› LLRI pirmą kartą Lietuvoje pristatė ekonominės laisvės indeksą

 

2006-01-12 Lietuvos Respublikos Prezidentūroje vyko Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) organizuota diskusija "Ekonominės laisvės indeksas 2006: į ką turi lygiuotis Lietuva?". Tai buvo pirmasis "Heritage" fondo kartu su "Wall Street Journal" leidžiamo ekonominės laisvės indekso pristatymas Lietuvoje, kuriame dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Į renginį atvyko ir pagrindinį pranešimą pristatė vienas iš šio leidinio rengėjų, „Heritage“ fondo Tarptautinės prekybos ir ekonomikos centro direktorius dr. Markas Mailzas (Marc Miles). Diskusijoje taip pat dalyvavo Prezidento patarėjas dr. Ramūnas Vilpišauskas, LLRI viceprezidentė dr. Guoda Steponavičienė ir SEB Vilniaus banko analitikė Algė Budrytė. Virš šimto dalyvių pritraukusioje diskusijoje dalyvavo Seimo nariai, ministrai ir atsakingi ministerijų darbuotojai, užsienio šalių ambasadoriai Lietuvoje, verslo bendruomenės ir verslo asociacijų atstovai, verslo ir finansų analitikai, akademikai, studentai, žiniasklaidos atstovai.

2005 metais įtakinga JAV nevyriausybinė organizacija „Heritage“ fondas pasirinko LLRI kaip vieną iš septynių partnerių Europoje dalyvauti rengiant ir pristatant „Heritage“ fondo kartu su „Wall Street Journal“ skelbiamą ekonominės laisvės indeksą.

Leidinys su naujausio tyrimo rezultatais taip pat buvo pristatytas asmeniškai Lietuvos Premjerui Algirdui Mykolui Brazauskui bei Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui susitikimuose su LLRI prezidentu Ugniumi Trumpa.

LLRI organizuotoje diskusijoje buvo išsamiai pristatyti naujausio – 2006 metų ekonominės laisvės indekso rezultatai, kurie visame pasaulyje buvo paskelbti sausio mėnesio pradžioje. Jie rodo, kad Šiaurės Amerikos ir Europos regiono šalyse bendrai ekonominės laisvės gerokai padaugėjo, tačiau Lietuva išliko praktiškai nepasistūmėjusi į priekį, o kaimyninės šalys Estija ir Latvija smarkiai smuko žemyn.

Tyrimo duomenimis, ekonominės laisvės lygis Lietuvoje išliko beveik toks pats kaip ir praėjusiame tyrime - 23-ioji vieta, tačiau nežymiai, keturiomis dešimtosiomis - iki 2,14, pakilo bendrasis šalies reitingas. Pernai Lietuvos reitingas buvo 2,18. Kaip ir anksčiau, Lietuva išlieka „beveik laisvų“ šalių grupėje (tyrime šalys yra skirstomos į „laisvas“, „beveik laisvas“, „dažniausiai nelaisvas“ ir „nelaisvas“). Šiame tyrime bendrasis Lietuvos reitingas kiek kilstelėjo dėl aukštesnio rezultato mokesčių naštos kategorijoje. Labiausiai šalies reitingą smukdo didelė biurokratija ir išplitusi korupcija, vis dar nepakankamai patikima teismų sistema ir reguliuojamos kainos.

Kaimyninės šalys per metus patyrė nemažą ekonominės laisvės nuosmukį: Estija iš 4-osios vietos smuko į 7-ąją, bet vis dar yra tarp „laisvų“ šalių, o Latvija iš 28-sios vietos atsidūrė 39-ojoje. Kaip teigia tyrimo rengėjai, Estijos laisvę smarkiai „apkarpė“ Europos Sąjungos reikalavimų įgyvendinimas, ypač prekybos politikos srityje, ir didėjančios valstybės išlaidos. Latviją žemyn stumtelėjo išaugusi mokesčių našta ir infliacija.

Tuo tarpu bendrai visame Šiaurės Amerikos ir Europos regione užfiksuotas įspūdingas ekonominės laisvės lygio kilimas. Vokietija, sumažinusi pajamų mokestį ir valstybės išlaidas, pirmą kartą pateko į „laisvų“ šalių grupę (19 vieta). JAV, pernai sensacingai iškirtusi iš „laisvų“ šalių dešimtuko, šiemet į jį sugrįžo nežymiai apkarpiusi valstybės išlaidas (9 vieta). Rumunijos šuolis iš 125-os į 92-ą vietą yra vienas iš didžiausių šiame indekse, deja, ši šalis išlieka „dažniausiai nelaisvų“ šalių grupėje.

Į laisviausių šalių penketuką patenka jau daugiau nei dešimtmetį pirmaujantis Honkongas, po jo eina Singapūras, Airija, Liuksemburgas, o 5-ąją vietą dalijasi Islandija ir Didžioji Britanija. Tarp labiausiai suvaržytų šalių ekonominės laisvės prasme lieka Šiaurės Korėja, Iranas, Mianmaras, Zimbabvė, Venesuela ir Libija. Greta jų rikiuojasi ir kaimyninė Baltarusija (151-oji vieta), kurioje, šio tyrimo duomenimis, laisvės dar labiau sumažėjo. Keturios šalys (Kongas, Irakas, Serbija ir Juodkalnija bei Sudanas) į šį tyrimą nebuvo įtrauktos dėl šalyse tvyrojusio nestabilumo ar duomenų nepatikimumo.

Renginyje sveikinimo kalbą sakęs Prezidentas Valdas Adamkus pasidžiaugė, kad ir šiemet Lietuvai pagal ekonomikos laisvumą pavyko išsaugoti gana aukštą 23 vietą 157 valstybių sąraše. „Tai yra tikrai svarbus valstybės laimėjimas, kuris turėtų skatinti dar atkakliau kibti į darbus ir jau artimiausioje ateityje užtikrinti dar geresnius rezultatus“, - sakė Prezidentas V. Adamkus.

Tačiau valstybės vadovas apgailestavo, kad Lietuva patenka tik į vadinamųjų „beveik laisvų“ šalių grupę ir dar neįžengė į visiškai ekonomiškai laisvų šalių dvidešimtuką. Prezidentas atkreipė dėmesį, kad pastarojo meto pokyčiai, vykę mūsų šalyje, leidžia optimistiškai žvelgti į ateitį ir jau netrukus tikėtis daug didesnio Lietuvos ekonomikos laisvėjimo. Anot valstybės vadovo, tokį įsitikinimą lemia keletas veiksnių.

