Gyvybė žemėje yra tokia įstabi. Net nebūdami filosofais ar poetais negalime atsistebėti jos tobulumu. Bene nuostabiausia kiekvieno gyvo organizmo savybė yra gebėjimas palaikyti gyvybę, ją saugoti ir prireikus savo jėgom iš vidaus atstatyti – pasigydyti. Nukrypęs nuo pusiausvyros – peršalęs, pavargęs, susižeidęs – truputėlį panegalavęs organizmas pasveiksta pats, be šalutinių intervencijų. Pats nesusitvarko tik toks organizmas, kuris yra negyvas (pvz., mašina) arba taip nutolęs nuo savo normalios būsenos, kad sugrįžti į save neužtenka energijos. Arba noro.

Šiais laikais mažai žmonių leidžia savo gyvybinei potencijai atsiskleisti. Sunegalavę iš karto puolame savo organizmą auklėti vaistais ir kitomis drastiškomis priemonėmis. Nes, pirma, nėra laiko negaluoti, antra, baisu. Bijome aukštos temperatūros, viduriavimo, vėmimo ir kitos organizmo reakcijos į ligos sukėlėją. Arbatos, kompresai, eteriniai aliejai, pirtys, masažai, badavimas, savitaiga – visa ši švelni pagalba kažkodėl paniekinamai vadinama savigyda ir oficialiosios medicinos yra smerkiama kaip pavojinga sveikatai.

Baimė tampa pagrindiniu sveikatos palydovu. Baisu, kad nesiėmus medicinos metodų liga sustiprės. Tikrai baisu. O dar baisiau kreiptis į gydymo įstaigą, ypač gultis į ligoninę. Ne tik dėl pačios ligos, bet ir dėl nežinomybės ir nesaugumo: fizinio (skausmingos procedūros, gydymo klaidos, komplikacijos, hospitalinės infekcijos), psichologinio (nežinia, svetima aplinka, nesiskaitymas su pacientu) ir finansinio (negali žinoti, kokiais atvejais, kam ir kiek reikia mokėti).

Veikia klasikinė kančios grandinė: baimė, spazmai, skausmas ir vėl baimė. Vienintelė vieta, kurioje įmanoma nutraukti šią grandinę, yra baimė, nes ji visada sukelia įtampa, o ši – skausmą. Jeigu nebijotume, tai ir skaudėtų rečiau. Rečiau netgi sirgtume. Bet kaip nebijoti ligos ir jos atnešamos kančios, jei bijome gydytojų, gydymo įstaigų ir visos medicinos sistemos?

 

Kuo bloga sveikatos apsaugos sistema? Tikriausiai lengviau būtų išvardinti, kuo ji gera. Mūsų sveikatos apsaugos sistema tikrai gera joje dirbančiais sąžiningais ir profesionaliais žmonėmis. Viskuo kitu – turiniu, organizacinėmis formomis, finansavimo mechanizmais, vyraujančiu požiūriu į pacientą ir į mediką, vertinimo metodais, netgi savo tikslu ji yra bloga.

Pradėkime nuo tikslo. Mūsų sveikatos apsaugos tikslas yra mus pagydyti. Jokiu būdu ne padėti pagyti, o imti ir pagydyti – tarsi taisytum daiktą ar mašiną. Tiesą pasakius, net nesu tikra, ar sistemos tikslas yra pagydyti žmogų, nes tikslai dažniausiai formuluojami kaip kurio nors iš bendrų sergamumo rodiklių pagerinimas, pvz., „sumažinti mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų“, „sumažinti sergamumą plaučių ligomis“ arba „sumažinti narkomanų“. Jei jūs sergate angina arba esate priklausomas nuo alkoholio, sistemai galite būti visai neįdomus. Tiesa, lieka viltis, kad jūs arba jūsų liga bus įdomi konkrečiam gydytojui! Akivaizdu, kad tokie žmogiškieji aspektai sistemos negelbsti. Priešingai, tik paryškina jos ydingumą. Geriems gydytojams (kuriems rūpi pacientas, o ne rodikliai) šiandieninėje sistemoje dirbti labai nepalanku: turi atidirbti dvigubai – pacientui, nes liepia sąžinė, ir reikalavimams, nes liepia viršininkas.

