Socialinė sfera yra ta, kurioje žmonės negali individualiai įgyvendinti labai svarbių jiems poreikių. Tuo pačiu tai sfera, kurioje liberalios idėjos, paremtos privačia asmenine iniciatyva, sulaukia rimčiausios kritikos ir išbandymų, o laisvos rinkos principais paremti socialinių problemų sprendimo būdai dažnai tiesiog nepastebimi.
Socialinės problemos gali būti sprendžiamos tik rinkos santvarkoje
Kokios yra socialinės sferos problemos Lietuvoje? Tai - mažos pajamos, nedarbas, negalėjimas kokybiškai patenkinti svarbių poreikių - išlaikyti būsto, maitintis, lavintis. (Negalėjimą apsirengti, panašu, yra išsprendusi rinka, pateikdama pigių dėvėtų rūbų alternatyvą.) Tačiau esminė problema, į kurią susiveda visos kitos ir kurią išsprendus dingtų visos kitos, yra pajamų stygius. Esant pakankamoms pajamoms, nekiltų būsto, maisto bei lavinimosi, įskaitant formalųjį švietimą, problemos. Taip iš karto priartėjame prie esminio teiginio: socialinės problemos spręstinos didinant žmonių pajamas, o tai gali užtikrinti tik rinka, kurios pagrindas, kaip žinia, yra privati nuosavybė. Socialines problemas gali išspręsti tik ta visuomenė, kurios didžioji narių dalis gali pasirūpinti savimi. Tik tokioje visuomenėje socialinių problemų yra nedaug ir yra įmanoma padėti žmonėms, kurie rinkoje nerado sau vietos.
Taigi, pats bendriausias atsakymas į privatumo - viešumo dilemą yra tas, kad privati iniciatyva ir rinka yra tai, be ko visuomenėje egzistuotų tik socialinės problemos.
Sprendimus žino ne valdžia, o patys žmonės
Išskirčiau tris pagrindinius socialinių problemų sprendimo žingsnius: pirma, sprendimo, kad tai yra spręstina socialinė problema, priėmimas, antra, šios problemos sprendimo finansavimas ir, trečia, tiesioginis darbų atlikimas.
Pirma galimybė, kuri vis dar vyrauja socialinėje sferoje, yra ta, kad valdžia nusprendžia, finansuoja ir atlieka funkcijas. Kita galimybė yra, kuomet privatus asmuo nusprendžia, finansuoja ir vykdo veiklą. Antra alternatyva geresnė, nes ji užtikrina, kad ištekliai bus naudojami tik abipusiai naudingiems tikslams ir naudojami atsakingai, taigi, nebus švaistomi. Taip yra visų pirma todėl, kad dėl tikslų apsisprendžia patys žmonės, o ne tarpininkai - valdžia. Taip pat privačioje institucijoje veikia asmeninio pelno siekimo motyvas ir rizika asmeniškai patirti nuostolius. Taigi, kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, privatizavimo ribų nėra. Atvirkščiai, yra tik nacionalizavimo ribos.
Sprendimų priėmimas visuomet turi būti kiek įmanoma labiau privatus, nes tik privačiai priimtas sprendimas gali atspindėti žmogaus tikruosius lūkesčius. Socialinėje sferoje visų pirma tai reiškia, kad ne valdžia, o asmuo turi nustatyti, kam bus skiriamos lėšos. Tai reiškia mokesčių mažinimą. Kitas sprendimo priėmimų privatumo aspektas - jei jau asmuo iš valdžios gauna paramą, jos panaudojimas, kiek tai įmanoma, turi būti remiamojo reikalas. Tai reiškia socialinių paslaugų, transporto, šildymo ir kitų kompensacijų, subsidijų švietimo, sveikatos apsaugos ir kitoms įstaigoms pakeitimą piniginėmis išmokomis remiamam asmeniui.
Vaučerių sistemos galimybės
Vienas iš būdų mažinti valdžios smulkmenišką dalyvavimą priimant sprendimus yra vaučerių sistema. Tai tokia sistema, kai vadžia priima sprendimą dėl mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimo tam tikrai sferai, tačiau konkrečias lėšas paskiria ne kokiai nors institucijai ir netgi ne programai, bet sieja su asmeniu. Pavyzdžiui, vietoje mokyklų finansavimo, mokiniams yra suteikiamas mokinio krepšelis (vaučeris), kuriuo galima susimokėti už švietimo paslaugas. Ji padeda pasiekti santykių, labiau panašių į rinką, sukuria konkurenciją tarp paslaugas teikiančių institucijų, konkretų asmenį padaro institucijos klientu, sumažina biurokratų ir padidina kitų žmonių įtaką priimant konkrečius sprendimus. Tokiu būdu netgi valstybinės institucijos būtų priverstos labiau atsižvelgti į konkretaus žmogaus, o ne į biurokratų norus. Lietuvoje apie panašią sistemą įvairiose srityse kalbama vis plačiau, o bendrojo lavinimo finansavimas nuo kitų metų nemaža dalimi vyks būtent pagal šį principą.