Pirma, pernai Lietuva ryžtingai pradėjo žengti gyventojų pajamų mokesčio mažinimo linkme. Antra, mūsų valstybė vykdo išmintingą pinigų politiką ir numato ją tobulinti, galutinai įgyvendindama programinio nacionalinio biudžeto formavimo ir vertinimo metodiką. Be to, mūsų šalis sparčiai vykdo ir indėlių atkūrimo bei kompensavimo už žemę įsipareigojimus. Trečia, prasidėjo glaudesnis verslo atstovų ir valdžios dialogas sprendžiant Lietuvos konkurencingumo klausimus.

Prezidentas pabrėžė besilaikąs tvirtos nuostatos, kad Lietuvos valdžia priimdama įstatymus ir nustatydama taisykles, privalo klausti, ar dėl šių sprendimų mūsų šalies ekonomika taps konkurencingesnė. „Negalime pamiršti, kad konkurencingumo stiprinimas yra vienas iš trijų mūsų valstybės prioritetų. Konkurencinga, laisva, veržli ekonomika yra esminė sąlyga siekiant kitų prioritetinių tikslų – saugios visuomenės ir žinių visuomenės sukūrimo“, - teigė Prezidentas V. Adamkus.

12-ąjį ekonominės laisvės indeksą pristatęs vienas iš jo autorių dr. Markas Mailzas teigė, jog Lietuva turi realių šansų patekti į „laisvų“ šalių grupę ir jau dabar ji rodo pavyzdį kitoms valstybėms savo mokesčių sistema. Anot jo, Lietuva turėtų didžiuotis mažu pelno mokesčiu ir mažinamu gyventojų pajamų mokesčiu.

M. Mailzas diskusijoje pabrėžė, kad nuo ekonominės laisvės šalyje labai priklauso jos gyventojų gerovė: „Receptas skurdui mažinti yra aiškus ir paprastas: didesnė ekonominė laisvė, didesnė gerovė. Kuo daugiau ekonominės laisvės, tuo greičiau auga ekonomika“, - kalbėjo jis. Tyrimas rodo, kad ekonomiškai laisvų valstybių pajamos vienam gyventojui yra dvigubai didesnės negu „beveik laisvų“, tarp kurių patenka ir Lietuva. Labiausiai ekonomiškai suvaržytos šalys yra ir vienos iš neturtingiausiųjų.

Naujausio tyrimo duomenimis, ekonominės laisvės pasaulyje daugėja. Per metus 99 valstybės pagerino, o 55 pablogino savo rodiklius.

„SEB Vilniaus banko“ vyriausioji analitikė Algė Budrytė renginyje sakė, kad pagal ekonominės laisvės reitingą Lietuva nėra nei autsaiderė, nei lyderė. Anot jos, galima pasidžiaugti tuo, kad nors ir saikingai, bet nuo pat indekso skelbimo pradžios ekonominės laisvės lygis mūsų šalyje didėja. „Situacija Lietuvos bankininkystėje jau kuris laikas vertinama aukščiausiu balu. Tam įtakos neabejotinai turėjo finansų sistemos stabilumas, kurį garantavo viena pažangiausių per pastaruosius penkiolika metų – pinigų sistemos – reforma“, - pažymėjo ji. A.Budrytė taip pat paminėjo ir tą faktą, kad šiandien infliacijos tempai Lietuvoje yra vieni iš mažiausių tarp ES naujokių.

Tačiau Lietuvoje vis dar yra svarbių spręstinų problemų, dėl kurių Lietuva tebėra priskiriama prie „beveik laisvų“, bet ne „laisvų“ šalių grupės. Pasak p. Budrytės, tai liudija, kad Lietuva pasitempti tikrai dar turi kur. Labiausiai šalies ekonominę laisvę varžo tokie tiesiogiai su teisėtvarka susiję dalykai kaip išplitusi korupcija, biurokratiniai verslo apribojimai ir nepakankamai patikima teismų sistema.

P. Budrytės teigimu, „Heritage“ fondo atliekamo tyrimo išvadų patikimumas yra didelis, nes kitų autoritetingų institucijų, pvz., Kanados „Fraser“ instituto ar Harvardo tarptautinės plėtros instituto, tyrimai rodo labai panašias tendencijas. Anot analitikės, šis tyrimas rodo, Lietuvoje esančias spragas ir verčia valdžios institucijas ieškoti būdų, kaip jas „užlopyti“. 

Prezidento patarėjas dr. Ramūnas Vilpišauskas pritarė p. Budrytės nuomonei dėl „Heritage“ fondo tyrimo patikimumo ir pridūrė, kad „tokie indeksai yra naudingi, nes padeda kritiškai pasižiūrėti ir į save, ir į kitus“. Jis pastebėjo, kad  Lietuvoje mažiausiai pokyčių vyksta ten, kur Europos Sąjungos poveikis yra mažiausias – švietimo, sveikatos apsaugos, žemės naudojimo srityse. Reformų trūkumas būtent šiose srityse ir smukdo Lietuvos konkurencingumą.

LLRI viceprezidentės Guodos Steponavičienės nuomone, Lietuva savo reitingą Ekonominės laisvės indekse galėtų kilstelėti toliau mažindama mokesčius ir biudžeto deficitą. Ji atkreipė dėmesį, jog iš tyrimo atrodo, kad Lietuvoje nėra formalių kliūčių užsienio investicijoms, tačiau statistika rodo, kad Lietuva investicijų sulaukia labai mažai. „Atrodytų, mes esame per gerai įvertinti“, - sakė ji.

P. Steponavičienė pabrėžė, kad vienas iš prasčiausių Lietuvos rezultatų yra šešėlinės ekonomikos srityje, tačiau, anot jos, jos mažinimas yra ilgalaikis procesas, susijęs su pasitikėjimu, įpročiais, verslo bei administravimo kultūra, todėl greitų rezultatų vargu ar galima būtų tikėtis.

