Lietuvos laisvosios rinkos instituto skleidžiamos idėjos ir darbai yra paremti austrų ekonomikos mokyklos principais ir vertybėmis. Pristatome trumpą įvadą į tai, iš kur kilo ši ekonominės minties kryptis, kaip plito ir kokią vietą užima šiandien. Šį straipsnį parengė Liudviko von Miseso institutas (originalus straipsnis „What is Austrian Economics?“ publikuojamas šiuo adresu: http://www.mises.org/etexts/austrian.asp).  

 

 

 

Austrų ekonomikos mokyklos istorija prasidėjo XV a., kai Ispanijos Salamankos universitete kūrę ir dėstę šv. Tomo Akviniečio pasekėjai siekė nuodugniai išaiškinti žmogiškosios veiklos ir visuomenės sąrangos reiškinius.

 

Šie vėlyvieji scholastai pastebėjo, kad egzistuoja ekonomikos dėsniai, neišvengiamos priežasties ir pasekmės jėgos, kurios veikia kaip ir visi kiti gamtos dėsniai. Kelios jų kartos atskleidė ir paaiškino pasiūlos ir paklausos dėsnius, infliacijos priežastis, valiutų kursų veikimą ir subjektyvistinę ekonominės vertės prigimtį. Dėl viso šio įdirbio Josephas Schumpeteris įvardijo juos pirmaisiais tikrais ekonomistais.

 

Vėlyvieji scholastai buvo nuosavybės teisių bei susitarimo laisvės ir laisvos prekybos šalininkai. Jie sveikino verslo indėlį į visuomenės gyvenimą ir atkakliai priešinosi mokesčiams, kainų kontrolei ir verslą varžantiems reguliavimams. Būdami moraliais teologais, jie ragino valdžią paklusti griežtiems etiniams nurodymams, draudžiantiems vogti ir žudyti. Ir dar, jie laikėsi Ludwigo von Miseso taisyklės, kad pirmasis ekonomisto uždavinys yra sakyti valdžiai, ko ji daryti negali.

 

Pirmąjį bendro pobūdžio ekonomikos traktatą – „Esė apie prekybos prigimtį“ (Essay on the Nature of Commerce) - 1730 m. parašė Richardas Cantillonas – žmogus, išsimokslinęs scholastinės tradicijos įtakoje. Cantillonas gimė Airijoje, o vėliau emigravo į Prancūziją. Jis suvokė ekonomiką kaip atskirą tyrinėjimo sritį ir panaudodamas „mintinį eksperimentą“ („mintinį konstravimą“) paaiškino, kaip formuojasi kainos. Jis apibūdino rinką kaip verslininkystės procesą ir laikėsi austrų mokyklos pinigų atsiradimo teorijos, kuri teigė, kad pinigai ekonomikoje atsiranda laipsniškai, kartu paveikdami kainas.

 

Po Cantillono sekė Anne Robert Jacques Turgotas, prorinkiškas prancūzų aristokratas ir finansų ministras ancien regime metu. Ekonomikos tematika jis parašė nedaug, bet jo darbai buvo labai nuodugnūs. Savo studijoje „Vertė ir pinigai“ jis išsamiai paaiškino pinigų ištakas ir ekonominio pasirinkimo esmę, kuris, jo teigimu, atspindi subjektyvistinę individo preferencijų skalę. Turgotas išsprendė žymųjį deimantų-vandens vertės paradoksą, kuris trikdė vėlesnius klasikinius ekonomistus, išaiškino mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį (the law of diminishing returns) ir sukritikavo palūkininkavimo įstatymus (kurie kėlė keblumų vėlyviesiems scholastams). Jis palaikė klasikinį liberalų požiūrį į ekonomikos politiką, siūlydamas panaikinti visas išskirtines privilegijas su valdžia susijusioms šakoms.

 

Turgotas tapo daugybės iškilių XVIII a. ir XIX a. prancūzų ekonomistų, ypatingai Jean Baptiste Say ir Claude-Frederic Bastiato, intelektualinis tėvas. Jean Baptiste Say buvo pirmasis ekonomistas, kuris nuodugniai nagrinėjo ekonominį metodą. Jis suvokė, kad ekonomika tai ne duomenų rinkimas, bet universalių faktų (pavyzdžiui, norai yra neriboti, priemonės yra ribotos) žodinis įvardijimas ir jų loginių pasekmių atskleidimas.

