Šeši ekonomistai – Kęstutis Glaveckas, Nijolė Žambaitė, Petras Auštrevičius, Dainius Pupkevičius, Elena Leontjeva ir Darius Mockus, kartu dirbę ruošdami knygą „Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas“, 1990 m. nutarė įsteigti institutą, kuris taptų laisvosios rinkos idėjų sklaidos centru po nepriklausomybės atkūrimo besiformuojančioje Lietuvoje. Tuojau po Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) steigimo iškilmių 1990 m. lapkričio 20 d. instituto komanda susiskirstė į tris darbo grupes – įstatymų rengimo ir ekspertizės, pinigų ir bankų bei privatizacijos.

 

Labai greitai pirmoji grupė susijungė su antrąja ir įsiliejo į Lietuvoje vykstančią bankų reformą. Instituto komanda aktyviai dalyvavo rengiant Komercinių bankų įstatymo projektą. Kai po įstatymo priėmimo nuo Lietuvos banko buvo atskirtos komercinės funkcijos ir buvo suformuotas pagrindas normaliai bankų veiklai, instituto prioritetu tapo privatizavimas ir ekonomikos liberalizavimas. Paprašytas parengti prekių biržos įstatus, LLRI neapsiribojo formaliu šio darbo atlikimu, stengėsi suvienyti visas racionaliai mąstančias grupes, suinteresuotas Lietuvos biržos steigimu. Kadangi privatizavimas naudojant čekius tuo metu jau sparčiai vyko, instituto darbuotojai pradėjo analizuoti ir numatė tolesnes privatizavimo aktualijas. 1993 m. LLRI pradėjo rengti vertybinių popierių rinkos teisinius pagrindus. Lietuvos vertybinių popierių rinka ir birža pradėjo veikti pagal instituto ekspertų kartu su kitais specialistais parengtą dokumentą „Vertybinių popierių emisijos, viešosios apyvartos ir vertybinių popierių biržos laikinieji nuostatai“. Vėliau LLRI inicijavo plačią visuomenės diskusiją apie vertybinių popierių rinkos plėtros galimybes (2000 m.) ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos privatizavimo būtinumą (2002 m.).

 

Pirmaisiais veiklos metais institutas reikšmingai prisidėjo steigiant Lietuvos vystymo banką . Nepaisant kai kurių sunkių, o kartais ir beviltiškų situacijų, 1993 m. spalio mėn. buvo pristatytas LLRI analitikų parengtas įstatymo projektas, kuriam pritarė Vyriausybė, o vėliau ir Seimas. Tai buvo pirmasis tarptautinis bankas Lietuvoje, kurio paskirtis – teikti ilgalaikius kreditus mažoms ir vidutinėms privačioms įmonėms, taip pat investuoti į jų akcinį kapitalą. Tuo pačiu metu institutas aktyviai skleidė privačios bankininkystės idėją. LLRI nuolat palaikydavo bankininkystės sektoriaus liberalizavimo iniciatyvas. Tai komercinių bankų viešosios atskaitomybės pradžia (1994), užsienio bankų įsileidimas į Lietuvą (1996), komercinių bankų paskolų užsienio valiuta įteisinimas (1997), paskolų iš užsienio bankų palūkanų apmokestinimo panaikinimas (1999), kontraktinio taupymo („Bausparkassen“) sistemos idėjos įgyvendinimo sustabdymas (2002).

 

Dar 1991 m. institutas iškėlė tiesioginių pajamų mokesčių panaikinimo idėją. Nepaisant didžiulio pasipriešinimo šiai minčiai, LLRI ekspertai ir toliau aiškino, kad pelno mokesčio panaikinimas – pirmas esminės mokesčių reformos žingsnis. 1997 m. Vyriausybės programoje netgi buvo planuota panaikinti pelno mokestį. Tais pačiais metais reinvestuotas pelnas atleistas nuo pelno mokesčio. Tačiau vėliau buvo apsiribota pelno mokesčio sumažinimu iki 24 proc., o 2002 m. iki 15 proc.

