2005 m. pabaigoje pasklido gandas, kad gerai gyvensim – dar bent septynerius metus augsim ir klestėsim. Bet ne dėl savo darbų bei dorybių, o dėl mūsų valdžios gerumo bei sumanumo, ir labiausiai – dėl jos sugebėjimo parūpinti mums europinių pinigų. O mes, globotiniai, turime nuolat būti užsiėmę jų (įsi/pasi)savinimu ir neturėti laiko jokiai valdžios ar situacijos kritikai, nes ne mes priimame sprendimus. Be to, kaip sakė kiti išmanantys valdžios atstovai, kritinis požiūris smarkiai didina tautos, kurios ir taip mažai liko, sergamumą širdies ligomis beigi depresija.

Štai tokia pranašystė nuskambėjo iš stabiliausio valstybės vyro lūpų prieš pat šv. Kalėdas, kai visi televizijos kanalai žadėjo stebuklus ir jų išsipildymą. Kaip gali nepatikėti?

Ekonomikoje, nors ji ir sausa šaka, negali sakyti, kad stebuklų nebūna. Ekranai pilni kino filmų apie amerikietiškos svajonės išsipildymą, kai basas ir alkanas kaimo bernas tampa didžiausiu turčiumi ar kokia nors bjaurioji ančiukė pavirsta Holivudo gulbe. Tai, kad Lietuva šiandien yra sparčiausiai auganti Europos Sąjungos šalis, parduotuvių lentynose gali rasti visko, ką gera vartotojo fantazija pajėgia sukurti, o žmonių perka tiek, kad prieš šventes į prekybos centrus net uodas snapo negali įkišti, yra nemažesnis stebuklas. Stebuklas, kad yra ką pirkti ir kad yra už ką pirkti. Tai reiškia, kad žmonės sukuria tokias prekes bei paslaugas (vadinamąją pridėtinę vertę), kurių vartotojams reikia. Ekonomine prasme tai joks stebuklas, o rinkos esmė. Apie stebuklą pagalvoji tada, kai palygini su situaciją prieš dvidešimt metų, kai visos kūrybinės Lietuvos žmonių jėgos buvo užrakintos esamos sistemos. Ir tai neleidžia pasiduoti raminamai minčiai, kad žmonės savo sumanumo ir išradingumo dėka visada ras sprendimus ir jokie ekonominiai nuosmukiai mums negresia.

Žmonių natūralų sumanumą ir veržlumą galima nesunkiai sustabdyti – draudimais, reguliavimais, nuosavybės atėmimais ir pan. Arba pristabdyti vadinamosios gerovės valstybės atributais: dideliu perskirstymu, dosniomis socialinėmis išmokomis, valdžios nustatytais standartais ir kontrole. Tai šiandien ir matome tose ES šalyse, kurių ekonomika neauga, o dirbantieji bei socialinių išmokų gavėjai susirūpinę, kad niekas jų šalyse bei aplink nesikeistų¹. Mums tai, be abejo, nepatinka, nes mes vis dar norime pokyčių – norime tapti turtingesni ir plėtoti savo ekonomiką taip pat sparčiai dar bent septynerius metus (kaip teigiama pranašystėje). Bet ar yra tam prielaidų? Praėjusių metų įvykių analizė leidžia susidaryti visai neblogą vaizdą apie stipriąsias ir silpnąsias Lietuvos ekonomikos puses ir svarstyti vienokios ar kitokios viešosios politikos pasekmes.

Iki šių metų iš išorės gyvenimą Lietuvoje stipriai veikė vienas veiksnys, apie kurį kalbėjome tik hipotetiškai – tai narystė ES. Tiesa, tos hipotezės dažniausiai buvo perdėm optimistinės (vienas Euroreferendumo plakatas netgi skelbė, kad įstojus į ES nebebus skurdo). Šiais metais, jau būdami ES nariai, galėjome įsitikinti, kokiu mastu pasitvirtino hipotezės. Iš tiesų narystė ES davė didžiulį teigiamą impulsą užsienio prekybos ir užsienio ryšių plėtrai, tai padarė labai ryškią įtaką bendram ekonomikos augimui. Tačiau padidinti produktų kokybės standartai išmetė iš rinkos ne vieną smulkią įmonę. Laisvas darbo jėgos judėjimas pagerino daugelio Lietuvos gyventojų finansinę būklę, bet kitus išviliojo iš Lietuvos. Darbdaviai prarado daug reikalingų darbuotojų, dėl to tapo sunkiau plėtoti verslą bei sumažėjo Lietuvos patrauklumas investicijoms. Kita vertus, darbdaviai pradėjo labiau branginti darbuotojus, didinti jiems algas, gerinti darbo sąlygas – daryti tai, ko visi seniai laukė ir tikėjosi. Dėl narystės ES išsiplėtusios rinkos padidino žemės ūkio produktų supirkimo kainas, dėl to pakilo ūkininkų pajamos, bet padidėjo maisto pramonės kaštai ir pabrango dalis produkcijos. Be to, padidėjo bendros subsidijos žemės ūkiui ir sustiprėjo apsauga nuo importinės žemės ūkio produkcijos – žemės ūkio subsidijoms išleidžiama 40% ES biudžeto arba 47 mlrd. eurų per metus, nors šia veikla užsiima tik 2% darbo jėgos. Neabejotinai pagerėjo turizmo sąlygos, nemaža dalis europiečių iš naujo „atrado“ Lietuvą ir davė peno didelio lankytojų srauto neišlepintiems Lietuvos turizmo paslaugų teikėjams. Taigi, kaip ir prognozavo analitikai, vienoms gyventojų grupėms narystė atnešė naudą, kitoms – nuostolius. Tačiau kadangi rinkų atvėrimas sudaro naujas galimybes sumaniesiems, bendras narystės ekonominis efektas šalies mastu bent jau trumpuoju laikotarpiu neabejotinai yra teigiamas.

