1999 m vasario 9 dieną Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateikė pasiūlymus, kaip gerinti Lietuvos socialinę politiką. Minėti siūlymai buvo pateikti, atlikus išsamią Lietuvos Socialinės politikos kokybės, struktūros ir dinamikos analizę, atliktą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu. Tyrimo analitinė ataskaita ir pasiūlymai buvo pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje įvykusiame seminare.
Šiuo tyrimu Lietuvos laisvosios rinkos institutas siekė apibendrinti ir išanalizuoti vykdomas socialinės politikos priemones bei įvertinti jų efektyvumą ir suformuluoti tolimesnės socialinės politikos apsaugos prioritetus. Tyrimui buvo pasirinktos sritys, liečiančios didžiausią žmonių skaičių - pensijų sistema, darbo politika, parama šeimai, socialinio draudimo pašalpos.
Didžiausias dėmesys buvo kreiptas į priemones, kuriomis siekiama padengti tam tikras socialines rizikas - pajamų netekimą dėl nedarbo, ligos, senatvės ar išlaidų padidėjimą dėl išlaikytinių skaičiaus šeimoje didėjimo.
Su pagrindinėmis atlikto tyrimo išvadomis seminaro dalyvius supažindino LLRI ekspertė Audronė Morkūnienė. Pasak jos, Vyriausybės programoje suformuluoti socialinės politikos tikslai yra labai platūs, paternalistiniai ir visiškai neapibrėžiantys valstybės vaidmens socialinėje politikoje. Taip formuluodama savo politikos tikslus, valdžia teikia gyventojams vilčių, kad, kas beatsitiktų, jais visuomet bus pasirūpinta, iš tiesų nebūdama pajėgi tokio aprūpinimo suteikti. Kai nėra aiškių tikslų, tai ir socialinė pagalba teikiama nekryptingai: dėmesys ir lėšos išbarstomos daugeliui sričių, o tinkamo rezultato nei vienoje nepasiekiama, tvirtino ekspertė. Pasak jos, šiuo metu vykdoma socialinė politika orientuota daugiau į pasekmių neutralizavimą, o ne į pagrindinį bet kokios valstybės socialinį tikslą - materialinę žmonių gerovę. Valstybė pirmiausia turėtų rūpintis tuo, kad žmonėms būtų užtikrintos sąlygos pasirūpinti savimi patiems, kad jiems neprireiktų valstybės pagalbos. O tam efektyviausia priemonė yra panaikinti kliūtis dirbti ir užsiimti ekonomine veikla. Taip susiaurinus socialinės pagalbos tikslus, ji turėtų būti koncentruojama ties tais, kurie nebeturi jokių kitų priemonių patys savimi pasirūpinti. Pagrindinė tyrimo išvada - socialinę politiką būtina reformuoti, sakė A. Morkūnienė. O tam visų pirma reikia nustatyti Šiuo metu vykdoma socialinė politika orientuota daugiau į pasekmių neutralizavimą, o ne į pagrindinį bet kokios valstybės socialinį tikslą - materialinę žmonių gerovę. Valstybė pirmiausia turėtų rūpintis tuo, kad žmonėms būtų užtikrintos sąlygos pasirūpinti savimi patiems, kad jiems neprireiktų valstybės pagalbos. O tam efektyviausia priemonė yra panaikinti kliūtis dirbti ir užsiimti ekonomine veikla. Taip susiaurinus socialinės pagalbos tikslus, ji turėtų būti koncentruojama ties tais, kurie nebeturi jokių kitų priemonių patys savimi pasirūpinti.
LLRI vyriausioji finansų ekspertė Rūta Vainienė kalbėjo apie socialinę politiką ir mokesčius. Mokesčių našta nuolat didėja ir dabar jau priartėjo prie 40 procentų. Ši valstybės gyvenimo apraiška sumažina absoliučiai visų šalyje gyvenančių žmonių pajamas, paimdama jų dalį. Šiuo atveju kiekvienas žmogus yra nuskurdinamas be savo ir be kitų kaltės. Ekspertė paneigė plačiai paplitusią nuomonę, kad tinkamai naudojant biudžeto lėšas iš mokesčių gautų lėšų perskirstymas vysta viena kryptimi - iš turtingųjų neturtingiesiems. Iš tikrųjų, dėl vadinamojo mokesčių numetimo fenomeno, sunkiausia mokesčių našta tenka eiliniams žmogui, paprastam vartotojui, nebeturinčiam ant kieno pečių vieną ar kitą mokestį perkelti. Kaip tik dėl to paprastus žmones mokesčių našta slegia sunkiausiai, sakė R. Vainienė. Pranešimo išvadose teigiama, kad taikyti socialinės politikos priemonių mokesčių sistemoje netikslinga. Minimalus mokesčių skaičius, maksimalus jų taikymo tikslumas, nedidelė mokesčių našta - štai geriausias būdas pagerinti socialinę žmonių savijautą, padidinti jų socialinį saugumą, ir užkirsti kelią socialinėms problemoms prevencijos. Neutrali ir lengvai administruojama mokesčių sistema geriau užtikrintų įplaukas, be kita ko sumažindama jų poreikį.