 

Nors pastangos Lietuvoje įvesti progresinius mokesčius kartojasi nuolat nuo 1995 m., tačiau instituto kantraus darbo dėka iki šiol šis sumanymas nėra realizuotas, o ilgametis LLRI raginimas mažinti gyventojų pajamų mokestį 2005 m. mažais žingsneliais pagaliau pradėtas įgyvendinti. Per 20 metų instituto ekspertai taip pat aktyviai siūlė naikinti kelių mokestį ir įvairias mokesčių lengvatas, stabdyti nekilnojamojo turto mokesčio gyventojams įvedimą, susieti rinkliavų dydžius su paslaugos kaina 1998 ir 2000 m. Vyriausybės savo programose buvo įtvirtinusios beveik visus LLRI siūlomus mokesčių reformos principus.

 

Instituto ekspertai suvokė, kad, norint nuosekliai ir racionaliai mažinti mokesčių naštą, mokesčių reforma turi vykti lygiagrečiai su biudžeto ir valstybės išlaidų pokyčiais. 1996 m. LLRI pasiūlius esminės biudžeto reformos planą, įstatymų rengėjai pasitelkė instituto komandą reformos koncepcijai parengti. 1997 m. LLRI siūlymu indėlių kompensavimas buvo atskirtas nuo valstybės biudžeto: indėlių grąžinimo fondas buvo atskirtas nuo valstybės biudžeto, uždraustas fondo skolinimasis su valstybės garantijomis ir palūkanų nuo atkurtų indėlių mokėjimas. 2000 m. formuojant biudžetą pritaikytas Saulėlydžio komisijos pasiūlytas strateginio planavimo principas. 2001 m. taip pat įgyvendintas LLRI siūlytas konsoliduoto biudžeto principas. Į valstybės biudžetą buvo įtraukta daugiau kaip dvidešimt nebiudžetinių fondų, išskyrus privatizavimo, socialinės ir sveikatos apsaugos bei kelių fondus.

 

1993 m. institutas iškėlė dar vieną privataus pensijų kaupimo idėją ir po metų parengė pirmąjį Pensijų fondų įstatymo projektą. Po ilgai trukusio projekto tolesnio rengimo valdžios institucijose ir karštų diskusijų Seime įstatymas buvo priimtas 1999 m. Vėliau, sprendimui dėl pensijų reformos stringant valdžios koridoriuose, LLRI pasiūlė kompromisą – savanorišką kaupimą 2-osios pakopos pensijų fonduose. Tai leido pajudinti Pensijų sistemos reformos įstatymo projektą iš mirties taško, ir 2002 m. projektas galiausiai davė pradžią ilgai lauktai pensijų reformai Lietuvoje. Instituto analitikai taip pat atkreipė dėmesį, kad reforma galėjo būti kur kas drąsesnė, ir paragino sparčiau didinti privačiam kaupimui skiriamą valstybinio socialinio draudimo tarifą.

 

Siekdamas paskatinti kurti sveiką verslo aplinką Lietuvoje, 1996 m. LLRI pasiūlė mažinti verslo bendruomenei tenkančią biurokratijos naštą. Tai tapo ilgalaikiu instituto projektu, žinomu kaip verslo dereguliavimo Lietuvoje iniciatyva. Jau 1992 m. institutas pradėjo dirbti prie Akcinių bendrovių įstatymo. LLRI pasiūlymai, kuriais siekta įdiegti korporatyviojo valdymo kultūros principus, buvo įteisinti 1994 m. Vėliau įstatymas ne kartą keistas, ir instituto ekspertams teko stabdyti valdžios kišimosi į įmonių veiklą įteisinimą.

 

LLRI turėjo svarios įtakos viešiems debatams dėl konkurencijos principų, aiškindamas, kad konkurenciją labiausiai pažeidžia ne privatus verslas, bet valdžios kišimasis į rinką ir parama verslui. 1999 m. priimtas Konkurencijos įstatymas panaikino kai kuriuos apribojimus ir apibrėžė valdžios atsakomybę už konkurencijos pažeidimus. Konkurencijos taryba tapo nepriklausoma institucija. Be to, šis įstatymas, įtvirtinęs LLRI siūlymą, išsiskiria ne tik Europos, bet ir pasaulio kontekste, nes numato veiksmingą priemonę, ribojančią valstybės ir savivaldos institucijų galimybę slopinti konkurenciją.