 

Say atrado produktyvumo teoriją gamybos išteklių kainoms paaiškinti, kapitalo vaidmenį darbo pasidalijimui ir Say dėsnį, kuris teigia, kad laisvojoje rinkoje negali būti ilgalaikės „perteklinės gamybos“ („perprodukcijos“) ar „perteklinio vartojimo“, jeigu kainoms leidžiama prisitaikyti prie situacijos. Say, kaip ir Bastiatas, gynė laissez-faire sistemą ir industrinę revoliuciją. Būdamas prorinkiškas žurnalistas, Bastiatas taip pat pateikė argumentus, kad nematerialios paslaugos yra veikiamos tų pačių ekonomikos dėsnių kaip ir materialinės gėrybės. Vienoje iš savo daugelio ekonominių alegorijų Bastiatas paaiškino „išdaužto lango paklydimą“, kurį vėliau išpopuliarino Henry Hazlittas.

 

Nepaisant besiplėtojančios ikiaustriškosios tradicijos sofistikuotos teorinės dvasios, nugalėjo vėlyvojo XVIII a. ir ankstyvojo XIX a. britų mokykla, tačiau daugiausia dėl politinių priežasčių. Šios britų tradicijos (kuri grindžiama objektyvių gamybos sąnaudų bei darbo produktyvumo vertės teorija) pagrindu galiausiai išsirutuliojo marksistinė kapitalistinio išnaudojimo doktrina. Pirmas rimtas iššūkis šiai dominuojančiai britų tradicijai buvo mestas po daugelio metų, 1871 m. pasirodžius Karlo Mengerio veikalui „Ekonomikos principai“ (Principles of Economics). Mengeris - grynosios austrų ekonomikos mokyklos pradininkas - atgaivino scholastiškąjį-prancūziškąjį požiūrį į ekonomiką, suteikdamas jam tvirtesnį pagrindą.

 

Kartu su tuometiniais Leono Walraso ir Stanley Jevonso darbais, Mengeris paaiškino subjektyvią ekonominės vertės prigimtį ir pirmą kartą nuodugniai išdėstė ribinio naudingumo teoriją (the theory of marginal utility),  kuri teigia, kad kuo daugiau tam tikros gėrybės vienetų turi individas, tuo mažiau jis vertins konkretų šios gėrybės vienetą. Be to, Mengeris parodė, kaip laisvosios rinkos ekonomikoje atsiranda pinigai: labiausiai mainomos prekės tampa pageidaujamos ne tik vartojimui, o ir kaip mainų priemonė. Mengerio knyga buvo vadinamosios marginalinės revoliucijos ekonomikos mokslo istorijoje ramstis. Kai Misesas sakė, kad ši knyga „padarė iš jo ekonomistą“, jis turėjo omeny ne tik Mengerio pinigų ir kainų teoriją, bet ir jo požiūrį į pačią ekonomikos discipliną. Kaip ir jo pirmtakai, Mengeris buvo klasikinio liberalizmo ir metodologinio individualizmo atstovas, suvokiantis ekonomiką kaip mokslą apie individų pasirinkimą. Savo knygoje „Tyrimai“ (Investigations), pasirodžiusioje po 12 metų, jis stojo į kovą su vokiečių istoricizmo mokykla, kuri atmetė teoriją ir traktavo ekonomiką kaip duomenų rinkimą valstybės labui.

 

Dėstydamas ekonomiką Vienos universitete ir po to mokydamas jaunąjį, bet nelaimingo likimo Habsburgų dinastijos sosto įpėdinį Rudolfą, Mengeris, remdamasis dedukcine logika, sugrąžino ekonomikos kaip mokslo apie žmogiškąją veiklą statusą ir paruošė dirvą vėlesniems teoretikams pasipriešinti socialistinės minties įtakai. Iš tiesų, jo mokinys, Friederichas von Wieseris, turėjo didelės įtakos vėlesniems Friedricho von Hayeko darbams. Mengerio darbai tebėra puiki įžanga į ekonominį mąstymą. Visi austrų mokyklos tam tikru lygiu laiko save Mengerio mokiniais.

