terminas, kuriam praėjus skolos yra laikomos beviltiškomis, yra formalus skolų pripažinimo beviltiškomis kriterijus. Akivaizdu, jog esant tam tikroms aplinkybėms skolos gali tapti beviltiškomis ir anksčiau nei numatyta projekte. Tokiais atvejais, nors gyventojai ir galėtų įrodyti skolų beviltiškumą reikalaujamais dokumentais, tačiau negali to padaryti dėl netenkinamo termino kriterijaus. Taip pat, skolos gali netapti beviltiškomis ir suėjus numatytam terminui, nes bet kuriuo atveju reikia įrodinėti skolos beviltiškumą iš esmės.

 

Siekiant efektyvaus skolų pripažinimo beviltiškomis proceso bei turinio prieš formą viršenybės siūlome atsisakyti skolų pradelsimo termino kaip skolų pripažinimo beviltiškomis kriterijaus. Atkreipiame dėmesį, jog šiuo atveju gyventojams liktų būtinybė įrodyti skolų beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti, tačiau nebebūtų taikomas formalus vienerių metų kriterijus.

 

Projekte siūloma, kad apskaičiuojant gyventojo metines pajamas (GMP), kurios reikalingos gyventojui taikytinam metiniam neapmokestinamųjų pajamų dydžiui apskaičiuoti (MNPD), nebūtų įtraukiamos apmokestinamosios pajamos, kurioms taikomas 5 proc. mokesčio tarifas. Kadangi MNPD tikslas yra sumažinti mokamus mokesčius priklausomai nuo jų visų pajamų dydžio, tam tikrų pajamų neįtraukimas apskaičiuojant GMP būtų nepagrįstas ir netikslingas.

 

Siūlome įtraukti visas gyventojo pajamas, skaičiuojant jam taikytiną MNPD.