 

Nuolat priešinęsis valdiškoms subsidijoms, mokesčių lengvatoms ir kitokiai paramai atskiroms verslo grupėms ar kategorijoms, institutas ėmėsi veiklos, kad būtų supaprastintos verslo sąlygos, pašalintos reguliavimo kliūtys, sumažėtų biurokratijos. Pagaliau šios idėjos taip išpopuliarėjo, kad 1999 m. pabaigoje suformuotas Vyriausybės kabinetas pradėjo darbą, įkurdamas Saulėlydžio komisiją. LLRI suformulavo ir pasiūlė biurokratijos ir valdžios funkcijų mažinimo strategiją ir veiksmų planą. Kita nauja verslo sąlygų gerinimo iniciatyva įgavo Saulėtekio pavadinimą. LLRI turėjo didelę įtaką Saulėtekio komisijai svarstant, kaip supaprastinti kapitalo rinkos, darbo santykių, žemės įsigijimo ir statybų reguliavimo nuostatas. Tačiau vėliau, ėmus stigti politinės valios vykdyti verslo sąlygas gerinančią programą ir darbui Saulėtekio komisijoje tapus neefektyviam, LLRI pasitraukė iš jos veiklos, apgailestaudamas, kad gera iniciatyva liko neišnaudota.

 

Nuosekliai analizuodama rinkos santykių veiksnius ir stabdžius, dar 1996 m. instituto komanda susidurdavo su sritimi, kurios reforma buvo laikoma griežtu tabu. Tai darbo santykių reglamentavimas – sunkiai prieinama ir dar sunkiau liberalizuojama sfera. Nuo pradžių dirbęs rengiant naująjį Darbo kodekso projektą, LLRI įsitikino, kaip sunkiai priimamos darbuotojo ir darbdavio lygiavertiškumo ir partnerystės, laisvo susitarimo dėl darbo, terminuotų darbo sutarčių ir kitos idėjos. Pagrindę ir nenuilstamai kartodami laisvosios rinkos idėjų naudą šioje srityje, LLRI ekspertai pasiekė, kad naujasis Darbo kodeksas įteisintų kai kurių pagerinimų, nors šis teisės aktas vis dar neatitinka visų darbuotojų ir darbdavių poreikių.

 

1998 m. institutas atliko licencijavimo praktikos problemų analizę ir pateikė rekomendacijas. Vėliau LLRI ekspertai dalyvavo darbo grupės, nagrinėjančios licencijavimo reglamentavimą, veikloje ir pateikė LLRI siūlomus licencijavimo principus, kurie leistų užtikrinti nuoseklumą pertvarkant dabartines licencijavimo taisykles ir procedūras bei apsaugoti nuo eklektiškų ir nepagrįstų sprendimų. 2004 m. kovo 15 d. priimtas Vyriausybės nutarimas remiasi LLRI išvadomis ir siūlymais dėl licencijavimo sistemos pertvarkymo. Jame įtvirtinti visi LLRI pasiūlyti licencijavimo principai, nors su išlygomis ir ne itin tiksliai.

 

Siekdami optimizuoti savo veiklą ir privatus verslas, ir valdžios institucijos pradėjo taikyti informacines technologijas, o politiniame žodyne atsirado naujos – „žinių ekonomikos“ ir „informacinės visuomenės“ sąvokos. Prieš penkerius metus pradėjus kurti šios srities teisinius pamatus LLRI nuo pirmųjų dienų ypač aktyviai įsitraukė į šį darbą. Instituto ekspertai net tik dalyvavo darbo grupėse, kurios rengė beveik visus svarbiausius dokumentus, bet ir buvo pagrindiniai šių dokumentų - Elektroninės valdžios, Elektroninio verslo ir Elektroninių ryšių koncepcijų, Elektroninio parašo įstatymo naujos redakcijos, Telekomunikacijų įstatymo pataisos, bendraautoriai. LLRI ekspertų pastangomis šis, dar naujas verslas nebuvo suvaržytas archajiškų reikalavimų, apsaugota jo galimybė plėstis ir ieškoti naujų veiklos nišų. Buvo sustabdyta ne viena valstybės ūkininkavimo technologijų srityje iniciatyva, ir tai leido rinkoje plėtotis privačiam verslui bei užkirto kelią mokesčių mokėtojų pinigų švaistymui.