Nuo 1995 metų įtakingos JAV nevyriausybinės organizacijos "Heritage" fondas rengiamas indeksas matuoja ekonominės laisvės kiekį 161 pasaulio šalyje ir analizuoja pačius svarbiausius ekonomikos augimą lemiančius veiksnius. Ekonominės laisvės indeksas apima 10 ekonominės laisvės veiksnių: užsienio prekybos politiką, mokesčių naštą, valdžios intervenciją į ekonomiką, pinigų politiką, kapitalo srautus ir užsienio investicijas, bankininkystę, darbo užmokesčio ir kainų kontrolę, nuosavybės teises, ekonominės veiklos reguliavimą bei šešėlinę ekonomiką. Nors egzistuoja daugybė teorijų apie ekonominės plėtros šaltinius ir priežastis, šio indekso išvados yra labai aiškios: šalys, kuriose egzistuoja daugiau ekonominės laisvės, yra daug turtingesnės ir jose vyrauja didesnis bei ilgiau trunkantis ekonomikos augimas nei tose, kuriose ekonominė veikla yra varžoma. Tyrimas publikuojamas internete adresu: www.heritage.org/index.

 

Minėdamas 15-uosius savo veiklos metus, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) pristato naują interneto svetainę, kuri startavo 2006 m. sausio 16 d.

 

Viena iš labiausiai matomų LLRI interneto svetainės naujovių - atnaujintas ir interneto titulinio puslapio, ir vidinių puslapių dizainas. Naujoji versija yra aiškesnė ir draugiškesnė skaitytojams, kai kurie meniu punktai tapo geriau pasiekiami vienu pelės klavišo paspaudimu. Vartotojų patogumui įdiegtas visų LLRI autorių darbų chronologinis rūšiavimas, dalis informacijos yra dubliuojama ir randama abiejuose meniu.

Be naujo dizaino, didžiausias svetainės pasikeitimas – įvestas trečias, horizontalusis, meniu, kuriame išskirtos LLRI nagrinėjamos temos. Ekrane matomos šiuo metu prioritetinės LLRI analizuojamos sritys, o išsiskleidžiamame meniu („Kitos temos“) pateikiamos visos kitos, kurias institutas nagrinėjo per visą savo 15 metų veiklą ir kuriose šiuo metu vykdomi ne tokie intensyvūs darbai.

Vertikalusis svetainės meniu liko panašus į senosios svetainės struktūros išdėstymą. Ankstesnių rubrikų „Tyrimai ir ekspertizės“ bei „Projektai“ turinys yra perkeltas į atitinkamų teminių blokų rubrikas „Analitiniai darbai“. Taip pat atsirado naujos rubrikos „Spaudai“ ir „Studijuojantiems“.

Naujojoje versijoje padaugėjo funkcijų – temų rubrikose „Klauskite-atsakysime“ skaitytojai instituto ekspertams gali užduoti klausimus, susijusius su mūsų analizuojamomis sritimis, atsakymai į juos bus publikuojami internete. Skaitytojai taip pat gali rašyti asmeninius komentarus LLRI straipsnių, komentarų, pranešimų autoriams (nuorodos darbų apačioje).

Besidomintieji LLRI organizuojamais renginiais galės patogiai ir greitai internete registruotis į visas (viešas) instituto konferencijas, seminarus, diskusijas („Renginiai“, „Registracija į renginį“).

Kitos naujovės - atskirų temų rubrikose „Kitų autorių darbai“ pristatomi vertingi giminingų užsienio organizacijų ir autorių straipsniai, tyrimai, studijos. Ši rubrika bus nuolat pildoma. Ateityje LLRI savo interneto svetainėje skelbs knygų apie laisvąją rinką tekstus lietuvių kalba.

Svetainėje įdiegta paieškos sistema, svetainės medis, skaitymo ir spausdinimo instrumentai. Naujienų prenumeravimas naujojoje svetainėje vyksta automatiškai, taigi vienintelė galimybė gauti instituto el. naujienas yra registruotis internete. Ankstesnių prenumeratorių adresai perkelti į naująją sistemą.

Skaitytojų patogumui, senoji LLRI interneto svetainės versija kurį laiką bus prieinama adresu http://www3.lrinka.lt.

LLRI tikisi, jog  naujoji svetainė skaitytojams bus patogesnė, greitesnė ir funkcionalesnė.

 

› LLRI vėl dalyvauja tarptautiniame projekte apie informacinės visuomenės plėtrą

 

Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kartu su partneriais iš naujų Europos Sąjungos šalių ir pagrindine koordinuojančia organizacija „ICEG European Center“, 2005 m. pabaigoje antrą kartą laimėjo konkursą, kurį skelbė ir finansuoja prie Europos Komisijos veikiantis tyrimų centras IPTS (Institute for Prospective Technological Studies), Sevilija. Tai vienas iš septynių Europos Komisijos institutų (Joint Research Centre ), kurio misija aprūpinti Europos Komisiją perspektyvų analize ir parama formuojant ES politiką.

 

Šio tarptautinio mokslinio projekto metu 10 partnerių organizacijų atliks atskiras studijas apie savo šalis, kurios vėliau bus panaudotos „ICEG European Center“ rengiant vieną apibendrinančią ataskaitą apie informacinės visuomenės plėtrą naujosios Europos Sąjungos šalyse. Projekte dalyvauja organizacijos iš Vengrijos, Maltos, Latvijos, Lietuvos, Estijos, Slovėnijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos ir Kipro.

 

Pirmoji studija, kurią rengs Lietuvai šiame projekte atstovaujantis LLRI, pavadinta „Tolesnė informacinės visuomenės paslaugų plėtra naujosiose šalyse narėse: e. valdžios ir e. sveikatos atvejis“. Jos tikslas – surinkti, išanalizuoti ir susisteminti kiekybinę ir kokybinę informaciją apie e. valdžios ir e. sveikatos plėtrą Lietuvoje: esamą institucinį reglamentavimą ir vykdomą politiką, pagrindines tendencijas ir įvykius, apžvelgti galimas politikos alternatyvas ir būsimus iššūkius ateityje bei pateikti atitinkamas rekomendacijas.

 

Antrosios studijos, pavadinimu „Tolesnė informacinės visuomenės paslaugų plėtra naujosiose šalyse narėse: e. mokymosi atvejis“, tikslas – surinkti kokybinius ir kiekybinius duomenis apie e. mokymąsi Lietuvoje ir pateikti susistemintą analizę bei išvadas dėl galimų žingsnių plėtojant e. mokymąsi. Šia studija siekiama detaliai išsiaiškinti, kas skatina ir trukdo e. mokymosi plėtrai Lietuvoje bei identifikuoti tuos veiksnius, kurie galėtų paspartinti šio proceso plėtrą Lietuvoje ir suformuluoti atitinkamus pasiūlymus.