 

Mengerio gerbėjas ir pasekėjas Insbruko universitete, Eugen von Boehm-Bawerkas, peremė Mengerio argumentus, perfrazavo juos ir pritaikė aibei naujų klausimų, susijusių su verte, kainomis, kapitalu ir palūkanomis. Savo veikale „Palūkanų teorijų istorija ir kritika“ (History and Critique of Interest Theories), išleistame 1884 m., Boehm-Bawerkas pateikė ryžtingą minties istorijos paklydimų analizę ir tvirtai gynė idėją, kad palūkanos yra ne dirbtinai sukurtas reiškinys, bet neatskiriama rinkos dalis. Jame atsispindi visuotinis „laiko preferencijos“ (time preference) faktas - žmonių polinkis labiau vertinti savo norų patenkinimą anksčiau, o ne vėliau (šią teoriją vėliau išplėtojo ir gynė Frankas Fetteris).

 

Boehm-Bawerko knygoje Positive Theory of Capital parodyta, kad palūkanos yra pelno norma. Kapitalistai taupo pinigus, moka savo darbuotojams ir laukia, kol bus parduotas galutinis produktas, kad gautų pelną. Be to, Boehm-Bawerkas paaiškino, kad kapitalas yra ne homogeniškas, bet sudaro sudėtingą ir įvairialypę struktūrą, turinčią laiko dimensiją. Auganti ekonomika yra ne tik didėjančių kapitalo investicijų, bet taip pat vis ilgėjančių gamybos procesų rezultatas.

 

Boehm-Bawerkas įsitraukė į ilgą kovą su marksistais dėl kapitalistinio išnaudojimo teorijos ir paneigė socialistinę kapitalo ir darbo atlygio doktriną daug anksčiau, nei Rusijoje į valdžią atėjo komunistai. Boehm-Bawerkas taip pat vedė seminarus, kurie vėliau tapo paties Miseso Vienos seminarų modeliu.

 

Boehm-Bawerkas - visuotine ekonomikos dėsnių realybe pagrįstos politikos šalininkas. Intervencionizmą jis laikė rinkos ekonomikos mechanizmų užpuolimu, kuris negali pasisekti ilguoju laikotarpiu. Paskutiniaisiais Habsburgų monarchijos valdymo metais jis tris kartus ėjo finansų ministro pareigas ir kovojo už subalansuotą biudžetą, patikimus pinigus ir aukso standartą, laisvą prekybą bei eksporto subsidijų ir kitų monopolinių privilegijų panaikinimą.

 

Būtent jo tyrimai ir darbai sustiprino austrų ekonomikos mokyklos kaip vieningo požiūrio į ekonomikos problemas statusą ir paruošė jai dirvą stipriai įsiveržti į anglakalbį pasaulį. Tačiau viena sritis, kurioje Boehm-Bawerkas neišplėtojo Mengerio analizės, buvo pinigai - instituticinis „mikro“ ir „makro“ požiūrių susikirtimo taškas. Šį iššūkį priėmė jaunasis Misesas, Austrijos prekybos rūmų ekonomikos patarėjas.

 

Miseso tyrinėjimų rezultatas - 1912 m. išleista knyga „Pinigų ir kredito teorija“ (The Theory of Money and Credit). Jis paaiškino, kad ribinio naudingumo teorija (the theory of marginal utility) galioja pinigams ir išdėstė savo „regresijos teoremą“, parodydamas, kad pinigai ne tik atsiranda rinkoje, bet kad taip neišvengiamai visuomet atsitinka. Remdamasis britų pinigų mokykla, Knuto Wicksellio palūkanų teorija ir Boehm-Bawerko gamybos struktūros teorija, Misesas plačiai aprašė austrų mokyklos verslo ciklo teoriją. Po metų Misesas buvo paskirtas dėstyti Vienos universitete, o jo knyga net du mėnesius buvo nagrinėjama Boehm-Bawerko seminaro metu.

 

Miseso karjerą ketveriems metams nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Trejus iš šių ketverių metų jis praleido tarnaudamas artilerijos karininku ir vienerius metus kaip tarnautojas ekonominėje žvalgyboje. Karo pabaigoje jis išleido knygą „Tauta, valstybė ir ekonomika“ (Nation, State, and Economy) (1919), kurioje pasisakė už ekonomines ir kultūrines mažumų laisves tuo metu suskaldytoje imperijoje ir išdėstė karo ekonomikos teoriją. Tuo pačiu metu į Miseso pinigų teoriją, Chase nacionalinio banko ekonomisto Benjamino M. Andersono jaunesniojo dėka, atkreiptas dėmesys Jungtinėse Valstijose. (Miseso knygą griežtai sukritikavo Johnas Maynard Keynesas, kuris vėliau pripažino, kad neskaito vokiškai.)