Reikalavimų, kurių turi laikytis medikas, per nepilnus du dešimtmečius spėta prikurti šimtus. Pradedant nuo neišpainiojamos ir paprastam mirtingajam neįkandamos logistikos sistemos, sudariusios komplikuotą schemą, kaip papulti pas reikiamą gydytoją, ir baigiant kiekvienais metais keičiama kompensuojamų vaistų tvarka, su visais jos blankais ir procentais. O kur dar nustatyti gydymo algoritmai, privalomai siūlytini tyrimai ir kiti iš viršaus nuleisti reikalavimai, kuriuos gydytojas privalo vykdyti, nepriklausomai nuo to, ką apie tai mano jis pats ar jo pacientas?

Esminė mūsų sveikatos sistemos yda yra jos įteisinta arogancija, paskyrusi pacientui kuklaus vykdytojo vaidmenį (jei nepatinka – eik lauk, eilė pas gydytoją ir taip didelė). Pacientas nėra klientas – jam nepadedama priimti sprendimo, už jį sprendimas priimamas. Tie pacientai, kurie patys priima sprendimus, yra sistemos baltos varnos. Ir ne apie mandagumą čia kalba, o apie požiūrį į sveikatą bei ligą. Jeigu manome, kad žmogaus kūnas priklauso jam, pats žmogus yra atsakingas palaikyti kūną ir dvasią sveiką. Jei reikia, jis perka profesionalų (medikų, psichologų, slaugytojų, farmacininkų ir kt.) paslaugas, pasitardamas su kitais profesionalais (konsultantais) ir už paslaugas sumoka. Sumokėti jam gali padėti draudimas, šalpos organizacijos ar dar kas nors. Tačiau jis pats tos pagalbos turi paprašyti – kaip ir bet kurios kitos paslaugos atveju. Šiandien viskas yra kitaip. Žmogaus sveikata nėra jo reikalas, nes ja užsiima valstybės institucijos ir jų įgalioti profesionalai medikai, kurių laikysena paprastai nė iš tolo nekvepia pagalba. Jie nepadeda žmogui gydytis, o jį gydo. Gydo taip, kaip patys supranta, apie alternatyvas geriausiu atveju nutylėdami.

 

Už gydymą šiandien moka ne žmogus, o valstybė. Viešasis sveikatos apsaugos finansavimas pateikiamas kaip išsivysčiusios visuomenės požymis ir gerovės ženklas, nors iš tiesų žmonių sveikatai taip daroma meškos paslauga. Valstybė moka sumas, kurios su paslaugų kaštais, o juo labiau verte pacientui, neturi jokio ryšio. Ligonių kasų paslaugų įkainių skaičiavimai yra visiškai formalūs ir jokiam pašaliečiui nesuprantami. Supranta juos tik patys LK administratoriai ir gydymo įstaigų vadovai, kurie prisitaiko prie žaidimo taisyklių ir formina paslaugas taip, kad gautų didesnes pajamas. Kadangi skirtingų diagnozių gydymas kainuoja skirtingai, brangiųjų diagnozių netrunka padaugėti. Taip praktiškai sveikam ligoniui pasiūloma pagulėti dieną kitą stacionare, o sergančiam bronchitu užrašoma bronchinės astmos diagnozė. Visuomenė aptarinėja bronchinės astmos epidemiją, kuri gyvuoja tik popieriuose. Tuo tarpu tuberkuliozė gyvuoja realiai, bet jos neaptarinėjame, nes neparanku. Lygiai taip pat neaptarinėjame, kad Vilniuje nėra nei vienų gimdymo namų, atitinkančių saugumo standartus! O kam aptarinėti? Valdžios finansuojamų gydymo įstaigų nepriversi investuoti, nes jos nėra ekonomiškai savarankiškos ir neuždarysi, nes kitų šios paslaugos tiekėjų nėra (kodėl jų nėra – atskira istorija).

Netgi sveikatos apsaugos sistemos formuotojai linkę manyti, kad žmogaus silpna sveikata ir ligos yra blogas likimas ar tiesiog nesėkmė, o ligoniai – kažkieno aukos. Mūsų sutvėrėjui pretenzijų nepateiksi, todėl tarsi savaime aišku, kad skriaudas kompensuoti ir kaltę prisiimti turi valstybė. Žmonės įpranta manyti, kad valstybė privalo mokėti už gydymą ir vaistus (kaip kažkada mokėjo už viešąjį transportą). Dar daugiau, išleisti pinigus sveikatai darosi gaila (juk gali gauti nemokamai), o nemokamam arkliui į dantis nežiūrima – jei gauni nemokamai, naudoji kiek gali ir nori, o ne kiek būtinai reikia. Taip atsiranda sveikatos paslaugų vartotojų visuomenė, kurioje nevartoti, reiškia išsiskirti iš visų (kas yra kaip ir nepadoru). Žmonės sako, kad neturės iš ko susimokėti, jei valstybė nekompensuos. Tikra tiesa, gali neturėti, jeigu asmeninės išlaidos sveikatai bus paskutinės eilėje. Su pinigais ir laiku visada yra taip: jų visada yra ir niekada nėra – viskas priklauso nuo to, kam teikiami prioritetai.