 

Abi studijas LLRI parengs iki 2006 m. gruodžio mėn. Visas tarptautinis projektas truks 14 mėnesių, kurio pabaigoje vyks platus rezultatų pristatymas ES lygiu.

 

2003-2004 metais LLRI dalyvavo tų pačių institucijų finansuojamame ir koordinuojame tarptautiniame moksliniame projekte “Informacinės visuomenės veiksniai ir jų poveikis: perspektyvų analizė“, kurio metu atliko studiją apie veiksnius, svarbius informacinės visuomenės plėtrai Lietuvoje (studija pristatoma LLRI interneto svetainėje...).

 

 

Tęsdamas darbus žemės rinkos reguliavimo srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) atliko tyrimą apie pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, kuriame apžvelgiamas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo teisinis reglamentavimas ir raida, įvertinamas šios reguliavimo priemonės tikslingumas ir rinkos dalyviams daroma žala, pristatomi LLRI siūlomi būtini pokyčiai. Tyrimo rezultatai buvo pristatyti 2006-01-19 vykusioje spaudos konferencijoje “Tikslinė žemės paskirtis - nereikalinga ir lengvai panaikinama biurokratinė kliūtis”.

Atlikęs tyrimą, LLRI daro išvadą, kad administracinis žemės paskirties nustatymas yra nereikalingas, gyventojų ir įmonių naudojimąsi žeme apsunkinantis, iš sovietinių laikų paveldėtas biurokratinis apribojimas, kurio galima lengvai atsisakyti.

LLRI siūlo naikinti centralizuotai nustatomą tikslinės žemės paskirtį, nes jos atliekamoms funkcijoms vykdyti visiškai užtektų teritorijų planavimo. Institutas atkreipia dėmesį, kad klausimas dėl teritorijos naudojimo paskirties yra išsprendžiamas teritorinio planavimo metu, todėl atskira procedūra ir atskiras apskrities viršininko įsakymas yra perteklinis ir nebūtinas.

Institutas taip pat siūlo, kad tose teritorijose, kuriose nebuvo keičiama žemės paskirtis, savininkams būtų leidžiama pasirinkti norimą paskirtį ir rengiant teritorinio planavimo dokumentus rinktis žemės naudojimo būdą.

Instituto tyrime pabrėžiama, kad nuo sovietinių laikų egzistuojantis žemės paskirties nustatymas neskatina efektyviai išnaudoti ribotų Lietuvos žemės išteklių. Žemės savininkai negali laisvai naudotis turimu turtu, nes norėdami užsiimti kitokia veikla yra priversti gauti valdžios įstaigų leidimą, tam sugaištama nemažai laiko, didėja veiklos sąnaudos. Tai ypač svarbu Lietuvos ūkininkams, neketinantiems užsiimti žemės ūkio veikla ar norintiems parduoti savo žemę.

Žemės paskirties nustatymas taip pat sudaro palankias sąlygas korupcijai, nes paskirties pakeitimas yra naudingas jos savininkui, o sprendimą priima valdžios atstovas, turintis galią nuspręsti vienaip ar kitaip. Žemės paskirties keitimas yra „pririštas“ prie detaliojo planavimo procedūros, kuri gali trukti nuo pusmečio iki 2 metų. Pasaulio banko atliktas tyrimas parodė, kad vienos iš didžiausių problemų Lietuvos ir užsienio verslininkams yra susijusios su žemės naudojimu verslo reikmėms.

LLRI siūlymo įgyvendinimas būtų pirmas žingsnis mažinant biurokratiją žemės rinkos srityje ir leidžiant žemės savininkams laisviau naudotis savo žeme. Toks poreikis yra itin didelis: pasak Vilniaus miesto savivaldybės, prašymai keisti žemės ūkio paskirties žemę į kitokios paskirties sudaro net 95 proc. visų prašymų. Kitas žingsnis būtų peržiūrėti teritorijų planavimo procedūras ir jas tobulinti.

Institutas primena, kad žemės rinkos reglamentavimas yra Lietuvos valdžios institucijų kompetencijoje, o Europos Sąjunga šioje srityje netaiko jokių reikalavimų.

Žemės rinkos reguliavimo sritis yra viena iš strateginių LLRI veiklos krypčių 2005–2007 metais. Čia institutas siekia prisidėti, kad žemės santykių reguliavimo našta mažėtų ir būtų sudarytos laisvesnės teisinės sąlygos naudotis privačia nuosavybe.

 

Tęsdamas darbus žemės rinkos reguliavimo srityje, institutas išanalizavo Seime svarstomų Teritorijų planavimo įstatymo pataisų projektą ir 2005-11-30 pateikė išvadas Seimo Aplinkos apsaugos komitetui. LLRI nuomone, nors įstatymo projektas numato žemės rinkos plėtrai reikalingų pokyčių ir bando atsižvelgti į paskutiniu metu iškilusias problemas, jame vis dėlto išlieka esminiai teritorijų planavimo trūkumai, kurių taisymas reikalauja gilesnių pokyčių.

Pateiktose išvadose LLRI atkreipė dėmesį, jog keičiant žemės rinką reguliuojančius teisės aktus būtina nuosekliai laikytis šių principų: privačios nuosavybės neliečiamumo, planavimo ir plėtros funkcijų privatizavimo, trečiųjų asmenų teisių užtikrinimo, teisinio reglamentavimo supaprastinamo ir racionalaus valstybės institucijų kompetencijų atskyrimo.

LLRI pasiūlė atsisakyti projekte numatyto papildymo – reikalavimo atsižvelgti į pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Tai, anot instituto, yra netikslinga, nes reikėtų iš esmės atsisakyti pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo kaip administraciškai nustatomos, visuomenės interesų neginančios, o privačius savininkus ribojančios priemonės. Institutas taip pat pasiūlė suteikti galimybę jau numatyta tvarka perduoti teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas žemės valdytojui ar naudotojui, net ir tada, kai nėra parengtas bendrasis ar specialieji planai, o žemės valdytojas ar naudotojas numato keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę.

