Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo įstatymo projektą Nr. 10-2902-01 ir teikia pastabas.

 

 

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projektu įgyvendinama dalis Vyriausybės programos priemonių. Kadangi įstatymo projekte numatyta įvesti naują kompensaciją už elektros energijos išlaidas, o taip pat plėsti paramos gavėjų ratą, šis projektas prieštarauja Vyriausybės programos 678 nuostatai: „Parengsime naują socialinės paramos teikimo sistemos koncepciją, kurioje būtų peržiūrima neefektyviai veikianti išskaidyta parama, siekdami pereiti į bendros paramos sistemą, kad socialinė parama būtų sujungiama į vieną išmoką.“

Nors aiškinamajame rašte teigiama, kad vienas iš įstatymo projekto uždavinių yra „sudaryti sąlygas racionalesniam valstybės biudžeto lėšų panaudojimui“, pati Vyriausybė yra pripažinusi, kad išskaidyta parama yra neefektyvi, todėl priešingai nei užsibrėžta uždavinyje, priėmus įstatymo projektą biudžeto lėšos būtų panaudojamos neracionaliau.

 

 

Įvesdama dar vieną kompensaciją už elektros energijos išlaidas, valstybė didintų kompensuojamųjų poreikių krepšelį, nors šis krepšelis nebūtinai atitinka realius žmonių poreikius. Skirtingai nuo išlaidų būsto šildymui, išlaidos elektros energijai yra daug lengviau valdomos paties gyventojo, todėl nepasiturintys gyventojai sutaupytas lėšas dėl mažesnio elektros energijos suvartojimo gali skirti jų manymu būtinesnėms prekėms, pavyzdžiui, maistui. Naujos kompensacijos įvedimas parodo valdžios nepasitikėjimą žmogumi, kad socialinę paramą jis išleis būtiniausioms išlaidoms.

Pagal ekonominį turinį, elektros energijos išlaidų kompensavimas būtų ne parama žmogui, bet subsidija energetikos sektoriui.

Fiksuoto elektros energijos kompensacijos dydžio nustatymas neskatintų žmonių taupyti elektros energijos. Taigi, šis projektas prieštarautų Europos Sąjungos siekiui taupyti energiją. Be to, kompensavimo už elektros energijos išlaidas įvedimas sudarytų prielaidas plėsti kompensacijų skaičių už išlaidas energijai ar jos produktams, pavyzdžiui, gamtinėms dujoms, angliai, medienai, automobilių kurui ir kt.

Būtina pabrėžti, kad Vyriausybė 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1560 „Dėl Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 2, 3, 6, 9, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIP-962(2)“ nepritarė elektros energijos išlaidų kompensavimui motyvuodama lėšų nebuvimu bei tuo, kad šis kompensavimo mechanizmas „būtų neveiksmingas ir neracionalus“, išaugtų administravimo išlaidos.

 

 

Įstatymo projekte numatyta teikti piniginę socialinę paramą ir kompensacijas ne tik šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims, kaip yra dabar, bet ir „bendrai gyvenantiems asmenims“, kurie gyvenu kartu neįregistravę santuokos. Taip pat numatyta, kad paramą ir kompensacijas galės gauti ir būstą nuomojantys žmonės. Tai reiškia, kad priėmus įstatymo projektą į mokesčių mokėtojų lėšomis finansuojamą paramą pretenduojančių asmenų ratas būtų žymiai padidintas, todėl didėtų perskirstymas.

Nors įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad projektu siekiama įtvirtinti principą, kad „kova su socialine atskirtimi neskatintų atsisakyti aktyvių asmeninių pastangų išbristi iš skurdo“, šis principas būtų pažeistas. Taigi, vietoje paskatų žmonėms išbristi iš skurdo suteikimo, būtų plečiamas išlaikytinių ratas, o išlaikytinių mentalitetas dar gilėtų.