Gydymo paslaugos neturi tikros kainos, už jas nemoka pats pacientas, todėl šioms paslaugoms negalioja ekonomikos dėsniai. Normalių paslaugų atveju, augant kainoms, pasiūla didėja. Gydymo paslaugų kainos gali išaugti dvigubai, eilės taip pat padvigubėti, bet naujų paslaugų tiekėjų dėl to neatsiras. Jų skaičius reguliuojamas administraciškai. Normalioms paslaugoms nustatyti standartai galioja visiems jų tiekėjams. Tuo tarpu gydymo paslaugų standartai lengva ranka sušvelninami, atsižvelgiant į gydymo įstaigų galimybes. O galimybės, nesant normalios konkurencijos, visada yra menkos ir linkę toliau menkti. Dėl tokių ekonominių priežasčių kaip viešoji gydymo įstaigų nuosavybė, centralizuota kainodara ir itin detalaus veiklos reguliavimas, nei atskiras pacientas, nei visuomenė negali nieko pareikalauti iš sistemos: nei paslaugų kokybės, nei pagarbos pacientui, nei efektyvumo ir net sveiko proto.

 

Ligoninė atsisakė suteikti pirmąją pagalbą šuns apkandžiotam vaikui, nes neturėjo licencijos gydyti vaikus. Kita ligoninė siuntė pusę piršto nusikirtusį ir iki jos savarankiškai atvykusį vyrą į kitą įstaigą, kuri jam priklauso pagal gyvenamą vietą. Ar normalu, kad pacientas su lūžusia ranka negali pakliūti pas traumatologą, prieš tai neužsiregistravęs pas šeimos gydytoją? Kol jis paklius pas specialistą, trauma jau bus susikomplikavus dešimtis kartų. Žmogus vyksta pas medikus, ne pas biurokratus, bet dažniausiai atvyksta būtent pas pastaruosius. Medikai tapo biurokratais ne savo valia, juos tokiais padarė politikai, bet kai kuriems labai patiko remtis popieriumi – ir galva rami, ir darbo mažiau.

Nesaldu ir medikams šioje sistemoje. Daugelis jų visgi nori gydyti, o ne popierius pildyti, pritempinėti diagnozes prie pinigų ir siuntinėti pacientus patiems nusipirkti pleistro. Norint uždirbti bent vidutiniškai, tenka dirbti keliais etatais, kas neišvengiamai lemia gydytojo nuovargį ir didesnę riziką pacientui. Gydytojo vertė mūsų sistemoje ne visuomet kotiruojama. Neužtenka būti geru savo darbą mėgstančiu specialistu, nuolatos turi žiūrėti į lūpas vyresniems hierarchijoje ir „žinoti savo vietą“. Jei manai, kad gali geriau už „vyresniuosius“ kolegas, gali tekti emigruoti. O kur dar nuolatinė įtampa dėl neįvykdytų reikalavimų (kurių dalies apskritai neįmanoma įvykdyti), klaidų rizikos, klijuojamos „kyšininko“ etiketės?