Apie būtinybę reformuoti žemės rinkos reguliavimą, be kita ko, byloja Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko kartu su Pasaulio banku atlikta „Verslo aplinkos ir įmonių veiklos 2005 apžvalga“, kurioje nurodoma, kad su problemomis dėl žemės rinkos reguliavimo ir to nulemto žemės trūkumo Lietuvos verslininkai susiduria beveik du kartus dažniau nei kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių įmonės.

 

Siekdamas paskatinti reformas atskirose transporto šakose ir pasiūlyti jų sprendimus, 2005 m. LLRI atliko dvi išsamias reformų studijas, kurios buvo pristatytos 2005-12-13 vykusioje konferencijoje „Ar tarnaus Lietuvos uostas ir geležinkeliai Lietuvos vartotojams?“. Renginyje taip pat aptartos Klaipėdos uosto ir Lietuvos geležinkelių veiklos perspektyvos ir tolesnės transporto plėtros gairės Lietuvoje. Prieš renginį LLRI taip pat surengė spaudos konferenciją bei išplatino pranešimus spaudai, kuriuose pristatomi esminiai siūlymai dėl Klaipėdos uosto valdymo ir geležinkelių sektoriaus pertvarkos. 

LLRI studijoje „Lietuvos geležinkeliai: kaip ir kada reformuosime“ brėžiamos geležinkelių sektoriaus struktūrinės reformos gairės, aptariamos esamos problemos ir būtini pokyčiai, ieškoma kelių tų problemų sprendimui ir pokyčių įgyvendinimui. Studijoje apžvelgiama bendroji Europos transporto politika, aptariamas ES geležinkelių reglamentacijos perkėlimas į Lietuvos teisę, kalbama apie keleivių ir krovinių vežimą, analizuojama Lietuvos geležinkelių vykdoma kainodara ir tarifų politika apskritai bei tarptautiniai vežimo geležinkeliais susitarimai (tiek tarpvyriausybiniai, tiek ir sudaromi pačių bendrovių).

LLRI studijoje „Uosto valdymas ir politika: iššūkiai, keliai, sprendimai“ nagrinėjami pagrindiniai reguliavimo politikos veiksniai, dėl kurių Klaipėdos uostas nukenčia konkurencinėje kovoje ir pritraukia mažiau krovinių nei galėtų, plačiau nušviečiamos dėl šių reguliavimų kylančios problemos bei pateikiamos išvados ir rekomendacijos dėl Klaipėdos uosto reglamentavimo ir administravimo, taip pat atskirų aktualiausių problemų sprendimų. Studijoje aptariami svarbiausi uosto valdymo ir reguliavimo sistemos, žemės nuosavybės ir uosto ekonomikos aspektai. Tačiau kai kurie svarbūs klausimai, tokie kaip aplinkosauga ar jūrinių uostų tinklo plėtra, medžiagoje nėra išsamiai nagrinėjami.

Transporto sritis yra viena iš strateginių Lietuvos laisvosios rinkos instituto veiklos sričių 2005 – 2007 metais. Instituto tikslas šioje srityje yra konkurencijos santykių plėtra ir dereguliavimas.

 

Norėdama išnaudoti geležinkelių sektoriaus potencialą ir sėkmingai konkuruoti dėl transporto srautų ateityje, Lietuva turi neatidėliodama vykdyti struktūrinę geležinkelių sektoriaus reformą. Lietuvai taip pat derėtų greičiau įgyvendinti Europos Sąjungai (ES) duotus įsipareigojimus liberalizuoti geležinkelių sektorių. Tranzito į Kaliningradą problema turėtų būti sprendžiama politinėmis priemonėmis atskirai, nepaverčiant įkaite visos geležinkelių rinkos. Šie ir kiti pasiūlymai pateikiami Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) studijoje „Lietuvos geležinkeliai: kaip ir kada reformuosime“.

Instituto teigimu, ES šalims vykdant geležinkelių sektoriaus valdymo pertvarką, Lietuva delsia įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus liberalizuoti geležinkelių sektorių ir bene labiausiai atsilieka iš visų ES šalių diegdama konkurencijos santykius šioje srityje. ES teisės aktai, reglamentuojantys geležinkelių sektoriaus pertvarką, Lietuvoje yra perimti tik formaliai. Tačiau realiai nėra įsteigta atskira įmonė infrastruktūrai valdyti, viešai nepaskelbti įkainiai vežėjams už naudojimąsi geležinkelio infrastruktūra, nesudarytos sutartys dėl ilgalaikių valstybės įsipareigojimų finansuojant infrastruktūrą, pilnai nekompensuojamos nuostolingos keleivių vežimo paslaugos, rinkoje veikia vienintelis istorinis keleivių ir krovinių vežėjas.

Problemų geležinkelių sektoriuje taip pat kelia aukšti krovinių vežimo tarifai ir nuostolingos socialinės šiai sričiai primestos funkcijos, darančios žalą ir Lietuvos ekonomikai, ir valstybės finansams. Be to, Lietuvoje nėra ilgalaikės investicijų į infrastruktūrą vizijos, vangiai realizuojami transeuropiniai projektai. Verta pastebėti, jog Lietuvos geležinkelių sistema, palyginti su kitų ES šalių, pasižymi nedidele teritorija, retu tinklu ir mažu gyventojų tankiu, gerokai prastesnės kokybės infrastruktūra ir paslaugomis, orientacija į krovinių vežimą iš Rytų savo reikmėms ir į Klaipėdos uostą.

LLRI siūlo pagaliau pradėti realią struktūrinę geležinkelių sektoriaus Lietuvoje pertvarką. Siūloma reforma remiasi keliais principais. Pirma, būtina visiškai atskirti vėžę nuo vežėjo ir sukurti konkurencijos sąlygas tarp vežėjų, o po reformos - vežėjus ir privažiuojamuosius kelius privatizuoti. Antra, aiškiai apibrėžti biudžetinį socialinių funkcijų ir infrastruktūros finansavimą. Tiek socialinė funkcija, tiek infrastruktūros finansavimas turėtų neviršyti realių biudžeto galimybių. Trečia, minimizuoti viešosios infrastruktūros tinklo ir nuostolingas paslaugas, atnaujinti infrastruktūrą sudarant sąlygas gerinti kokybę likusiuose rentabiliuose ir srautų prasme perspektyviuose maršrutuose. Ketvirta, Lietuvos geležinkelių sektoriaus politiką turėtų formuoti Lietuvos Vyriausybė ir partijos, o ne AB „Lietuvos geležinkeliai“.