 

1997 m. LLRI atkreipė dėmesį, kad socialinės ir sveikatos apsaugos sritys tradiciškai yra tos, kuriose valstybės vaidmuo ypač stiprus, o perskirstymas didelis. Brangi ir neefektyvi socialinio aprūpinimo sistema, paveldėta iš sovietinių laikų, iššvaisto didžiulius išteklius ir tampa pagrindiniu rinkos ekonomikos plėtros stabdžiu. Nuo 2000 m. instituto analitikai ėmė aktyviai analizuoti pagrindines sveikatos sistemos problemas. Iki šiol LLRI tęsia projektą, kurio esmė – gyvybingos sveikatos apsaugos sistemos skatinimas Lietuvoje. Jo metu ekspertai parengė sveikatos apsaugos reformos Lietuvoje viziją ir konkrečius siūlymus, kaip ją įgyvendinti. Nors ir milžiniškomis pastangomis, instituto siūlomos sveikatos sistemos reformos idėjos įgauna vis didesnį palaikymą visuomenėje.

 

Lietuvos švietimo finansavimo sistema taip pat laukė skubaus ir esminio pertvarkymo. Reaguodamas į tai, LLRI pasiūlė įdiegti bendrojo lavinimo sistemoje „mokinio krepšelio“ principą, pagal kurį švietimo įstaigos iš valstybės ar savivaldybės lėšų turi būti finansuojamos tik proporcingai besimokančiųjų skaičiui, o mokiniui perėjus į kitą švietimo įstaigą valstybės finansavimas turi sekti paskui jį į kitą įstaigą. 2002 m. šis principas iš dalies buvo įgyvendintas, tačiau numatyta daug išlygų skiriant finansavimą skirtingų tipų mokykloms, kaimo ir miesto mokykloms. Netenkinami pusinių sprendimų, instituto analitikai paragino nuosekliau įtvirtinti švietimo sistemos finansavimo reformą, paremtą konkurencija, decentralizacija ir privačia iniciatyva. Neapsiribodamas vidurinio lavinimo sistema, 2002 m. LLRI pradėjo tarptautinį projektą, kurio metu parengė išsamią aukštojo mokslo finansavimo studiją ir pradėjo didelę pasiūlymų pristatymo kampaniją visuomenėje. Šiuo projektu siekta paskatinti diskusiją dėl mokinio krepšelio diegimo aukštajame moksle ir įtikinti visuomenę ir valdžios atstovus, kad ši esminė reforma yra būtina.

 

Dar prieš Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą (ES), LLRI ėmė tyrinėti ir vertinti narystės ES poveikį visai Lietuvos ekonomikai ir atskiroms ūkio šakoms bei įmonėms. Praėjus beveik pusantrų metų po narystės ES pradžios, galima sakyti, kad išankstiniai LLRI vertinimai dėl narystės privalumų ir trūkumų pasiteisino: didžiausią naudą mūsų šaliai duoda atsivėrusi bendroji ES rinka, o labiausiai apsunkina privalomųjų standartų diegimas ir įgyvendinimas. Artėjant narystės ES datai instituto komanda itin daug visuomenei aiškino apie integracijos pasekmes ir poreikį jas vertinti. Vėliau LLRI buvo pirmoji institucija šalyje, išanalizavusi Europos Sąjungos Lisabonos darbotvarkę, įvertinusi jos poveikį Lietuvai ir inicijavusi diskusiją dėl šio svarbaus dokumento. 2004 m. balandį institutas pradėjo tyrinėti ekonomines kontrabandos priežastis, siekdamas paskatinti sprendimus priimančių institucijų ir visuomenės diskusiją dėl efektyviausių kontrabandos ir su ja susijusių šešėlinės ekonomikos mažinimo būdų ir priemonių Lietuvoje bei ES. LLRI pabrėžė, jog veiksmingiausias būdas kovoti su šiuo reiškiniu – atsisakyti perteklinio reguliavimo ir licencijavimo bei ES lygiu siekti akcizo mažinimo. Be kita ko, 2005 m. LLRI ekspertai dalyvavo tarpžinybinėje Ūkio ministerijos darbo grupėje, kuri suformulavo Lietuvos poziciją ir pastabas dėl ES paslaugų direktyvos projekto. Lietuvai tapus ES nare, Institutas ėmė rimtai gilintis į ES politikos formavimo procesą ir plėsti veiklos geografiją – kad laisvosios rinkos idėjos skintųsi kelią ir už Lietuvos ribų.