Atskiro aptarimo verta ES finansinė parama. Įdomu pastebėti, kad kai apie ES narystės naudą kalba analitikai (nebūtinai ekonomikos), jie visada pabrėžia keturias laisves – prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimo – ir jų nešamą naudą žmonėms materialių gėrybių prieinamumo bei pasirinkimo prasme. Kai apie integracijos naudą kalba politikai, beveik visada didžiausią reikšmę suteikia struktūrinei paramai: skaičiuoja europinių milijonų bendras sumas, – kiek tenka vienam gyventojui, koks jų santykis su nacionalinio biudžeto išlaidomis, kiek procentų papildomai BVP bus sukurta ir t. t. Iš tikrųjų ilgalaike ekonomine prasme šios sumos nėra labai jau svarbios. Tačiau šia prasme ES lėšos yra svarbios kaip priemonė sukurti pagrindą tolesnei plėtrai, kitaip sakant, padidinti savo konkurencingumą. Taigi ES fondų lėšos reikšmingos būtent struktūriniu, o ne lėšų įsisavinimo ar atskirų metų BVP augimo požiūriu. Jos kurį laiką didins paklausą ir taip veiks pagrindinius rodiklius augimo linkme, tačiau nebūtinai padidins darbo našumą. Ir bet kuriuo atveju tai yra papildomas, o ne pagrindinis veiksnys tiek šalies, tiek įmonių ekonominiame gyvenime. Manyti, kad dėl ES paramos tapsime turtingi, yra mažų mažiausiai naivu. Jau prieš prasidedant ES paramai verslui, konsultantai įspėjo, kad dalyvauti konkursuose dėl ES pinigų apsimoka tik tada, kai jie naudojami tai veiklai, kurią įmonė ir taip planuoja finansuoti. Kitaip noras įsisavinti (madingiausias šių metų žodis) paramos pinigus greitai gali nuvesti prie neatsiperkančių sprendimų (pvz., išplėsti gamybą labiau nei diktuoja paklausa rinkoje). Ką ir kalbėti apie papildomus įsipareigojimus, numatytus ES fondų finansuojamų projektų sutartyse. Visai kaip vaizduojama pasakose: herojus iš smalsumo ar noro ką nors (su)gauti eina vis gilyn į mišką, kol nebežino kaip grįžti. Nieko keista, nes moralė tokia ir yra – svetimais pinigais turtingas nebūsi. Gali jais pasiremti vieną kitą kartą (ES parama, biudžeto subsidija ar kokia nors socialine pašalpa), bet besitikintiems iš to gyventi ar net praturtėti pats metas pradėti galvoti iš naujo.

Dar vienas matomas ir dėmesio vertas ES paramos bei jos dalybų aspektas yra politinis. Šiemet jau akivaizdu, kad politinės partijos atvirai konkuruoja dėl įtakos dalijant ES fondų lėšas. Tai ne tik mažina ekonominę šių lėšų naudą, bet ir dar labiau demoralizuoja ir taip aukštais moraliniais standartais negalinčius pasigirti politikus².

Narystės ES pasekmės neapsiriboja rinkos atvėrimu, aukštesniais produktų bei paslaugų standartais, sustiprėjusia emigracija bei protų nutekėjimu, kalnais skaityti nepritaikytų teisės aktų, Briuselio koridoriais ir netgi euro įvedimu. Mums negali nerūpėti, kaip seksis pačiai ES globalios konkurencijos lauke. Tai, kad šiandien mūsų augimo rodikliai yra geresni nei senųjų ES narių, valstybės įsipareigojimai savo piliečiams (socialinių garantijų pavidalu) ar užsienio subjektams (užsienio skolos pavidalu) yra mažesni, o verslo sąlygos dažnai liberalesnės, neguodžia. Juk jei Europa toliau streikais reaguos į permainas, laikysis įsikibusi savo „gerovės valstybės“ idėjos ir vis tebemanys, kad su milijardais daug ir pigiai dirbti pasirengusių kinų, indų, brazilų ar net rusų jiems konkuruoti neteks, tai net labiausiai vertinamas lietuviškas darbštumas mūsų neišgelbės. Būdami susisaistę su ES teisiniais bei finansiniais įsipareigojimais, bendra valiuta, bendrais muitų tarifais bei visa užsienio politika, negalėsime smulkios žuvelės teisėmis laviruoti tarp besigrumiančių banginių ir rinkti grietinėlės lašus iš visų pusių.

Tad dėl ilgalaikės ekonominės (ir ne tik ekonominės) plėtros Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad atsigautų ES ekonomika. Ko tam reikia, iš esmės išdėstyta Lisabonos strategijoje. Viena bėda, kad joje išdėstyta visko labai daug. Tad kiekvienas politikos formuotojas ar interesų grupė pasirinkę, kas jiems labiausiai patinka, trimituoja apie tos sferos prioritetą. Pavyzdžiui, akademinei bendruomenei negali nepatikti šūkis „padidinkime išlaidas mokslui ir tyrimams“ (kadangi kalbama apie išlaidas, o ne mokslo ir tyrimų produktą, turime tą patį patogų ir madingą „pinigų įsisavinimą“), komunikacijų įrangos tiekėjams negali nepatikti užmojis įvesti internetą į kiekvienus namus, o gyvenantiems iš socialinių pašalpų negali nepatikti raginimas visiems užtikrinti vienodą socialinių gėrybių prieinamumą (vadinamoji socialinė sanglauda). Tiesa, visa tai dar turi būti atlikta nebloginant gamtinių sąlygų.