LLRI teigimu, geležinkelių reformos įgyvendinimas padėtų išspręsti ir kitus klausimus, kurie šiuo metu nėra realiai sprendžiami valstybiniame lygmenyje, tokie kaip vežimo tarifai ir privažiuojamieji keliai.

LLRI primena, kad ES kryptingai siekia reformuoti geležinkelių sektorius liberalizacijos ir komercializacijos linkme. ES Bendrosios transporto politikos tikslas – sukurti šioje srityje konkurenciją, padidinti efektyvumą, susigrąžinti keleivius ir krovinius iš konkuruojančių transporto rūšių ir sumažinti naštą nacionaliniams biudžetams.

LLRI studijoje „Lietuvos geležinkeliai: kaip ir kada reformuosime“ aptariama bendroji Europos transporto politika, ES geležinkelių reglamentacijos perkėlimas į Lietuvos teisę, keleivių ir krovinių vežimas, Lietuvos geležinkelių vykdoma kainodara ir tarifų politika apskritai bei tarptautiniai vežimo geležinkeliais susitarimai. Taip pat nagrinėjama privažiuojamųjų kelių problematika, būtina geležinkelio sektoriaus pertvarka Lietuvoje ir veiksniai, stabdantys reformą – tikėtini valstybės biudžeto pajamų pokyčiai dėl monopolio panaikinimo, Rusijos ūkio subjektų interesai bei politikų požiūris į reformą. Pagrindinis studijos tikslas – pasiūlyti tokį geležinkelių sektoriaus reformos variantą, kuris užtikrintų šalies geležinkelių ir šio sektoriaus plėtros galimybes ateityje siekiant didžiausios naudos visiems Lietuvos ūkio subjektams ir vartotojams.

 

Siekdama padidinti Klaipėdos uosto konkurencingumą ir patrauklumą tarptautinėje rinkoje, Lietuva turėtų rimtai svarstyti Klaipėdos uosto valdymo privatizavimo galimybę, teigia Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), atlikęs studiją „Uosto valdymas ir politika: iššūkiai, keliai, sprendimai“. Toks žingsnis užtikrintų uosto autonomiją nuo politinės įtakos ir maksimalų veiklos efektyvumą.

Šiandien Klaipėdos uosto valdymas yra itin biurokratizuotas, politiniai ir biurokratiniai interesai iškeliami virš komercinių uosto tikslų, nėra tiesioginės valdytojo atsakomybės už uosto veiklą. Be kita ko, skirtinguose sistemos lygmenyse skirtingai formuluojami uosto veiklos tikslai, o vientisas strategijos planavimas ir vykdymas visoje sistemoje neįmanomas, nes uostas ir uosto veikėjai veikia sau, o sprendimų priėmimas vyksta sau. Dėl šių priežasčių kenčia ir vartotojai, ir uosto patrauklumas.

Išnagrinėjęs įvairius pasaulio uostų valdymo būdus, LLRI daro išvadą, kad Klaipėdos uostas turėtų būti valdomas, organizuojamas ir administruojamas kaip įmonė.

LLRI nuomone, uosto privatizavimas būtų tiesiausias kelias stiprinant uosto potencialą konkurencinėje kovoje su kitais uostais, gerinant veiklos rezultatus ir siekiant išnaudoti visas uosto galimybes. Privatizavimo nauda jau seniai neabejojama, o skaidriai ir pagal laisvos rinkos principus vykdomas privatizavimas bemaž visada sukuria prielaidas augančioms pajamoms, stabilioms kainoms, kokybiškesniam vartojimui.

Instituto siūlymu, privatų Klaipėdos uostą turėtų valdyti valdyba, kurią sudarytų uosto įmonės – realios paslaugų teikėjos, žinančios uosto naudotojų poreikius ir suprantančios rinkos teikiamus iššūkius. Tokiu būdu uosto valdytojai būtų suinteresuoti uosto plėtra ir komercine sėkme, jų sprendimai būtų komerciškai veiksmingesni ir priimami efektyviau. Taip būtų užtikrinama būtina grandis, kurios nėra valstybės valdomuose uostuose, t.y. ryšys tarp uosto naudotojų ir uosto veiklą sprendžiančių struktūrų.

Jei minėtas modelis yra nepriimtinas, LLRI siūlo kompromisinį privatizavimo variantą, kai dalis akcijų yra paliekama valstybei, o valstybės atstovas dalyvauja ir valdyboje. Tačiau toks variantas ekonomine prasme žymiai apsunkintų uosto veiklą.

LLRI taip pat neatmeta galimo tarpinio varianto tam atvejui, jei Lietuva baiminasi ar politiškai vis dar nepasirengusi įgyvendinti privataus uosto valdymo modelio. Toks variantas būtų palikti dabartinio valdymo modelio esmę, tačiau uosto administracija turėtų būti akcionuojama ir maksimaliai depolitizuojama. Akcionuojant uosto žemės nuosavybė išliktų valstybės, bet uostas iš valstybinės įmonės taptų akcine bendrove, kurios akcijas valdytų valstybė. LLRI nuomone, akcionavimas galėtų būti pirmas žingsnis privatizavimo link.

Institutas atkreipia dėmesį, kad kol bus išlaikoma valstybinė Klaipėdos uosto nuosavybė,  būtina sumažinti apribojimus įmonėms, kurios nuomojasi uosto žemę ir nori plėsti savo veiklą – panaikinti subnuomos draudimus, įvertinti koncesinių susitarimų galimybę, „atrišti“ nuomos mokestį nuo krovos apimčių ir nuomos terminų, neriboti infrastruktūros modernizavimo. Tai paskatintų uosto vidinę konkurenciją ir padidintų apyvartą.

LLRI taip pat ragina atsakingas Lietuvos valdžios institucijas sekti Europos Sąjungos direktyvos projekto dėl patekimo į uosto paslaugų rinką diskusijas ir teikti savo siūlymus, kad direktyva, kurioje siekiama paskatinti liberalizacijos procesus uždarose uosto sistemose, neįdiegtų tokio rinkos modelio, kuris ignoruotų privačių centralizuotų uostų privalumus. 