Kodėl tokia pacientams netarnaujanti, specialistų nebranginanti, nelogiška, neekonomiška ir nesveika sveikatos apsaugos sistema gyvuoja nepaisydama visuomenės nepasitenkinimų, ekspertų kritikos ir netgi atskirų politikų pastangų ją pakeisti (paminėčiau kadenciją baigusio prezidento V. Adamkaus pastangas skatinti privatų draudimą ir privačių sveikatos įstaigų plėtrą)? Visų pirma, todėl, kad ji tokia užaugo ir įsišaknijo. Ir ne tik per nepriklausomybės laikotarpį. Savo technokratiniu požiūriu į žmogaus sveikatą ir paciento (kaip kliento) ignoravimu ji toliau tęsė sovietinės medicinos tradicijas. Antra, todėl, kad tokia sistema tebėra naudinga kelioms labai įtakingoms žmonių grupėms: politikams, medikų nomenklatūrai, medicinos įrangos, priemonių bei vaistų tiekėjams. Svarbiausi iš jų yra politikai, nes nuo jų supratimo ir veiksmų priklauso struktūriniai sveikatos apsaugos sistemos pokyčiai arba vadinamosios reformos, kurių nėra ir vargu ar gali būti. Kodėl? Todėl, kad esama sveikatos sistema puikiausiai atitinka politikų klasės interesus. Jų pagrindinis rūpestis yra patraukti į savo pusę rinkėjus. Rinkėjai patraukiami ką nors duodant arba pažadant. Kadangi dalinti tulpes ir koncertus rinkimų metu jau uždrausta, juo aktualiau yra turėti ką žadėti. Žmonės, kurie patys nepratę ir bijo rūpintis savo sveikata, labiausiai linkę gauti kokybiškų ir nemokamų sveikatos paslaugų pažadą. Net ir įtardami, jog tai tik pažadas, jie šį kabliuką praryja, nes alternatyva yra savimi rūpintis pačiam: imti kritiškai vertinti savo gyvenimo būdą ir pradėti jį keisti. Keisti požiūrį ir gyvenimo būdą yra baisiausia, ką gali pasiūlyti rinkėjui. Kiekvienas politikas tai žino. Todėl ir nesiūlo, o pažada vis naują, šimtas penkioliktą genialų gydymo įstaigų reorganizavimo planą, kurį įvykdžius visi paklius pas savo norimą gydytoją ir galės būti laimingi. Nesvarbu, kad nė vienas iš šių planų nebuvo ir nebus įgyvendintas, medicina niekada nebuvo ir nebus nemokama, o žmonės, net patekę pas norimą gydytoją, nebus nei sveiki, nei laimingi. Tačiau toks yra šiandien vyraujantis rinkėjų supratimas apie sveikatos apsaugą, o politikų – apie jų priedermes.

Esama sveikatos sistemos sąranga taip pat yra asmeniškai gana patogi politikams ir kitiems svarbiems pareigūnams. Dėl rinkos kainų nebuvimo ir itin detalaus reguliavimo, sveikatos paslaugos (ypač geros) yra deficitas. O deficito visuomenėje valdantieji visada laimi – jie nestovi eilėse poliklinikose ir ligoninėse. Jiems užtenka paskambinti vyr. gydytojui ir įstaigų vadovams moderniausiuose centruose. Dažnai jie net nenutuokia, su kokiais vargais susiduria eiliniai pacientai. Šių (ne)reformų kontekste svarbu paminėti ir tai, kad būdami žmonėmis (dažnai pagyvenusiais) svarbūs valstybės asmenys neretai tampa asmeniškai priklausomi nuo gydytojų elito.

 

 

Galime išgirsti vertinimų, kad toliau jau nėra kur ristis, kažkas turi būti daroma arba sistema sugrius. Šia viltimi aš pasidalinti negaliu. Galime dar ristis ir ristis, bet nieko neatsitiks, tiesiog sveikatos paslaugos vis blogės, o mediko profesija taps vis labiau draskoma moralinių prieštaravimų. Neįžiūriu politikų valios pažvelgti į sveikatos sistemą tiesiai, be rožinių ar kitokių akinių ir pasakyti, kad karalius nuogas. Pasakyti, kad pinigų yra tiek, kiek jų yra, kad jų visiems nepakaks, todėl dalinsime kukliai, bet skaidriai. Pasakyti, kad gydymas, kaip ir kiekviena paslauga, turi kainą ir pacientas turi būti pagrindinis jos mokėtojas. Pasakyti, kad žmogaus sveikata yra visų pirma jo atsakomybės reikalas ir jam anksčiau ar vėliau teks apie ją galvoti ir aktyviai dalyvauti sveikimo procese. Pripažinti, kad tik laisvas gydytojas gali gydyti ir tik konkuruojančios gydymo įstaigos gali garantuoti pacientui pasirinkimą. Taip pat pripažinti, kad jokie prievartiniai reguliavimai ar teisės aktai neprivers gydytojų skaitytis su pacientu, kaip su klientu, t.y., lygiaverčiu gydymo proceso partneriu. Ir jokie įstatymai neprivers gydytojo pagydyti pacientą, jei jis pats nenorės dalyvauti gydymo procese ir keisti savo gyvenimo būdo.