2005 m. pakoreguotas Lisabonos strategijos tikslas „Darbą visiems“ skamba daug taikliau. Jis bent implikuoja, kad norint gerovės, reikalingas darbas. Juo labiau kad atnaujintoje Lisabonos strategijoje kalbama ne tiek apie priemones nedarbui sumažinti, kiek apie darbus konkurencingose veiklose. Tačiau šalia nuolat priduriama, kad tos geros darbo vietos turi būti sukurtos nepakenkiant Europos socialiniam modeliui, t. y. iš esmės išlaikant socialines garantijas. Tačiau juk būtent socialiniai valstybės įsipareigojimai yra ta našta, kuri ir dėl finansų ir, svarbiausia, žmonių motyvacijos neleidžia sukurti konkurencingų darbo vietų ir naujų veržlių privačių verslų. Iš šios įtampos kyla senųjų ES šalių noras, lydimas grasinimų sumažinti finansinę paramą, „pakelti“ mokesčius naujose šalyse narėse arba juos kaip nors harmonizuoti³. Taip patenkama į uždarą ratą: siekiama veržlumo, bet stabdantys saitai tik stip­rinami. Kaip įmanoma iš to rato išeiti?

Europa geruoju savo „gerovės valstybės“ negriaus, nes politiškai nėra kaip pasakyti, kad žmonės nebegaus to, ką gaudavo, nes nebėra pinigų. Finansų spaudžiamos vyriausybės išmontuoja vieną kitą plytą iš savo „gerovės valstybės“ statinio (pvz., darbo santykių reforma Vokietijoje, sveikatos ir pensijų reformos frag­mentai kai kuriose ES šalyse, po žingsnelį mažinamos subsidijos žemės ūkiui iš ES biudžeto, Mastrichto kriterijai dėl biudžeto deficito, skolos, infliacija ir pan.). Prie to, tikėtina, prisidės ir Europos centrinis bankas, kuriam reikia palaikyti euro stabilumą. Tačiau to tik­rai nepakaks kvapui Europos ekonomikai įpūsti. Jeigu naujosios ES narės (jau užsienio spaudoje minėta Talino–Vilniaus–Bratislavos ašis) to nepadės padaryti savo pavyzdžiu, tai apie galimybes atsilaikyti prieš globalią konkurenciją ir išvengti provincijos likimo galime pamiršti. Tai, kad tapsime provincija kartu su visa Europa, neguodžia. Juolab kad jiems susitaikyti su gerovės, stabilumo, galios bei dėmesio praradimu bus daug sunkiau nei mums.

Europoje kalbama apie nuosaikius sprendimus, pavyz­džiui, didesnį produktyvumą dėl geresnio informacinių technologijų naudojimo, mokymąsi visą gyvenimą, didesnį moterų bei pagyvenusių žmonių dalyvavimą darbo rinkoje bei, žinoma, mokslo ir tyrimų (R&D) plėtrą.

Mitui, kad mokslas ir tyrimai taps ES šalių konkurenciniu pranašumu prieš pakilusias ir tebekylančias Azijos ekonomikas, jau būtų metas numirti, bet Lietuvoje, panašu, dabar pats jo klestėjimas. Ir Kinija, ir Indija, ir kitos pietryčių Azijos šalys seniai nebenaudoja atsilikusių technologijų. Jų studentai įgyja praktikos JAV ir ES universitetuose, o transnacionalinės korporacijos, (ko)finansuodamos šiuos tyrimus, parsineša rezultatus ten, kur plėtojama gamyba. Ir tai tikrai nėra ES teritorija. Lietuvai šis klausimas turėtų būti dar aiškesnis. Mokslas ir tyrimai yra brangus užsiėmimas, tad norint jį paremti tikintis rezultatų, dešimtmečiais be pertraukos reikėtų atseikėti tokias sumas, kurių mūsų biudžete nėra ir negali būti. Į šį argumentą dažniausiai atsakoma pasiūlymu pasirinkti prioritetus arba prioritetą. Formaliai taip, tačiau įdomu, kas bus tas orakulas arba aukščiausio rango lošėjas, kuris drįs prognozuoti, kokia veiklos šaka ir netgi įmonė duos tokį ekonominį efektą šalies ekonomikai, kad į ją verta būtų investuoti visų mūsų pinigus. O kur Konstitucijos žadėta verslų lygybė? O kur Lietuvos ekonomikos dorybė – diversifikacija (veiklų įvairovė)?

Entuziastingų prognozuotojų Lietuvoje esama, tačiau yra vienas „bet“. Sprendžiantieji dėl rizikingų (ir potencialiai pelningų) investicijų rinkoje, antai investiciniai fondai, turi tokios veiklos patirtį bei priimdami sprendimą rizikuoja savo gerove. Priimantieji sprendimą dėl valdiškų investicijų geriausiu atveju rizikuoja savo postu (ir tai vargu), o šia veikla užsiima kartkarčiais, priklausomai nuo politinės konjunktūros. Įsivaizduokite retkarčiais operuojantį chirurgą, retkarčiais dirbantį pilotą ar netgi taksi vairuotoją... Patirtis ir atsakomybė yra tos esminės savybės, kurios skiria rinkoje veikiantį profesionalą – valdantį įmonę, investuojantį į naujas veiklas, valdantį pensijų fondą, kuriantį draudimo produktus ir pan. – nuo šių veiklų reguliatorių bei valstybės finansų tvarkytojų. Beje, valstybės finansai yra kita sfera, kur permainų reikia taip, kad net negali patikėti, kad jos dar nevyksta.