LLRI ekspertės Guodos Steponavičienės pranešimas buvo skirtas lengvatinėms paslaugoms kaip socialinės politikos priemonei. Didžiausias dėmesys šiame pranešime buvo skirtas lengvatiniams tarifams už transporto paslaugas bei kompensacijomis už šildymą ir karštą vandenį. Ekspertės teigimu taikant lengvatinius transporto tarifus, vežėjai praranda interesą domėtis paslaugų kokybe, kadangi keleivis jam nėra tiek įdomus, kiek savivaldybė. Todėl paslaugų kokybė krinta, ji pradeda nepatenkinti vis didesnės dalies žmonių. Perspektyvoje viešajame transporte lieka tik lengvatininkai (nes dovanotam arkliui į dantis nežiūrima), ir vežėjai patiria dar didesnius nuostolius. Dėl tų pačių priežasčių paslaugų kokybė nerūpi ir šilumos tiekėjams. Juo labiau kad žmogui įsirengti alternatyvų šildymą yra labai sudėtinga. Pasak G. Steponavičienės dabar, kai visų kainų kitimas yra daug nuosaikesnis, būtų tikslinga atsisakyti socialinės paramos, teikiant lengvatines paslaugas atskiroms žmonių grupėms, ir pereiti prie skaidrios socialinės paramos sistemos, kuomet parama pinigais skiriama mažas pajamas gaunantiems asmenims pagal formalius turto ir pajamų testavimo kriterijus. Juo labiau, kad Europos integracijos kontekste energetikos ūkio restruktūrizavimas bei transporto paslaugų virtimas normalia preke yra neišvengiamas.
Socialines darbo politikos pasekmes savo pranešime nagrinėjo LLRI teisės ekspertas Remigijus Šimašius. Nors darbo santykių reguliavimais dažnai siekiama apsaugoti nuo socialinių rizikų ir sumažinti skurdą, šalių susitarimo galimybės suvaržymas ir priverstinių administracinių normų nustatymas gali duoti tik dalinį, trumpalaikį efektą atskiriems asmenims. Tuo tarpu ilgalaikis socialinis tokių apribojimų poveikis yra neigiamas. Tokia buvo pagrindinė minėto pranešimo mintis.
Atliekant tyrimą, buvo atsižvelgiama ir į socialinės politikos vartotojų - gyventojų nuomonę. Tam buvo atlikta 2000 Lietuvos gyventojų sociologinė apklausa. Tam, kad nuomonių spektras būtų platesnis ir jas galima būtų palyginti, taip pat buvo apklausta 100 elito atstovų bei 25 socialinės apsaugos ekspertai - jos formuoto jai arba vykdytojai. Su apklausos rezultatais seminaro dalyvius supažindino bendrovės "Baltijos tyrimai" vadovė Laima Žilinskienė.
Baigiamasis LLRI prezidentės Elenos Leontjevos pranešimas buvo skirtas socialinės ir ekonominės politikų sąveikai, siekiant žmonių gerovės. Panešimo autorė pabrėžė, kad žmonių gerovė šiandien labiausiai priklauso sąlygų privačiam verslui, nuo to, kokios galimybės vieniems žmonėms pradėti savo verslą, kitiems - parduoti savo darbą ir taip visiems kurti materialines gėrybes. Todėl keldama sau tikslą siekti maksimalios žmonių gerovės, valstybė visa savo politika turėtų maksimaliai priartėti prie laisvos rinkos sąlygų, nes tik tokioje rinkoje žmonės turės daugiausiai šansų pradėti savo verslą, įsidarbinti ir sukurti kuo daugiau gėrybių. Deja, kol kas skirtingų valdžios institucijų vykdomų skirtingais pavadinimais pavadintų politikų pasekmės dažnai yra priešingos keliamiems tikslams. Pranešėja pabrėžė, kad visos šios politikos turėtų tikslingai siekti įtvirtinti laisvos rinkos principus, kad valstybė nustotų siųsti žmonėms paternalizmo signalus. Tuomet atsigaus tos alternatyvios priemonės: privatus draudimas, šeimų solidarumas, kuris taip pat prisidės ties prie materialinės, tiek prie dvasinės žmonių gerovės.