 

Pokario politinio chaoso metu pagrindinis tuo metu jau socialistinės Austrijos vyriausybės teoretikas buvo marksistas Otto Baueris. Pažinodamas Bauerį iš Boehm-Bawerko seminaro, Misesas kiekvieną vakarą aiškino jam ekonomiką ir galiausiai įtikino nusigręžti nuo bolševikiškos politikos. Austrijos socialistai niekada už tai Misesui neatleido, kariaudami su juo akademinės politikos plotmėje ir sėkmingai užkirsdami jam kelią gauti apmokamą darbą universitete.

 

Nepasiduodamas Misesas ėmėsi paties socializmo problemos ir 1921 m. parašė stulbinamo pasisekimo sulaukusį esė, kurį per kitus dvejus metus pavertė veikalu „Socializmas“ (Socialism). Socializme neleidžiama privati nuosavybė ir kapitalo gėrybių mainai, todėl jame nesama būdų kaip geriausiai panaudoti išteklius. Misesas pranašavo, kad socializmas baigsis visišku chaosu ir civilizacijos pabaiga.

 

Misesas metė iššūkį socialistams ir išaiškino ekonominiu požiūriu, kaip tiksliai veiktų jų propaguojama sistema. Tai buvo uždavinys, kurio socialistai iki tol vengė. Austrų mokyklos atstovų ir socialistų polemika tęsėsi per visą kitą dešimtmetį ir vėliau, o iki socialistinio pasaulio griūties 1989 m. akademiniuose sluoksniuose buvo ilgai manyta, kad ši diskusija baigėsi socialistų naudai.

 

Tuo metu Miseso argumentai už laisvąją rinką pritraukė grupę socialistinės stovyklos atstovų, įskaitant Hayeką, Wilhelmą Roepke ir Lionelį Robbinsą. Misesas pradėjo privačiai vesti seminarą savo kontoroje Prekybos rūmuose. Šį seminarą lankė Fritzas Machlupas, Oskaras Morgensternas, Gottfriedas von Haberleris, Alfredas Schutzas, Richardas von Striglis, Ericas Voegelinas, Paulas Rosenstein-Rodanas ir daugelis kitų intelektualų iš visos Europos. 1920-aisiais ir 30-aisiais Misesas taip pat kovojo kituose dviejuose akademiniuose frontuose. Savo serija esė, kuriuose jis gynė dedukcinį ekonomikos metodą, vėliau pavadinęs jį prakseologija arba veiksmo logika, Misesas sudavė lemiamą smūgį vokiečių istoricizmo mokyklai. Jis taip pat įsteigė Austrų verslo ciklo institutą ir paskyrė savo mokinį Hayeką jam vadovauti.

 

Per tą laikotarpį Hayekas ir Misesas parašė daugelį studijų apie verslo ciklą, perspėjo dėl kreditų ekspansijos pavojų ir numatė artėjančią valiutos krizę. Šiuos darbus 1974 m. pripažino Nobelio premijos komitetas ir paskelbė Hayeką Nobelio premijos laureatu ekonomikos srityje. Dirbdamas Anglijoje ir Amerikoje, savo knygose apie valiutų kursus, kapitalo teoriją ir pinigų reformą Hayekas tapo pagrindiniu keinsistinės ekonomikos priešininku. Po „Naujojo kurso“ (The New Deal) epochos ir Antrojo pasaulinio karo savo populiariąja knyga „Kelias į vergovę“ (Road to Serfdom) Hayekas padėjo atgaivinti klasikinio liberalizmo judėjimą Amerikoje, o savo tritomyje „Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė“ (Law, Legislation, and Liberty) išplėtojo vėlyvųjų scholastų požiūrį į teisę ir pritaikė jį kritikuodamas egalitarizmą ir tokias panacėjas kaip socialinis teisingumas. 