Aišku, vaučerių sistema neišsprendžia esminės problemos. Joje vis tiek valdžia, o ne žmogus sprendžia, kiek lėšų skirti švietimui, sveikatai ar kitoms reikmėms. Efektyvumo prasme priimtiniausia būtų už visas paslaugas mokėti tiesiogiai arba finansuoti šias paslaugas iš privačios paramos. Tačiau visiškai akivaizdu, kad, esant dabartiniam apmokestinimo lygiui, tai sukeltų itin skaudžias socialines pasekmes, todėl vienokia ar kitokia vaučerių sistema dažnai yra geriausia išeitis šiandienai ne tik bendrojo lavinimo, bet ir aukštojo mokslo bei kitose srityse.
Privatūs atlikėjai - efektyvesni
Socialinių funkcijų atlikimas gali būti privatus ir valstybinis. Kai kalbama apie privatizavimą, būtent šis aspektas (valstybinių atlikėjų pavertimas arba pakeitimas privačiais) dažniausiai turimas galvoje. Toks privatizavimas gali padėti išspręsti vieną esminę problemą - lėšų panaudojimo efektyvumą. Privačioje institucijoje galima tikėtis didesnio efektyvumo, nes joje yra papildomas motyvas, lyginant su valstybinėmis institucijomis, - pelno siekimas ir asmeninė atsakomybė už nesėkmes. Tačiau būtina pabrėžti, kad vien tik funkcijos atlikėjo privatizavimas negali išspręsti daugelio esminių problemų - ir toliau lieka neaišku, ar teisingai pasirenkami tikslai, ar pagrįstai finansuojama ši sritis.
Privatizuoti galima bet kokią socialinės sferos instituciją, nes tiesioginis institucijos valdymas ir valdžios kišimasis į operatyvius ūkinius reikalus iš valdžios pusės visuomet gali būti pakeičiamas taisyklių nustatymu. Tokiu atveju nebėra jokio skirtumo, kas veiks pagal nustatytas taisykles. Skirtumas tik tas, kad privati institucija turi daugiau prielaidų būti efektyvi. Tiesą sakant, taisyklėmis keisti tiesioginį kišimąsi yra būtina ir dėl to, kad būtų išvengta voliuntarizmo ir pasiektas didesnis skaidrumas. Dar geresnės galimybės pasinaudoti teigiamais privatizavimo rezultatais atsiranda tuomet, kai yra įdiegiama vaučerių sistema, kuri finansavimą konkrečiai institucijai padaro priklausomą nuo žmonių betarpiško pasirinkimo.
Atlikėjų privatizavimą skatina visiškas daugelio valstybinių įstaigų neefektyvumas. Be to, jau laikas suprasti, kad jei valdžia rūpinasi, pavyzdžiui, mokyklos X ūkiniais reikalais, mažiau galimybių lieka rūpintis kitais dalykais. Jau ateina laikas įsileisti privatizavimą į švietimo sistemą ir pradėti privatizuoti mokyklas, į mediciną - sveikatinimo įstaigas, į pensinį aprūpinimą - "Sodrą" pakeisti privačiais, visai kitais principais veikiančiais fondais.
Rinkai reikia leisti veikti
Privati alternatyva dažniausiai nėra realizuojama ne dėl rinkos žlugimo ar neįmanomumo spręsti reikalus privačiai. Esminė priežastis yra ta, kad valdžios įsikišimas privačiai iniciatyvai nepalieka vietos. Pirma, valdžios teikiamos paslaugos iš rinkos išstumia privačias, nes valdiškas paslaugas reikia pirkti per prievartą arba jos yra išskirtinai subsidijuojamos. Antra, žmonės turi mažiau pinigų, kad galėtų padėti kitiems. Trečia, jei valdžia imasi spręsti problemą, kyla natūralus klausimas "kam dar stengtis?".
Lietuvoje vis dar yra labai daug netikrų privatizavimo ribų, kurias gyvenimas jau verčia peržengti. Vietoje baimės peržengti netikras privatizavimo ribas vertėtų pasižvalgyti, ar dar ne per arti esame visaliaudinės nuosavybės ribų ir leisti rinkai veikti naujose srityse.
