Įmonės ar bendrovės ypatinga reikšmė saugumui ir ekonomikai dažnai pateikiami kaip vieni iš argumentų prieš privatizaciją ar veiklos perdavimą privačiam sektoriui. Kitaip tariant, laikomasi nuostatos, kad tai, jog įmonė (ar jos dalis) priklauso tiesiogiai valstybei, didina saugumą, ir atvirkščiai – pardavus įmonę, saugumo sumažėja.
Bet kuomet valstybės kapitalas pasitraukė iš telekomunikacijų, alkoholio ir kitų verslų, tie verslai nebankrutavo (greičiau atvirkščiai), saugumo šalyje nesumažėjo, o už parduotas įmones valstybė gavo lėšų. Problemų kilo tik dėl privatizavimo proceso, bet ne dėl paties privatizavimo.
Lietuvoje veikia apie 110 valstybės įmonių, bet visame strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių sąraše yra tik apie 40 įmonių (o ir tų pačių įmonių sąrašas yra kvestionuotinas). Ar tikrai, visiškas ar dalinis įmonių nuosavybės teisių priklausymas valstybei, didina saugumą? Net ir įmonės, kurios yra laikomos „strateginės reikšmės“, su tiesioginiu saugumu ryšio turi nedaug. Tas ryšys yra labiau tai, ką mėgstama vadinti ekonominiu saugumu, o dalis ekonominio saugumo yra taip vadinamas „energetinis saugumas“. Būtent energetinis saugumas, dėl nestabilių energijos kainų ir praktiškai vienintelio tiekėjo, per paskutiniuosius kelis metus įgavo didelę svarbą ekonominėje politikoje. Kadangi didelė Lietuvos eksporto dalis yra importuoti perdirbti angliavandeniliai, energetinis saugumas ir ekonomika yra tampriai susiję.
Priimta manyti, kad energetinis saugumas susideda iš energijos tiekimo patikimumo ir energijos prieinamumo. Jei trumpai: tiekimo patikimumas – fizinis patikimumas, kad energijos bus patiekta, energijos prieinamumas – tikimybė, kad energija bus patiekta už prieinamą kainą. Kitaip tariant, tiekimo patikimumo užtikrinimas reiškia, kad energijos bus, o prieinamumas – kad kaina nebus per didelė. Tiekimo patikimumą dar galima bandyti objektyviai įvertinti, t.y. energijos yra, arba nėra. Tuo tarpu prieinamumas – mažiau objektyvus; kaina visuomet bus tokia, kad tam tikram vartotojų segmentui ji atrodys per aukšta.
Energija yra labai svarbi prekė ir žaliava gamyboje. Energijos tiekimo sutrikimai turėtų didelių neigiamų pasekmių vartotojams, gamintojams ir apskritai šalies ūkiui. Tačiau, ar tai, kad tam tikros įmonės priklauso (pilnai ar iš dalies) valstybei, užtikrina ekonominį ar energetinį saugumą? Priklausymas valstybei savaime to užtikrinti negali. Dauguma energijos išteklių yra importuojama iš užsienio (ir net ne iš ES), o valdžios jurisdikcija baigiasi ties valstybės siena. Aktyvūs valstybės veiksmai tam tikrais atvejais gali būti naudingi (arba žalingi). Bet norint ginti Lietuvos įmonių interesus, nėra būtina, kad įmonės nuosavybės teise priklausytų valstybei.
„Užtikrinti“ yra per griežta sąlyga. Ar tai, kad tam tikros įmonės pilnai ar iš dalies priklauso valstybei, padidina saugumą? Atsakymas paprastas – priklauso nuo valdžios. Valdžia nėra valstybė, o buvimas valdžioje automatiškai nereiškia, kad valdžia atstovauja būtent valstybės interesus. Priežasčių čia yra įvairių – nuo (ne)sugebėjimo iki (ne)noro. Tai, kad valdžia turi lemiamą balsą ar sprendimo teisę tam tikrose įmonėse, savaime nereiškia automatiško saugumo padidinimo.
Privatus kapitalas yra stabilus ir nuspėjamas, nes siekia pelno. Nors valstybinis teoriškai turėtų siekti to paties, tikrovėje, elgiamasi taip, kaip liepia valdžia. Kadangi valdžia disponuoja ne savo (o mūsų) pinigais, ir nuolat keičiasi, valdžios sprendimai laike dažnai būna prieštaringi. Čia net tie, kurie žavisi Pietryčių Azijos ekonominio augimo modeliais, turėtų konstatuoti, kad valdžia Lietuvoje – prastas ūkininkas.
Gal ir nėra būtina, kad valdžia tiesiogiai valdytų tam tikras įmones. Atrodytų protinga, kad atsakingos valdžios institucijos nuspręstų, kurie investuotojai į strategines įmones yra patikimi (ir gali investuoti), o kurie – ne?
Bet tai sukelia problemų. Pirma, investuotojų skaičiaus ribojimas riboja konkurenciją, mažina įmonės kainą, o taigi ir naudą, kurią gauna valstybė, leisdama investuoti. Antra, investuotojų atrinkimas, taikant politinius-administracinius sprendimus, mažina investavimo skaidrumą, viešumą. O tai gali sukelti pagrįstas diskusijas visuomenėje. Užtenka priminti, kiek aistrų ir neigiamų pasekmių (tame tarpe ir pasitikėjimo valstybe) turėjo būtent tie svarbių įmonių pardavimo procesai, kuriuose nebuvo leista dalyvauti visiems norintiems.
Investavimas, per vertybinių popierių biržą (ar viešo konkurso būdu) neribojant dalyvių skaičiaus yra skaidriausias metodas valstybei pasitraukti iš tiesioginio dalyvavimo versle ir gauti daugiausia piniginių lėšų. Taip galima išvengti vėlesnių abejonių dėl privatizavimo proceso skaidrumo, įmonės vertės nustatymo pagrįstumo ir kitų visuomenę pagrįstai pykdančių dalykų.
Tad nuoseklus, laipsniškas ir skaidrus valstybės kapitalo traukimasis iš tiesioginės veiklos įmonėse neturėtų automatiškai būti laikomas grėsme. Net atvirkščiai, atsisakius tiesioginės nuosavybės valstybės saugumui nereikšmingose įmonėse (o jos sudaro didžiąją dalį įmonių, kurios priklauso valstybei, arba kuriose valstybė turi akcijų) saugumui pakenkta nebus. Be to padidės valstybės turto valdymo efektyvumas ir bus gaunama lėšų.
Valstybės kapitalo pasitraukimas iš didelių ir ekonomiškai reikšmingų įmonių taip pat yra galimas ir reikalingas. Pagrindinės problemos kyla ne iš pačio valstybinio kapitalo pasitraukimo, o iš privatizavimo metodo. Čia skaidrumas, viešumas ir aiškumas yra pačios veiksmingiausios priemonės. Šiuos procesus atlikus tinkamai, saugumo (tiesioginio, ekonominio, energetinio) nesumažėtų. Greičiausiai dar ir padidėtų.