Biudžetas ir jo epitetai

Lietuvos nacionalinis biudžetas vadinamas programiniu. Dar Lietuvos biudžetas vadinamas socialiai orientuotu – jau dveji metai jis su tokia etikete pristatomas visuomenei. Visuomenei paprastai yra įdomesnis antrasis epitetas, nes su juo siejami labai konkretūs asmeniniai žmonių lūkesčiai. Ar biudžetas yra programinis, rūpi nedaugeliui. O be reikalo – teisingi biudžeto sudarymo principai yra vienintelis realus būdas kontroliuoti biudžeto išlaidas. Net nekalbu apie teisingą tų išlaidų paskirstymą (tokio apskritai nėra, viskas priklauso nuo skirstytojo vertybių) arba efektyvų jų panaudojimą (kuris priklauso nuo viešojo administravimo kultūros). Kalbu tik apie prielaidas ką nors pasakyti apie biudžeto išlaidas. Juk jeigu biudžetas yra ne programinis, o institucinis, mes realiai nieko nežinome apie tai, kam tos lėšos yra leidžiamos. Pavyzdžiui, lėšos yra skirtos Krašto apsaugos ministerijai, bet už jas statomi tam tikri civilinės infrastruktūros objektai (pvz., keliai), arba lėšos skirtos kultūrai, o už jas plečiamas ministerijos aparatas, arba lėšos skirtos ekonomikai, o jomis subsidijuojamos atskiros įmonės.

2005 m. pabaigoje patvirtintas 2006 m. biudžetas, kaip ir ankstesnieji, nors ir vadinamas programiniu, tikrai toks nėra. Tiesa, pinigai skirti tam tikroms programoms, tačiau juk ne sugrupavimas yra programinio biudžeto esmė. Programiniame biudžete turi būti nurodyti tikslai, kurių siekiama, lėšos, kurios skiriamos tiems tikslams pasiekti, ir rodikliai, pagal kuriuos bus vertinamas jų pasiekimo lygis. Kadangi kiekvienam tikslui pasiekti esama bent keleto būdų, tai turėtų būti numatyta bent viena kita tikslų pasiekimo alternatyva (pvz., valstybės finansavimas ar privačių lėšų pritraukimas).

2006 m. vis dar apstu institucinio biudžeto ženklų. Jau ne pirmus metus kalbama, kad visos išlaidos sveikatos paslaugoms, taip pat ir patalpoms bei aparatūrai išlaikyti, turi būti dengiamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) išmokomis gydymo įstaigai. Priešingu atveju visiškai neaišku, kam reikalingas atskiras sveikatos draudimo fondas, juolab kad pagrindines jo įplaukas sudaro ne atskira valstybinio draudimo įmoka, o dalis fizinių asmenų pajamų mokesčio. Tai būtų tipinis programinio biudžeto pavyzdys – mokama už paslaugą (konkretaus ligonio gydymą) pagal nustatytą įkainį, atskirai nenurodant, kuri dalis tų lėšų tenka ligoninės stogo remontui, o kuri – seselės atlyginimui. Nesugebama atlikti tokio elementaraus veiksmo⁴ kaip apmokėjimo susiejimas su paslauga, tad ką kalbėti apie paslaugos efektyvumo kontrolę ar panašias rinkos banalybes, kurios valdiškam sektoriui yra neįkopiamos viršūnės⁵.

Kitas pavyzdys – išlaidos švietimui ir mokslui. Savivaldybės dalį lėšų gauna „moksleivio krepšelio“ pavidalu, o kitą dalį šiaip, instituciškai. „Moksleivio krepšelis“ ir buvo sumanytas tam, kad lėšos būtų skiriamos mokiniams mokyti (kaip ir ligoniams gydyti), o ne esamoms švietimo įstaigoms išlaikyti. Visi pripažįsta, kad viešųjų paslaugų institucijų (mokyklų, ligoninių) tinklai neatitinka šiandienių vartotojo poreikių, tad ir bandoma tuos tinklus racionalizuoti administracinėmis priemonėmis: vienus sujungti, kitus uždaryti, trečius išplėsti. Tačiau administracinėmis priemonėmis to padaryti niekada nepavyks – vartotojų poreikiai ir pasirinkimai kinta nuolat, juolab kad vartotojo pasirinkimo teisė įtvirtinta įstatymais. Vienintelis būdas pagerinti viešųjų paslaugų teikėjų tinklus yra susieti finansavimą su vartotoju, o ne su institucija. Tada tos institucijos, kurių nesirenka vartotojai, turėtų nunykti (bankrutuoti), o paklausiosios – išsiplėsti. „Moksleivio krepšelis“ ir turėjo atlikti šią funkciją. Tačiau kai dalis mokyklų nesurinko reikiamo skaičiaus mokinių, įsijungė kiti mechanizmai, ir tikslas buvo užmirštas – biudžete liko tik „išlyginančios“ finansavimo eilutės vartotojų pasirinkimo testo neišlaikiusioms mokykloms.