 

 

Įstatymo projekte numatyta neįskaičiuoti tam tikrų asmenų pajamų į pajamas piniginei socialinei paramai gauti, pavyzdžiui, vienkartinės išmokos ir (ar) pašalpos, mokamos iš valstybės, valstybinio socialinio draudimo fondo ar savivaldybių biudžetų; mokinių iki 21 m. autorinis atlyginimas, pajamos iš sporto ar atlikėjo veiklos; stipendijos ir kita materialinė parama, teikiama aukštųjų mokyklų pirmosios, antrosios pakopų ir vientisųjų studijų studentams ir kt. Siekiant, kad iš valstybės biudžeto teikiama piniginė socialinė parama būtų kuo taiklesnė ir būtų skiriama labiausiai paramos stokojantiems asmenims, neturėtų didėti pajamų išimčių, kurios neįskaičiuojamos apskaičiuojant žmogaus pajamas. Piniginė socialinė parama turėtų būti teikiama įvertinus visas žmogaus pajamas, o ne įvertinus tik dalį jų. Pajamų išimtys pakerta paramos skyrimo pagal žmogaus pajamas ir turtą esmę.  

 

 

Įstatymo projekte numatyta leisti savivaldybių taryboms iš savivaldybių biudžetų lėšų gyventojams skirti beprocentines paskolas. Tai yra socialinės paramos ir perskirstymo plėtra, nes įvedamas dar vienas paramos teikimo būdas. Suteikus teisę savivaldybių taryboms spręsti kam ir ar suteikti tokią paskolą, atsirastų prielaidos korupcijai. Turint omenyje, kad savivaldybių biudžetų padėtis yra labai prasta, kartu su korupcija tai gali dar labiau apsunkinti savivaldybių finansinę situaciją. Svarbu ir tai, kad paskolų teikimas nėra valstybės funkcija. Savivaldybės neturi vadybinių pajėgumų ir patirties skolų išdavimo fiziniams asmenims srityje. Kadangi kiekvienoje savivaldybėje tokius pajėgumus reikėtų sukurti, tai reikštų papildomas išlaidas.  

 

 

Ši įstatymo nuostata sudarytų dar daugiau prielaidų neefektyviam elektros energijos vartojimui, prieštaraujant Europos Sąjungos siekiui taupyti energiją. Taip pat atsirastų prielaidų korupcijai, o turint omenyje prastą savivaldybių biudžetų padėtį, tai dar labiau apsunkintų savivaldybių finansinę situaciją.

 

 

Kaip rašoma aiškinamajame rašte, 2011 m. projekto įgyvendinimas pareikalautų papildomų 27 mln. Lt, o 2012 m. – dar papildomų 40 mln. Lt. Projekto autoriai nesiūlo galimų lėšų šaltinių šiam įstatymo projektui finansuoti, pavyzdžiui, kurių projekto autorių (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) išlaidų galima būtų atsisakyti, todėl darytina išvada, kad kitos valdžios išlaidos priėmus šį projektą nesumažėtų. Turint omenyje centrinės valdžios sektoriaus skolą, kuri 2010 m. gegužės 31 d. Finansų ministerijos duomenimis sudarė 31 685 mln. Lt, didėjančios biudžeto išlaidos dėl šio projekto yra nepateisinamos.

 

Įstatymo projektas Nr. 10-2902-01 prieštarautų Vyriausybės programai, didintų neefektyvų ir neracionalų biudžeto lėšų panaudojimą, būtų parama ne žmogui, bet energetikos sektoriui, neskatintų gyventojų taupyti elektros energijos, didintų perskirstymą ir išlaikytinių ratą, sudarytų prielaidas korupcijai. Valstybės biudžetui esant itin blogoje padėtyje ir augant valstybės skolai, papildomų lėšų iš biudžeto reikalaujančių naujų teisės aktų priėmimas yra nepateisinamas.

 

 

-          Siekiant efektyviau teikti socialinę paramą skurstantiems žmonėms, turėtų būti įgyvendinta Vyriausybės programos nuostata dėl naujos socialinės paramos teikimo sistemos koncepcijos priėmimo, pagal kurią socialinė parama būtų sujungiama į vieną išmoką.

-          Siekiant, kad kuo mažiau Lietuvos gyventojų stokotų paramos, būtina gerinti verslo aplinką (skatinant naujų darbo vietų kūrimąsi) ir mažinti individualaus verslo apmokestinimą (skatinant gyventojus imtis savo verslo).