Atsinaujinantys energijos šaltiniai, nepaisant visos retorikos apie naują žmogaus ir gamtos santykį, nėra naujas būdas apsirūpinti energija. Tai, ką mes vadiname atsinaujinančiais arba alternatyviaisiais energijos šaltiniais, iš tiesų yra patys seniausi ir ilgiausiai žmonijos naudoti energijos šaltiniai (vėjas, vanduo, saulės energija). Automobilių eros pradžioje labiausiai paplitęs kuras buvo etanolis (tas pats etanolis, kuris šiandien maišomas su benzinu flexfuel tipo varikliuose), o ne benzinas. Nuo ankstyviausių laikų grūdus malė ne elektrinės girnos, o vėjo malūnai. Juos pakeitė iškastinis (fossil) kuras, nes jis pasirodė geresnis, o ne dėl Saudo Arabijos šeichų ar naftos kompanijų konspiracijos.

Pakilus iškastinio kuro kainoms ir veikiant rinkai ieškoma alternatyvų šiai kuro rūšiai. Tačiau paradoksalu yra tai, kad atsinaujinančių šaltinių energija daugeliu atvejų yra dar brangesnė už brangstančią iškastinio kuro energiją. Dabar vėjo jėgaines dažniausiai suka ne vėjas, o valstybės subsidijos; biodegalų programos sėkmingiau traukia pinigus iš mokesčių mokėtojų nei etanolį iš kukurūzų. Alternatyvioji energetika taps alternatyva iškastiniam kurui tik tada, kai ji taps efektyvi rinkoje, o ne pavieniuose eksperimentiniuose projektuose.

Lietuva didžiąją energijos ir jos išteklių dalį importavo ir tebeimportuoja iš Rusijos. Kol šie ištekliai buvo importuojami žymiai mažesne nei rinkos kaina, energetinės priklausomybės klausimas nebuvo keliamas. Akivaizdu, kad energijos vartotojams svarbu ne energijos kilmės šalis, o energijos kaina. Tad problema yra ne tiek pati energetinė priklausomybė, ir toli gražu ne tik užtikrintumas dėl konkrečios rūšies energijos prieinamumo ateityje, kiek nepakankamas energetinių išteklių pigumas. Tačiau pastarųjų kainą lemia paklausa ir pasiūla rinkoje. Tad net jei alternatyvioji energetika būtų konkurencinga kainos atžvilgiu, jos kainos artimai sektų iškastinės energijos kainas, ir pasaulinėje rinkoje pakilus energijos kainoms alternatyviosios energijos kainos taip pat pakiltų. Būtent dėl šios priežasties net JAV, kurios turi savo naftos telkinių, pasaulinės naftos kainos didina ir benzino kainas. Taigi, alternatyvioji energetika, net jei ir suteikia Lietuvai galimybę turėti savo energijos šaltinių, aukštų energijos kainų problemos kol kas nesprendžia tiek, kad galėtų būti laikoma efektyviu aukštų energijos kainų problemos sprendimu. O turint galvoje, kad subsidijos tokios energijos gamintojams skiriamos iš mokesčių mokėtojų, šiuo metu alternatyvioji energetika kainas greičiausiai didina.

Be abejo, nereikia atmesti galimybės, kad Rusija gali panaudoti energijos išteklių (ne)tiekimą kaip politinės įtakos priemonę (kaip blokados metais), tačiau trumpalaikius tiekimo sutrikimus, kilusius dėl avarijų ar terorizmo, gali kompensuoti rezervai. Ilgalaikis netiekimas (embargas) yra sunkiai įsivaizduojamas ir dėl Lietuvos tarptautinio statuso, ir dėl pačios Rusijos noro atrodyti patikimu partneriu, ir dėl pačios Rusijos ekonominių interesų. Bet už energiją mokant rinkos kainą tiekimo saugumo klausimas išsisprendžia pats, nes net energetikos embargo galimybės yra ribotos: energijos išteklius galima pirkti pasaulio rinkose, o ir naftą, ir  gamtines dujas, investavus į suskystintų dujų terminalą, galima atsigabenti tanklaiviais.

Sprendžiant energetinio saugumo klausimą vienodai svarbūs yra tiek prevencijos, tiek adaptacijos aspektai. Panašu, kad kol kas Lietuva koncentruoja savo pastangas ties pasiūlos užtikrinimu, tačiau neskiria dėmesio paklausos mažinimui, nors, pvz., energijos naudojimo požiūriu Lietuvos pramonė yra dukart mažiau efektyvesnė nei Vakarų valstybėse. Todėl dalį išteklių, skiriamų energetinės priklausomybės prevencijai, t.y. paklausos užtikrinimui, reikėtų skirti adaptacijai, t.y. paklausos mažinimui ir energetinio efektyvumo didinimui.

Alternatyvioji energetika nesprendžia nei tiekimo saugumo, nei aukštų kainų problemos. Be abejo investavus labai daug valstybės lėšų gal ir įmanoma Lietuvoje sukurti kažką panašaus į energetinę autarkiją (uždarą energetinę sistemą), tačiau toks sprendimas būtų neracionalus, ir vienintelis dalykas, kurį jis tikrai užtikrintų, būtų aukštesnės energijos kainos.

Be abejo, negalima atmesti galimybės, kad ateityje alternatyvioji energetika gali tapti dominuojančiu energijos gamybos būdu. Tai įvyks, kai alternatyvioji energetika taps efektyvesnė už kitus energijos šaltinius. Tačiau tada alternatyviosios energetikos nereikės diegti subsidijomis ir lengvatomis, ji įsitvirtins rinkos sąlygomis. Galiausiai, tada alternatyvioji energetika bus jau nebe alternatyvioji, o tiesiog energetika.