Analogiškai finansuojamas mokslas. Aukštosios mokyklos finansavimą mokslo veiklai turėtų gauti pagal pasiektus mokslo rodiklius, tačiau pastebėjus didelius tų rodiklių skirtumus, lėšos perskirstomos į juos nebeatsižvelgiant, bet paprastai – instituciškai. Tai ne tik geriau dirbusiųjų įstaigų vadovų bei visų jos darbuotojų apgavystė. Tai žingsnis atgal lygiavos link. Tiesa, prie valdančiosios kairiųjų ideologijos gal ir pritinka, tačiau prie kalbų apie mokslo kokybės gerinimą ir mokslininkų skatinimą nedera visai.

Kodėl skirstyti biudžetą taip, kaip dabar, yra blogai? Todėl, kad kol visos paslaugos suteikimo išlaidos nesusietos su paslauga, tol niekaip negali išsikristalizuoti sveikatos ir švietimo paslaugų kainos, o be šių kainų negali atsirasti nei privatus draudimas, nei normali konkurencija tarp paslaugų teikėjų. Todėl, kad instituciškai skirstant dalį lėšų klesti ir be to sveikatos srityje dominuojantis favoritizmas ir atskirų institucijų protegavimas, privačių institucijų atvira diskriminacija. Galų gale todėl, kad pažvelgę į tokį sveikatos finansavimą biudžete nei parlamentarai, nei ekspertai negali nieko pasakyti apie vienos ar kitos išlaidų eilutės pagrįstumą. Ir apskritai nieko doro apie tai negali pasakyti – tik pasiūlyti dosniau finansuoti savo rinkiminės tėvonijos ligoninę.

Panagrinėjus detaliau kokią nors biudžetinę „programą“, galima atrasti ir daugiau įdomybių. Štai kad ir verslui skatinti skirti darbai, numatyti Ūkio ministerijai. Paaiškėjo, kad dalis skambiais pavadintų programų, nors jau įtrauktų į biudžetą, neturi jokio turinio. Tai yra skiriant lėšas nebuvo pateikti ir net nėra žinomi darbai, kurie bus vykdomi tos programos tikslams pasiekti. Net nebesvarstant tokio planavimo tikslingumo ir „efektyvumo“, kyla klausimas, iš kur tada žinoma, kiek tai kainuos, jei net nežinoma, kas bus daroma? Įdomu būtų pažiūrėti, kokių rezultatų pasieks įmonė, kurios vadovas skiria lėšas vos žvilgtelėjęs į projekto tikslą ar pavadinimą ir nematydamas konkrečių darbų. Tokiu principu nebent duodami kišenpinigiai vaikams, tik sumos, švelniai tariant, yra menkesnės.

Klausimas, ar biudžetas yra socialiai orientuotas, ar ne, tikrai nėra toks paprastas, kaip dažnai vaizduojama. Žinoma, galime suskaičiuoti, kiek biudžeto skiriama reikmėms, kurios tradiciškai įvardijamos kaip socialinės: socialinė apsauga, sveikatos apsauga, švietimas, būstas. Šioms reikmėms 2006 m. skiriama apie 60% biudžeto išlaidų. O kaip krašto apsauga ir viešoji tvarka, ar tai nėra socialinis rūpestis? O žemės ūkis, kuris šiemet finansuojamas apie 40% daugiau, ar nėra remiamas socialiniais tikslais? Pagal valstybės funkcijų prigimtį visos biudžeto išlaidos turėtų būti skiriamos toms reikmėms, kuriomis pasirūpinti privačiai yra sunku. Taip svarstant išeitų, kad vos ne visos biudžeto išlaidos, taip pat ir visuotinai tarkuojamai biurokratijai, yra socialinės. „Socialumas“ priklauso tik nuo to, kaip tos biudžeto finansuojamos funkcijos vykdomos – ar siekiant piliečių gerovės, ar savo asmeninių/grupinių interesų. To, žinia, skaičiai biudžeto eilutėse neatskleidžia.

Tačiau net ir suvokiant socialines išlaidas siaurai, t. y. per socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos bei švietimo prizmę, nevalia išleisti iš akių to paprasto fakto, kad žmonėms svarbu ne vien tai, kiek jie šiandien gauna pensijos, bet ir ar gaus ją po penkių ar penkiolikos metų; ne vien tai, ar šiandien jų vaikai gali mokytis, bet ir ar bus jiems darbo po penkių ar penkiolikos metų. Svarbu ne tik tai, kad šiandien jie gauna kompensuojamų vaistų, bet ir ar bus kam kokybiškai gydyti juos ir jų vaikus ateityje. Šia prasme biudžetas yra net nepanašus į socialinį. Visas dėmesys yra nukreiptas į šiemetinio pyrago raikymą dabartiniams valgytojams, visai nesirūpinant, kas bus su jais po kelių vyriausybės kadencijų. Didinamos socialinės išmokos didina būsimus valstybės įsipareigojimus. Vieną kartą padidintos jos savaime nesumažės. O tai reiškia, kad ir gerais, ir blogais metais biudžetas mokės tas išmokas, kurių skaičius, blogėjant demografinei situacijai, tik didės. Tai, kad demografinė situacija blogėja, yra žinoma jau seniai. Pastarųjų metų emigracijos banga šią tendenciją tik sustiprina. Tačiau biudžete nerasime nė menkiausių pastangų sumažinti būsimą socialinių įsipareigojimų naštą. Kita blogėjančios demografinės situacijos pusė – darbuotojų trūkumas. Ją tik dar labiau paaštrina švietimo sistemos ydos. Ir pagaliau sveikatos apsauga, kuri taisoma tik didinamomis algomis medicinos darbuotojams. Ilgalaikėje perspektyvoje tai sistemos negelbsti. Tačiau struktūrinės reformos nedaromos, apie jas net nekalbama.