LLRI atliktoje studijoje „Uosto valdymas ir politika: iššūkiai, keliai, sprendimai“ aptariami svarbiausi uosto valdymo ir reguliavimo sistemos, žemės nuosavybės ir uosto ekonomikos aspektai. Šiuo darbu LLRI siekė išnagrinėti pagrindinius reguliavimo politikos veiksnius, dėl kurių Klaipėdos uostas sunkiai konkuruoja su kaimyniniais uostais ir nepritraukia tiek krovinių, kiek galėtų, plačiau nušviesti dėl šių reguliavimų kylančias problemas ir pateikti išvadas bei rekomendacijas dėl Klaipėdos uosto reglamentavimo ir administravimo bei atskirų aktualiausių problemų sprendimų. Šiuo darbu taip pat siekiama išsklaidyti prigijusius neteisingus mitus apie tariamai būtiną uosto valstybiškumą.

 

2005 m. lapkričio 29 d. LLRI surengė konferenciją "Rinka ar politika Lietuvos energetikoje?", kurioje energetikos rinkos dalyviai, ekspertai ir valstybės institucijų atstovai diskutavo apie energetikos politikos perspektyvas. Šiuo renginiu buvo siekiama pakreipti pastaruoju metu vykstančius debatus dėl energetikos politikos prie tinkamų sprendimų paieškos, kuri padėtų kurti visiems vartotojams draugišką ir gyvybingą energetikos sistemą Lietuvoje.

Renginyje LLRI pristatė 2005 m. atliktą studiją "Energetikos politika: priemonės, galimybės ir kryptys", kurioje sistemiškai apibrėžtos ir įvertintos energetikos sektoriaus problemos Lietuvoje, pristatomi ekonominiai argumentai, reikalingi svarstomiems politiniams siūlymams įvertinti, pateikiamos rekomendacijos dėl valstybės politikos krypties ir atskirų aktualiausių problemų sprendimų.

LLRI pasiūlymų dėl energetikos politikos krypčių esmė – konkurencijos santykių plėtros būtinumas ir dereguliavimo galimybės energetikoje. Visiškai įgyvendinus LLRI siūlomus principus energetikoje neliktų jokių monopolinių privilegijų, o tai leistų mažėti energijos kainoms ten, kur tai įmanoma. Instituto siūlomų principų įgyvendinimas leistų išlikti maksimaliai žemam bendram kainų lygiui, kiek tai nežeidžia energetikos gyvybingumo ir vartotojų pageidaujamo energijos tiekimo patikimumo. Ten, kur kainos šiandien yra dirbtinai sumažintos, atsivertų naujos rinkos galimybės, kurios leistų efektyviau naudoti ribotus išteklius, o socialinės problemos būtų sprendžiamos tikslingiau.

Energetikos politika – viena iš strateginių LLRI veiklos sričių 2005–2007 metais. Ši studija papildomai buvo pristatyta atitinkamoms valdžios institucijoms ir verslo asociacijoms. Šiemet LLRI toliau aktyviai dalyvaus diskusijoje dėl energetikos politikos ir teiks išvadas visuomenei bei valdžios institucijoms.

 

2005-12-14 Ūkio ministro įsakymu Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas dr. Remigijus Šimašius buvo įtrauktas į atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos rengimo organizavimo ir koordinavimo priežiūros komisiją. Ūkio viceministro Nerijaus Eidukevičiaus vadovaujamą komisiją iš viso sudaro 20 narių. Be Ūkio ministerijos atstovų joje dalyvauja energetikos srityje besispecializuojantys akademikai ir mokslininkai, energetikos sektoriaus įmonių ir priežiūros institucijų atstovai.

Komisija iki 2006-04-15 turės apsvarstyti, parengti ir pateikti visuomenei atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos projektą.

 

2005 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais atlikto tyrimo duomenimis, stipriausią ekonominės situacijos gerėjimą šiais ir ateinančiais metais pajus Lietuvos gyventojai: augs darbo užmokestis ir namų ūkių pajamos, didės gyventojų taupymas ir investicijos, toliau sparčiai mažės nedarbas. Nors bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis išlieka vis dar aukštas, tačiau neabejotinai mažesnis nei prieš keletą metų. Pesimistiškai nuteikia rinkos dalyvių nuomonė, jog šešėlinės ekonomikos mastai auga, o mokesčių našta nelengvėja; taip pat struktūrinis nedarbas ir kvalifikacijos trūkumas. Galima daryti išvadą, jog ekonomikos augimas jau ima išsikvėpti, nes šalyje nėra kuriami tolesnio ir ilgalaikio augimo pamatai: nevykdoma imigracijos politika, nepertvarkomas švietimo sistemos organizavimas, apčiuopiamai nemažinama mokesčių našta, nevykdoma griežta iždo politika.

Nors visos institucijos jau seniai kalba apie darbo užmokesčio šuolį, LLRI tyrimo dalyviai iki šiol gana santūriai vertino staigaus darbo užmokesčio kilimo galimybę. Tačiau šiame tyrime pakartotinai prognozuodami 2005 m. darbo užmokesčio augimą, rinkos dalyviai pateikė gerokai aukštesnius rodiklius. Jų nuomone, 2005 m. vidutinis darbo užmokestis padidės net 11,6 proc. (arba 122 litais) ir sudarys 1167,8 Lt/mėn. Ateinančiais metais išsilaikys spartus darbo užmokesčio augimas – beveik dešimtadaliu iki 1273 Lt/mėn.  Lūkesčius dėl darbo užmokesčio augimo stiprina mažėjantis nedarbas ir dėl emigracijos bei švietimo sistemos plyšių stiprėjanti konkurencija dėl darbo jėgos, dėl naujų technologijų diegimo ir modernizavimo didėjantis įmonių efektyvumas ir pelningumas.

Tyrimo duomenimis, ekonomikos augimą nuolat lydėjo gerėjanti gyventojų finansinė padėtis, besitęsianti jau pastaruosius penkerius metus. Rinkos dalyvių prognozėmis, vidutinės piniginės namų ūkio pajamos 2005 m. sudarys 2106 Lt/mėn. ir bus 6,4 proc. didesnės nei prieš metus. Pajamos vienam namų ūkio nariui sudarys 826 Lt/mėn. Kitais metais tikimasi panašaus namų ūkių pajamų augimo,  apie 7 proc.,  kuris sudarys apie 2252 Lt/mėn. Vieno ūkio nario pajamos sieks 883 Lt/mėn. Pajamas labiausiai didina sparčiai mažėjantis nedarbas ir darbo užmokesčio augimas, didinamos pensijos ir įvairios pašalpos ir kitos išmokos iš biudžeto. Rinkos dalyviai taip pat mano, jog namų ūkių pajamas augina ir emigracija, nes užsienyje dirbantys šeimų nariai siunčia dalį atlyginimo į Lietuvą.