 

Švietėjiški darbai yra neatsiejama instituto veiklos dalis. Plėtodamas šią veiklą, LLRI rengia sociologines apklausas, konferencijas, seminarus, paskaitas, leidžia ekonominę literatūrą. Nuo 1994 m. LLRI leidžia periodinį leidinį „Laisvoji rinka“. Artėjant rinkimams į Seimą 2000 m. ir 2004 m. rudenį, institutas išleido „Knygą Seimo nariams ir rinkėjams“, kurioje būsimiems politikos formuotojams siūlomos gairės, padėsiančios kurti ir įgyvendinti žmonių gerovę auginančias socialines ir ekonomines reformas. LLRI taip pat yra išleidęs žymių Austrų ekonomikos mokyklos atstovų knygų lietuvių kalba. 2000-2004 m. Lietuvos studentai buvo kviečiami į Lietuvos aukštosiose mokyklose dėstytą LLRI kursą „Kapitalizmas ir laisvė“, nuo 2004 m. skelbiamas LLRI rašinio konkursas „Laisvės studijos“, nuo 2008 m. rengiami intensyvūs ekonomikos kursai studentams ir profesionalams „Realistinė ekonomikos analizė“, o nuo 2009 m. organizuojamas internetinis ekonomikos kursas 9-12 klasių moksleiviams „Ekonomika aktyviai“.

 

Per 21 metų nepriklausoma ir principinga LLRI nuomonė įgijo pripažinimo tarp vietinių ir tarptautinių institucijų. 1999 m. pradėjusios veiklą Tarptautinio valiutos fondo misijos atstovai kasmet konsultuojasi su instituto analitikais dėl šalies ekonominių ir socialinių problemų ir jų galimų sprendimų. 2000–2005 m. LLRI teikė patarimus Pasaulio bankui dėl kovos su korupcija strategijos. 2004 m. LLRI darbą įvertino pasaulio nevyriausybinių organizacijų bendruomenė: institutas laimėjo Templtono laisvės apdovanojimų programos (Templeton Freedom Awards Program) prizą, skiriamą Institucijos meistriškumo kategorijoje. Nuo 1999 m. Lietuvos Konstitucinio Teismo prašymu LLRI teikia išvadas dėl įvairių teisės aktų. Nuo įkūrimo pradžios institutas bendradarbiavo su visomis politinėmis partijomis ir vyriausybėmis, o jo atstovai buvo kviečiami dirbti Lietuvos Prezidento ir Vyriausybės patarėjais. Per daugelį metų žiniasklaidai institutas tapo vertingu informacijos šaltiniu, į kurį kreipiamasi pagrįstos nuomonės ir kompetentingo paaiškinimo. Beveik nebūna dienos, kad instituto ekspertai nesulauktų žurnalistų skambučių, kasmet suskaičiuojama apie 1000 instituto ekspertų straipsnių spaudoje ir interneto portaluose, pasirodymų radijo ir televizijos laidose.

 

Čia išvardyti tik didžiausi instituto komandos darbai, tačiau 21 metų istorija registruoja daugybę kitų – smulkesnių, tačiau vienodai svarbių pasiekimų. Institutas niekada nevykdė analizės vardan analizės, nelaikė reformų vizijų dūlėti stalčiuje. Kiekvienas pasiūlymas buvo pristatomas Lietuvos žmonėms – kad idėjos imtų gyventi juose...