Apibendrinant 2006 m. biudžeto projektą, tenka daryti išvadą, kad jis nėra socialiai orientuotas, o orientuotas tiesiog didinti išlaidas. Išskyrus didesnes lėšas kompensacijoms už valstybės išperkamą turtą, šiame riebiame biudžete nėra jokių investicijų į ilgalaikę Lietuvos žmonių gerovę. Tokia orientacija yra visiškai socialiai neatsakinga. Dabar, kai auga mokesčių pajamos ir ES parama, nėra jokių rimtesnių krizių (atrodo, kad visi pamiršo tokias dažnas ekonomines bėdas kaip infliacija ir nedarbas), nevykdoma nė viena, net menkiausia struktūrinė reforma, o visos lėšos skiriamos pravalgyti bei valdžios funkcijoms plėsti.

Verta pastebėti, kad šiemet beveik nebuvo diskusijų dėl pajamų dalies – visos jos išsikvėpė pirmoje metų pusėje svarstant mokesčių reformą. O be reikalo, – turint taip gerai surenkamas pajamas ir palankias kitų metų prognozes, praleista dar viena proga pagaliau apčiuopiamai sumažinti gyventojų pajamų mokestį (dabar žadama mažinti iki 27% kitų metų viduryje ir iki 24% po pusantrų metų) ir taip pritraukti į Lietuvą ir darbuotojų, ir kapitalo. Tai, kad panaikinus kelių mokestį nuo apyvartos naujų mokesčių įvesti nebuvo reikalo, paskutinėmis 2005-ųjų dienomis praktiškai pripažino finansų ministras, pareiškęs, kad jei biudžetas bus surenkamas kaip iki šiol, galima bus sutrumpinti naujojo „solidarumo“ mokesčio galiojimo laiką nuo dvejų metų iki vienerių. Tai guodžia menkai, nes naujas pelno mokestis bus įvestas, o su juo – ir nekilnojamojo turto mokestis gyventojams už nekomercines patalpas. Biudžeto tvarkytojai nepasikuklina apsidrausti mokesčių mokėtojų sąskaita, juk pinigai kaip marškiniai – tik savieji arti kūno.

Pernai populiaru buvo rūpintis mažėjančiu tautos gimstamumu ir iš to rūpesčio gimė Andriaus Kubiliaus iniciatyva 2V⁶ ir Vilijos Blinkevičiūtės iniciatyva „vaiko pinigai“. Tautai neabejotinai labiau patiko pastaroji – nenuostabu, juk pagal ją nereikia nieko patiems daryti, tik pasiimti pinigus. Įdomu būtų sužinoti, kaip vidutinių pajamų šeimos juos panaudojo, nes pagal pavadinimą pinigai yra vaiko⁷.

Šiemet rūpinamės emigracija. Aiškių iniciatyvų kol kas nėra, bet labiausiai tikėtina, kad jos bus panašios – didesnis finansavimas kokioms nors valdiškoms programoms, kurios turėtų padėti sulaikyti mobilius tautiečius arba atgal prisivilioti išvykusiuosius. Nors ir mažėjančio gimstamumo, ir didėjančios emigracijos priežastys daugeliu atveju sutampa, svarbiausios jų tik­rai nėra materialios ir subsidijos jas menkai paveiks.

Emigruojantys žmonės yra gana marga kompanija, ir iš namų juos išvedančios priežastys yra labai įvairios, nors nagrinėjant šį reiškinį paprastai apibendrinama, kad žmonės išvyksta dėl didesnio uždarbio. Didelė dalis išvykstančiųjų neabejotinai išvažiuoja dėl to, kad už tuos darbus, kuriuos jie gali dirbti, svetur moka daugiau negu Lietuvoje arba Lietuvoje tokių darbų apskritai nėra. Tai daugiausia žemos kvalifikacijos, su paslaugų sektoriumi susiję darbai (viešbučiuose, baruose, garažuose). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai neišvengiamas reiškinys, nes uždarbiai šiose srityse Lietuvoje yra tikrai maži. Tačiau, pirma, pragyvenimas, pavyzdžiui, Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje, yra daug brangesnis nei Lietuvoje. Nemenki būna ir persikėlimo/prisitaikymo svetimoje šalyje kaštai. Antra, šių paslaugų paklausa Lietuvoje pastaraisiais metais labai išaugo, ir tai reiškia, kad susidarė rinka naujiems paslaugų teikėjams. Taigi pozityviausias scenarijus būtų, jei metus kitus užsienyje padirbėję lietuviai, sukaupę šiek tiek kapitalo ir patirties, grįžtų į Lietuvą ir čia atidarytų savo verslą: mažą šeimyninį viešbutį ar kavinę kad ir provincijos miestelyje, automobilių dirbtuves, parduotuvę ar pan. Tam reikia kelių dalykų – visų pirma, finansiškai palankių sąlygų grįžti (dėl to iki šiol egzistavęs dvigubas pajamų apmokestinimas yra tiesiog nusikalstamas), palankių sąlygų steigti verslą ir noro užsiimti savo verslu. Finansinės sąlygos grįžti pagerės, nes Seimas metams baigiantis priėmė gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas ir panaikino dvigubą pajamų, uždirbtų šalyse, su kuriomis pasirašytos reikiamos sutartys, apmokestinimą. Jeigu būtų pagaliau rimtai pažiūrėta į darbo jėgos trūkumo problemą ir sumažintas fizinių asmenų pajamų mokestis iš karto iki 24%, tai finansinės paskatos būtų visai neblogos. Tačiau verslo sąlygos kol kas dar nėra pakankamai geros. Verslininkai, analitikai, Prezidentūra vis perspėja, ragina ir siūlo galų gale imtis reguliavimo reformos, o valdantieji mosuoja keliais jiems palankiais tarptautiniais tyrimais⁸, ir tik didina biudžeto išlaidas.