 

Austrijoje, išgyvenusioje visuotinę depresiją, vėlyvaisiais 1930-aisiais iškilo nacių pergalės grėsmė. Paskatintas Miseso, 1931 m. Hayekas jau buvo išvykęs į Londoną. Pats Misesas persikėlė į Ženevą dėstyti ir kurti Tarptautiniame aspirantūros institute, o vėliau emigravo į Jungtines Valstijas. Pažinodami Misesą kaip prisiekusį nacionalinio socializmo priešą, naciai konfiskavo Miseso darbus iš jo buto ir slėpė juos per visą karą. Ironiška, tačiau būtent Miseso idėjos, perteiktos Roepkės ir valstybininko Ludwigo Gerhardo darbuose, paskatino Vokietijos pokario ekonomikos reformas ir šalies atstatymą. 1992 m. austrų mokyklos archyvų darbuotojai rado pavogtus Miseso Vienos darbus tuo metu atidarytame archyve Maskvoje.

 

Ženevoje Misesas parašė savo šedevrą Nationalokonomie, o atvykęs į Jungtines Valstijas suredagavo jį ir išplėtė į veikalą „Žmogiškoji veikla“ (Human Action), kuris buvo išleistas 1949 m. Jo studentas Murray N. Rothbardas pavadino Human Action „didžiausiu Miseso pasiekimu ir vienu didžiausių mūsų šimtmečio žmogiškosios minties produktų. Tai ekonomikos visuma“. Šio veikalo pasirodymas buvo visos austrų ekonomikos mokyklos istorijos esmė. Human Action išlieka ekonomikos traktatu, apibūdinančiu austrų ekonomikos mokyklą. Vis dėlto šis veikalas nebuvo gerai sutiktas ekonomistų, kurie jau buvo galutinai atsigręžę į keinsizmą.

Nors Misesas niekada nėjo mokamų akademinių pareigų, kokių buvo vertas, aplink save, kaip ir Vienoje, jis subūrė Niujorko universiteto studentus. Netgi iki Miseso emigravimo žurnalistas Henry Hazlittas buvo tapęs jo ryškiausiu šalininku. Hazlittas recenzavo Miseso knygas New York Times ir Newsweek ir populiarino jo idėjas tokiuose darbuose kaip „Ekonomika per vieną pamoką“. Tačiau Hazlittas įnešė ir savo indėlį į austrų mokyklą. Jis parašė išsamią Keinso knygos „Bendroji teorija“ (General Theory) kritiką, gynė Say darbus ir sugrąžino jį į centrinę vietą austrų mokyklos makroekonomikos teorijoje. Kaip ir Misesas, Hazlittas be kompromisų laikėsi principų ir dėl to buvo išstumtas iš keturių aukštų žurnalistinių postų.

 

Miseso Niujorko seminarai baigėsi likus dvejiems metams iki jo mirties 1973 m. Per tuos metus jo mokiniu buvo Rothbardas. Iš tiesų, Rothbardo veikalas „Žmogus, ekonomika ir valstybė“ (Man, Economy, and State) (1963) parašytas pagal Human Action ir kai kuriose srityse, tokiose kaip monopolijos teorija, naudingumas ir gerovė bei valstybės teorija, sugriežtino ir sustiprino paties Miseso mintis. Rothbardo požiūris į austrų ekonomikos mokyklą tiesiogiai sekė vėlyvųjų scholastų mintį taikant ekonomikos mokslą prigimtinėmis teisėmis besiremiančios nuosavybės teorijos rėmuose. Iš to sekė pilnavertiška kapitalistinės ir nevalstybinės visuomenės sąrangos gynyba, pagrįsta nuosavybe ir susitarimo bei asociacijos laisve.

 

Po Rothbardo ekonominio traktato sekė jo Didžiosios depresijos analizė, kurioje vadovaudamasis austrų verslo ciklo teorija jis parodė, kad vertybinių popierių biržos griūtį ir ekonomikos nuosmukį sukėlė prieš tai įvykusi bankų kreditų ekspansija. Vėlesnėse valstybės politikos studijose jis apibrėžė teorines visų tipų įsikišimų į rinką analizės gaires.