Rinkos dalyviai pateikė gana aukštas namų ūkių investicijų, ir santaupų prognozes. Jie mano, kad santaupos 2005 m. vidutiniškai augs 14 proc. ir sieks 321,73 Lt/mėn. Ilgalaikio vartojimo prekėms įsigyti 2005 m. vidutiniškai bus skiriama 335,9 Lt/mėn., o tai yra net beveik 70 litų daugiau nei praėjusiais metais (265 Lt/mėn.). Pasak rinkos dalyvių, 2006 m. santaupos didės 9,4 proc., o investicijos – 10 proc. ir sudarys atitinkamai 352 Lt/mėn. ir 369 Lt/mėn.

Rinkos dalyviai prognozuoja, kad 2005 m. Lietuvos BVP išaugs 6,3 proc., palyginti su 6,8 proc. pernai, tačiau kitais metais šalies ūkio plėtra dar šiek tiek lėtės – tikimasi 6,1 proc. augimo. Tokios prognozės atspindi ir oficialių vidaus bei tarptautinių institucijų numatytas tendencijas. Optimistinius rinkos dalyvių lūkesčius skatina gana sėkmingi pirmieji narystės Europos Sąjungoje (ES) metai, ypač darbo pasidalijimo, išaugusios specializacijos teigiami pokyčiai, mažėjantis nedarbas, kylantis darbo užmokestis ir pajamos. Nors rinkos dalyviai teigiamai vertina struktūrinių fondų poveikį ekonomikos augimui, vis dėlto manoma, šios lėšos gali daryti ir neigiamą įtaką – iškraipyti konkurenciją, o teigiamas poveikis gali būti tik laikinas. Siekiant, kad ištekliai būtų veiksmingai išnaudoti, o ekonomika būtų gyvybinga ir tada, kai jie bus išsemti, reikia griežtinti  iždo politiką, tęsti tolesnį rinkos liberalizavimą, nedidinti valdžios išlaidų ekonomikai skatinti.

Stabiliai ir sparčiai augant ekonomikai, keičiasi padėtis ir darbo rinkoje. Pasak LLRI tyrimo dalyvių, 2005 m. pabaigoje nedarbo lygis bus 8,6 proc., palyginti su 9,6 proc. 2004 m. pabaigoje, o kitais metais ir toliau mažės iki 8 proc. 2006 m. pabaigoje. Nedarbo mažėjimą veikia besitęsianti ūkio plėtra ir teigiami lūkesčiai, kad įmonių padėtis gerės. Nedarbo duomenis pastebimai koregavo ir lietuvių emigracija į ES darbo rinkas. Tačiau būtų klaidinga vienareikšmiškai džiaugtis statistiniais rodikliais, nes bene pagrindinės nedarbo mažėjimo priežastys yra pesimistinės: mažėjantis nedarbo rodiklis reiškia ne tik augantį užimtumą, bet ir intensyvią  emigraciją, struktūrinį nedarbą, bedarbių nenorą  dirbti ir Lietuvos valdininkų ir profsąjungų nenorą įsileisti užsienio darbininkus.

Rinkos dalyvių lūkesčiai, kad šešėlinė ekonomika mažės, nepasitvirtino, netgi atvirkščiai – naujausias LLRI tyrimas rodo, kad 2005 m. šešėlinė ekonomika sudarys 21,4 proc. BVP, ir tai yra beveik procentu daugiau nei prognozuota prieš pusę metų. Kitais metais rinkos dalyviai tikisi šešėlinės ekonomikos dalį mažėsiant iki 20 proc.

Rinkos dalyviai prognozuoja, kad ir eksporto, ir importo augimas 2005 m. išliks spartus ir sieks atitinkamai 12,9 proc. ir 12,3 proc. Ateinančiais metais eksporto ir importo augimas turėtų dar labiau paspartėti.

Tyrimas rodo, kad vartojimo prekių ir paslaugų kainos ir šiais, ir 2006 m. augs sparčiau nei per ankstesnius kelerius metus – po 3,46 proc. 

Įmonių finansinius rodiklius tyrimo dalyviai vertina gana santūriai, tačiau optimistiškai. Prognozuojama, kad 2005 m. įmonių grynasis pelningumas vidutiniškai sieks 6,4 proc., palyginti su 6,2 proc. 2004-aisiais, o nuosavybės grąža sieks  11,9 proc. ir bus 1,3 proc. didesnė nei prieš metus. Rinkos dalyviai mano, kad ateinančiais metais pelningumas ir nuosavybės grąžos rodikliai nekis.

Anot rinkos dalyvių, inovacijų procesai įmonėse nelėtėjo. Manoma, kad 2005 m. tyrimams ir inovacijoms vidutiniškai bus skiriama 6,4 proc. visų įmonių išlaidų, t. y. puse procento daugiau nei 2004 m. (5,9 proc.), tačiau žymiai mažiau nei 2001 m. (7,2 proc.). Panašios tendencijos turėtų išsilaikyti ir ateinančiais metais.

LLRI pradėjo Lietuvos ekonomikos tyrimą 1997 m. Pagrindinis tyrimo tikslas – pateikti Lietuvos ekonomikos rodiklių vertinimus ir prognozes, paremtas rinkos dalyvių nuomone, apžvelgti veiksnius, galėjusius turėti įtakos šiems vertinimams ir lūkesčiams, palyginti rinkos dalyvių vertinimus su oficialių institucijų ir kitų šaltinių duomenimis, pateikti ryškesnių skirtumų interpretacijas.

LLRI tyrimas remiasi rinkos dalyvių sutarimo paradigma, kuri yra grindžiama racionalių lūkesčių teorija. Ši teorija teigia, kad rinkos dalyviai elgiasi racionaliai - formuoja savo vertinimus ir prognozes panaudodami visą jiems prieinamą informaciją. Būtent rinkos dalyvių lūkesčiai nulemia jų veiksmus, kartu ir visos ekonomikos plėtros kryptis.

Šiame tyrime dalyvavo 48 ekspertai. Tyrimą rėmė bendrovės „Ergo Lietuva gyvybės draudimas“, „Kappa Packaging Baltic“, „Ragutis“, „Santa Monika Networks“, Ūkio bankas ir „VST“.