Noras turėti savo verslą savaime jau yra vertybė. Tiesa, tai turėtų būti normali žmogiška savybė, nes dirbti sau yra visai kas kita, nei dirbti kitam, net jei ir sąlygos yra labai geros. Tačiau šią natūralią savybę tiek ujo ir gujo sovietmečiu ir dabar (!), kai ją pančioja dar ir įstatymai bei instrukcijos, kad nenuostabu, jog ji yra gerokai daugeliui žmonių prigesusi⁹.

Kita dalis emigrantų – aukštos kvalifikacijos darbuotojai, talentai, ieškotojai. Kai jie išvyksta, sakoma, kad „nuteka protas“. Ši grupė žmonių yra gerokai mažiau paveikiama ekonominėmis priemonėmis, nes Lietuvos rinka jiems yra maža. Joje nėra tam tikros rūšies veiklų, nereikia siauros specializacijos žmonių, veiklos mastai per maži. Tokių žmonių visada buvo (kai kurie jų sugebėjo emigruoti netgi sovietmečiu), yra ir bus. Tačiau ir čia esama galimybių Lietuvai šių žmonių neprarasti visiškai. Bet tam reikia struktūrinės švietimo reformos. Ji turėtų pertvarkyti aukštojo mokslo finansavimą taip, kad studentai brangioms specialybėms būtų rengiami ne vien valstybės lėšomis, bet ir patys finansuotų savo studijas iš paskolų ar grantų. Antra, jei aukštosios mokyklos būtų suinteresuotos savo paslaugų kokybe, nes realiai konkuruotų dėl studentų rinkoje, o studijos nebūtų masiškai finansuojamos valstybės, tai jos stengtųsi pritraukti užsienio specialistų ir pasiūlytų užsienyje baigusiems ar dirbantiems lietuviams mokslininkams nenuolatinio darbo, už kurį pajėgtų normaliai sumokėti. O šiandien situacija aukštosiose mokyklose dažnai primena šunį ant šieno – nei pats valgo (nes neįkanda), nei kitiems duoda (nes kitam gaila).

Bene daugiausiai „nutekančių protų“ Lietuvoje yra tarp medikų ir mokslininkų. Nenuostabu, nes ir sveikatos apsaugos, ir aukštojo mokslo sistemos mažiausiai įsileido konkurencijos ir rinkos vėjų, todėl daugelis žmonių negali jose dirbti dėl nepriimtinų tarpusavio santykių, ką ir kalbėti apie atlyginimus. Sistema paprasčiausiai jų nepriima, nes jų vertybės yra kitos. Įmonių vadybai kalbėti apie organizacijos ir darbuotojų vertybes jau seniai tapo praktika, tuo tarpu paminėjęs apie tai mokslo ar medicinos atstovams, sukelsi tik šypsenas. O juk vertybės šioms profesijoms, drįstu manyti, yra ne mažiau svarbios nei kokiai baldų pramonei.

Tačiau nemaža dalis emigrantų išvyksta netgi galėdami panašiai uždirbti Lietuvoje. Gal reikia radikalių aplinkos permainų, kad jų elgesys pasikeistų? Gal tai neapgalvoti sprendimai, kuriuos priėmus nebenorima grįžti? O gal jiems Lietuvoje tiesiog nepatinka?¹⁰ Šis klausimas labiau tinka psichologams negu ekonomistams, nes ekonomika nekvestionuoja individo tikslų, o tik nagrinėja būdus, kaip tų tikslų siekiama.

Nepaisant visų gerai žinomų ir jaučiamų neigiamų emigracijos pasekmių, esama ir teigiamų jos pusių. Svarbiausia jų yra susijusi su dirbančių žmonių savivoka: nepaisant nuolatinės kairiųjų propagandos apie silpną ir darbdavio išnaudojamą darbuotoją, darbuotojai realiai pajuto, kad jie yra tokia pat svarbi sandorio dėl darbo dalis kaip ir darbdavys. Tai, be abejo, pajuto ir darbdaviai, ir ėmė skirti didesnį dėmesį darbuotojams. Ateityje, stiprėjant emigracijai ir blogėjant demografinei padėčiai, galime laukti ir kitų socialine prasme teigiamų reiškinių, pavyzdžiui, vyresnių žmonių įdarbinimo, darbo ne visą dieną populiarėjimo, didesnio darbuotojų mobilumo ir kaimo paveržimo iš alkoholio į darbo rinką. Darbo jėgos trūkumas spaudžia politikus liberalizuoti darbo santykius ir pagaliau imtis švietimo reformos. O kalbant globaliai, tai yra ne kas nors kita, kaip reali Lietuvos integracija į ES bei į globalų kaimą vardu Žemė.