Tiesa, yra manančių, kad jeigu sveikatos sistema turėtų ne gydymo, o profilaktikos tikslą, esminė problema būtų išspręsta. Deja manau, kad būtų dar blogiau. Šiandien kai norima mus centralizuotai pagydyti, dar įmanoma sistemos išvengti, jei rimtai nesergi. Kai norės mus centralizuotai padaryti sveikais, turėsime vykdyti centralizuotas ir visiems bendras prievoles sveikatai. Labai pavojinga iliuzija manyti, kad egzistuoja visiems tinkantys sveikatos receptai, kurie, diegiami valstybės mastu, išeis į naudą.

Reikia turėti omenyje, kad valstybinės programos visuomet turi prievartos elementų, o prievarta yra iš esmės nesveikas dalykas ir visų nesveikumų šaltinis. Jei reikalavimas neįteisinamas įstatymu (pvz., viršsvorio mokestis), jis gali būti įvedamas kaip prievolė atskiroms lengvai kontroliuojamoms gyventojų grupėms: mokiniams, besilaukiančioms mamoms, kūdikiams ir pan. arba tiesiog įgyvendinamas valstybės mastu. Pavyzdžiui, Kanadoje ilgą laiką buvo fluoruojamas geriamas vanduo. Tikėtasi sveikų dantų, o padaugėjo vėžio atvejų. Ne vienerius metus įvairiose valstybėse buvo vykdoma dirbtinio kūdikių maitinimo propaganda (esą motinos piene mažiau vitaminų ir mikroelementų). Arba kiek mamų dar visai neseniai buvo baramos pediatrų, kad neduoda kūdikiams multivitaminų? Turėtų būti gėda prisiminti. Tačiau mes kažkodėl manome, kad ateityje mokslas neprašaus, ir tai, kas šiandien pripažįstama sveika, rytoj nebus paneigta. O mokslas būtinai prašaus, nes neklysdamas jis tiesiog negalėtų vystytis. Šiandien labai plačiai propaguojami įvairiausi skiepai (nuo erkinio encefalito, gripo, gimdos kaklelio vėžio). Esu tikra, kad greitai bus pradėta garsiau kalbėti apie jų negatyviąją pusę, bet daugybė žmonių jau bus pasiskiepiję.

Kad ir kaip keista, tiek kartų apsigavę, žmonės tiki valstybine propaganda. Stipri valstybės kaip gydytojos funkcija yra aklas lošimas: jei pasiseks – bus didelė nauda, jei ne – didžiulė žala, už kurią, beje, (skirtingai nuo farmacijos kompanijų ar privačių gydymo įstaigų klaidų) niekas neatsakys ir nekompensuos.

Tai ką daryti su tokia sveikatos apsauga? Nepasikliaučiau viltimi, kad sveikatos apsaugą pakeis jos formuotojai politikai. Manau, kad žmonėms reikėtų mažiau tikėtis iš sistemos, o daugiau iš savęs. Pasikeitęs pacientas, kad ir lėtai, privers sistemą keistis iš vidaus. Jeigu mes rinksimės sąmoningai gydymo priemones ir gydytojus, gydytojai ir vaistininkai neliks to nepastebėję. Jeigu mes klausime gydytojų apie šalutinius poveikius ir gydymo alternatyvas, anksčiau ar vėliau jie tuo patys ims domėtis. Žinoma, tokie procesai trunka ilgai, tačiau įvyksta negrįžtamai. Juos galima paspartinti per įvairias savanoriškas organizacijas: bendraminčių, pacientų, religines ir kitokias bendruomenes. Svarbu, kad visuomenė susivoktų, kas ją sargdina, kaip gydytis ji nori, ir kaip ne. Tuomet ir sveikatos sistema ims keistis.

 

Sveikatą reikia mylėti ir ja rūpintis. Nekišti visokio šlamšto į skrandį ir ypač į galvą (į galvą šlamštas ypač gerai patenka per ausis ir akis). Nenuvaryti savęs kaip jaučio ir nešaukti kaip ant šuns. Geriau eiti dainuoti, šokti ar bent jau apeiti aplink namą tris kartus. Neėsti aplinkinių už jų netobulumą ir negraužti savęs. Graužti geriausia žalias morkas ir obuolius. Skirti daugiau laiko savo kūno ir dvasios stebėsenai, labiau pasitikėti savo organizmo signalais, paisyti savo norų ir pasitikėti savo galimybėmis. Rizikuoti, bet mėginti gyventi bei dirbti ten ir tai, ką nori. Ir gerai būtų suskubti tai daryti, kol susirgęs organizmas dar gali pasveiki pats, su nedidele pagalba. Nes net ir tada, kai turėsime kokybiškas gydymo paslaugas, jos kainuos, todėl būti sveikam visuomet apsimoka.