 

Gyvenimo pabaigoje Misesas matė austrų ekonomikos mokyklos atgimimo pradžią, kuri datuojama knygos „Žmogus, ekonomika ir valstybė“ (Man, Economy, and State) pasirodymu ir tęsiasi iki šiol. Būtent Rothbardas, o ypač jo keturtomė kolonijinės Amerikos ir atsiskyrimo nuo Britanijos istorija Conceived in Liberty, įtvirtino austrų mokyklos ir klasikinio liberalizmo doktriną JAV. Prigimtinių teisių teorija ir austrų ekonomikos mokykla iš naujo susijungė jo filosofijos veikale „Laisvės etika“ (The Ethics of Liberty). Tai įvyko, kol jis rašė seriją mokslinių ekonomikos studijų, surinktų dvitomyje „Veiksmo logika“ (Logic of Action), kuris buvo išleistas Edwardo Elgaro serijoje „Amžiaus ekonomistai“ (Economists of the Century).

 

Šie pamatiniai darbai – tai esminis ryšys tarp Miseso-Hayeko kartos ir dabartinių austrų ekonomikos mokyklos atstovų, plėtojančių šios mokyklos tradicijas. Iš tiesų, be Rothbardo noro paneigti anuometines intelektualines tendencijas, austrų mokyklos pažanga galėjo sustoti. Kaip bebūtų, jo platūs ir gilūs moksliniai tyrinėjimai, maloni asmenybė, enciklopedinės žinios ir optimizmas paskatino nesuskaičiuojamą aibę studentų nukreipti savo dėmesį į laisvės siekį.

 

Nors austrų mokyklos atstovai dabar užima daug iškilesnę vietą nei bet kuriuo laiku nuo 1930-ųjų, Rothbardas, kaip ir Misesas prieš jį, nebuvo gerai priimamas akademiniuose sluoksniuose. Nors vėliau dėstė Nevados univesitete Lasvege, jis niekada neužėmė pareigų, kurios leistų jam vadovauti disertacijoms. Vis dėlto jis sugebėjo suburti didelį, aktyvų austrų mokyklos pasekėjų būrį įvairiose srityse.

 

Ludwigo von Miseso instituto įkūrimas 1982 m. su Margit von Mises, taip pat Hayeko ir Hazlitto pagalba suteikė daug naujų galimybių ir Rothbardui, ir austrų mokyklai. Nuolatinių mokslinių konferencijų, seminarų, knygų, monografijų, leidinių, studijų ir netgi filmų pagalba Rothbardas ir Miseso institutas perteikė austrų ekonomikos mokyklos tradicijas į posocialistinius laikus.

 

Pirmasis Rothbardo redaguotas „Austrų mokyklos ekonomikos apžvalgos“ (Review of Austrian Economics) leidimas, pasirodęs 1987 m., 1991 m. tapo pusmetiniu leidiniu, o 1998 m. – ketvirtiniu, The Quarterly Journal of Austrian Economics. Miseso instituto vasaros mokykla rengiama kiekvienais metais nuo 1984 m. Šiuo laikotapriu Rothbardas pristatė savo ekonominės minties istorijos tyrimą. Šios analizės kulminacija tapo jo dvitomis „Austrų mokyklos požiūris į ekonominės minties istoriją“ (An Austrian Perspective on the History of Economic Thought), kuriame šios disciplinos istorija aprėpia kūrybos šimtmečius.

 

Su Miseso instituto stipendijų, studijų vadovų, bibliografijų ir konferencijų pagalba austrų mokykla vienaip ar kitaip prasiskverbė praktiškai į kiekvieną ekonomikos ir socialinių mokslų katedrą Amerikoje ir daugelyje kitų šalių. Kasmetinė austrų mokyklos mokslininkų konferencija Auburno universitete pritraukia mokslininkus iš viso pasaulio diskutuoti, nagrinėti ir pritaikyti ištisą austrų mokyklos tradiciją.

 

Dėl heroiškų ir nuostabių protų, kurie sukūrė mokyklos šeimos istoriją, ir dėl tų, kurie tęsia šį palikimą su Ludwigo von Miseso institutu, šiandien austrų ekonomikos mokykla žengia į naują tūkstantmetį kaip intelektualinių standartų formuotojas laisvoje visuomenėje.

 

------

 

Visi čia paminėti klausimai išsamiai nagrinėjami plačioje austrų mokyklos literatūroje. Pradėkite nuo Studijų vadovo. Šiame kataloge taip pat rasite fondo biblioteką.