Apskritai 2005 m. Lietuvos ekonominis gyvenimas buvo turtingas vyksmų bei įvykių. Būtent pernai buvo galutinai apsispręsta įvesti eurą 2007 m. (jei infliacija leis) ir pradėta ruoštis šiam įvykiui. Nors ekonominiai argumentai „už“ ir „prieš“ buvo išdėstyti ir apsvarstyti, politine prasme atsakymas neturi alternatyvų. Šiandien aktualesnis pats euro įvedimo procesas ir neišvengiamai su tuo susijusios spekuliacijos (ypač dėl didėjančių kainų). Deja, be geresnio visuomenės bei sprendimų priėmėjų švietimo, aiškinant tikrąsias kainų kilimo priežastis bei su euro įvedimu susijusias realias grėsmes, čia nelabai ką pasiūlysi.

Netilo jau anksčiau prasidėję svarstymai dėl ES paramos panaudojimo sričių, procedūrų ir perspektyvų. Imta plačiau diskutuoti apie Europos socialinį modelį bei „gerovės valstybę“. Praėjusiais metais bankrutavo viena nedidelė draudimo bendrovė ir dėl to vyriausybė privertė Draudimo priežiūros tarnybos direktorių atsistatydinti. Tai įvykis, keliantis nemažai minčių apie normalaus bankroto (ne)galimybes, reguliuojančių institucijų realias prevencines galias ir politikų kišimąsi į ekonomikos procesus.

Pernai vėl didžiojoje scenoje karaliavo „Mažeikių naftos“ piršlybų tragikomedija. Tragiškais padariniais gresianti, nes režisieriaus vaidmenį paveržusi vyriausybė vėl supynė ekonomiką su politika. Komedija, nes istorija kartojasi, o pamokos lieka neišmoktos¹¹.

Daug Lietuvai aktualių įvykių vyko Europoje. Metų pradžioje persvarstyta Lisabonos strategija, praktiškai atmestas Lietuvai itin svarbus Paslaugų direktyvos projektas, metų pabaigoje pagaliau susitarta dėl Bendrijos finansinės perspektyvos iki 2013 m.

Kai kurie europinio lygio projektai, tokie kaip Lisabonos strategija ar Paslaugų direktyva, Lietuvoje gyvenant gali atrodyti tolimi. Tačiau jie tokie nėra ir vis mažiau bus ateityje. O vertindami savo nacionalinės ekonomikos­ bei ekonominės politikos aktualijas galime pasiguosti, kad šiandien ES atvirų klausimų yra daugiau negu Lietuvoje. Europai šalia bendrų rūpesčių dėl senstančios visuomenės ir mažėjančio konkurencingumo globaliame­ pasaulyje tenka sukti galvą, ką daryti su prancūzų ir olan­­dų atmesta Konstitucija ir Europos socialiniu modeliu. Būtų gerai mums neskubėti šias problemas perimti.

 

 ¹ 2005 m. Eurozonos valstybių ekonomika augo vidutiniškai 1,6%, Italijos – 0,1%, Olandijos – 1,0%, Belgijos – 1,1%, Vokietijos – 1,4%, nors Danijos – 4,8% (The Economist).

² Vienas, tiesa, aukštais moralės standartais giriasi, tiksliau – skundžiasi.

³ Sveriant ES finansinę paramą ir galimybę šaliai narei išlaikyti žemus mokesčius bei kitas verslo patrauklumui svarbias sąlygas, pastaroji yra daug svarbesnė.

⁴ Teisine prasme veiksmas nėra elementarus, tačiau įmanomas. Neįmanomą jį padaro politiniai argumentai.

⁵ Tiesa, sveikatos apsaugos ministras žiniasklaidai teigia, kad dalį turto nusidėvėjimo išlaidų 2006 m. bus pradedama įtraukti į sveikatos paslaugų įkainį. Tačiau šios dalies apskaičiavimo metodika kol kas neaiški, o biudžete tebėra numatytos didžiulės sveikatos apsaugos reik­mėms skirtos sumos, nesusietos tiesiogiai su ligonių gydymu ar profilaktika.

⁶ Kas jau spėjo pamiršti, primenu, kad „V“ – tai „vaikai“.

⁷ Bent jau mano vaikas buvo pareiškęs pretenzijas į juos, teko aiškinti, kad jis nepatenka į tą amžiaus grupę.

⁸ Nepalankius tyrimus tiesiog ignoruoja. Paaiškėjus, kad naujausiame Pasaulio Banko ir Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko verslo aplinkos regionuose tyrime Lietuvos korupcijos rodikliai tikrai kelia nerimą, parlamentaras Juozas Oleka sugebėjo netgi užmiršti, kas yra šios organizacijos.

⁹ Panašu, kad iš sovietinio laikotarpio mažai pasimokėm – spekulianto ir išnaudotojo kapitalisto neigiami įvaizdžiai yra eksploatuojami visame pasaulyje, o panieka viešo turto vagystėms (kurios buvo norma sovietų laikais, bet yra nusikaltimas rinkos santvarkoje) Lietuvoje nesusiformavo.

¹⁰ Šis variantas atrodytų visai įtikinamas, jei žmonės migruotų į Ispaniją, bet ne į lietingąją Angliją.

¹¹ Plačiau apie „Mažeikių naftos“ pardavimo bylą žr. Steponavičienė, G., „Mažeikių nafta“ ir grėsmė iš Rytų“, in: NŽ–A, 2005, Nr. 10, p. 438–440.