Darbo santykių reglamentavimo pokyčiai stringa. Ir Gedimino Kirkilo, ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybių programose juodu ant balto įtvirtintas įsipareigojimas didinti darbo santykių lankstumą, siekiant prisiderinti prie rinkos pokyčių. Tiesa, abi Vyriausybės tuoj pat priduria, kad siekia išsaugoti ir saugumą darbo rinkoje bei dialogą su socialiniais partneriais. Vienu žodžiu, jei galėsim, nieko nedarysim. Nors Darbo kodekso pakeitimų per pastaruosius penkerius metus būta, nei darbdaviai gali pasigirti, kad dirbti tapo lengviau, nei Lietuvos tarptautinis vertinimas pagerėjo – Pasaulio banko darbo santykių reglamentavimo vertinime Lietuva nepakyla aukščiau 130 vietos iš visų pasaulio valstybių.
Paradoksalu, tačiau darbo santykių griežtumą patvirtina tai, kad profesinės sąjungos yra nepopuliarios ir ramios. Lietuvos darbo teisė tiksliai apibrėžia darbo laiko taisykles – kiek laiko trunka dienos, savaitės darbo ir poilsio laikas, tiksliai nustatyta, kiek darbuotojas turi apmokamų atostogų, ar kokios yra atleidimo sąlygos. Pasirašant darbo sutartį faktiškai yra deramasi tik dėl užmokesčio ir atliekamo darbo – funkcijų. Todėl ir derybos tokios, santykinai neįdomios. Nė viena pusė negali išeiti su lankstesniu pasiūlymu – „Padidink man atlyginimą, bet galėsi mane atleisti po vienos savaitės nuo įspėjimo“ dabar įstatymas nustato 2 mėnesių bendrą terminą. Taip pat neįmanomas ir darbdavio siūlymas - „Gali pasirinkti laisvą darbo grafiką, tačiau užmokestis bus mažesnis nei tų, kurie visada dirba darbo vietoje“.
Tokiems pasiūlymams - nėra erdvės, taigi nėra derybų, nes valdžia laikosi išankstinės nuomonės, kad darbuotojas derybose pralaimės. Kai nėra galimybės derybose nei laimėti, nei pralaimėti, kam reikalinga profesinių sąjungų pagalba? Kam reikalingas patarėjas, jeigu neturi galimybės suklysti, jeigu eini keliu be kryžkelių ir alternatyvų?
O alternatyvų paprastiems darbuotojams nepageidauja profesinių sąjungų viršūnėlės. Būtent jos dalyvauja Trišalėje taryboje, kuri sėkmingai blokuoja visus rimtesnius darbo santykių liberalizavimo užmojus. Trišalės tarybos korta naudojasi ir Seimo Socialinių reikalų komitetas ir Vyriausybė nenorėdama imtis darbo santykių lankstumo didinimo.
Kodėl apskritai tariamasi su Trišale taryba? Valdžios interesas socialinėje partnerystėje yra susijęs su tuo, jog valdžią nuolatos lydi spaudimas pagrįsti savo sprendimus ir vertinti jų pasekmes. Darbdaviai ar profesinės sąjungos noriai įsitraukia socialinę partnerystę todėl, kad taip siekiama įtvirtinti ar išlaikyti svarbų vaidmenį visuomenėje bei daryti įtaką socialinės politikos sprendimams. Trišalis dialogas yra europinė mada, kuri nors ir gali nuleisti garą, tačiau valdžiai, kuri neturi garo, leidžia pasislėpti nuo veiksmų ir atsakomybės.
Tačiau Trišalė taryba nėra skirta priimti sprendimus, o tokią rolę jai šiandien priskiria valdžia ir profsąjungos. Trišalė taryba atstovauja tik nedidelę dalį darbuotojų - profesinėms sąjungoms Lietuvoje priklauso apie 10-15 proc. darbuotojų. Įvairiais vertinimais, Trišalė taryba atstovauja panašią dalį įmonių. Jeigu Seimas turi įgaliojimą atstovauti šalies piliečius per išrinktus savo atstovus, tai Trišalė taryba tokių įgaliojimų neturi, o tautos išrinkti atstovai įgaliojimų perduoti negali.
Trišalės tarybos sprendimas gali būti prasmingas tik tiek, kiek svarūs jos pateikiami argumentai, kokias vienų ar kitų valdžios sprendimų pasekmes ji įvertina turėdama neįkainojamą patirtį ir kompetenciją. Todėl Trišalės tarybos diskusijos ir sprendimų protokolai ir turi atskleisti tas žinias, patirtį ir įžvalgas, tam kad priimantis sprendimus, galėtų tuo pasinaudoti. Deja, šiandien to neturime.
Trišalė taryba dedasi sprendžianti visos Lietuvos socialinius klausimus, nors tokias galias gavo tik dėl demokratiškai išrinktos valdžios negalios. Kodėl Lietuvos valdžia faktiškai leidžia profesinėms sąjungoms, kurių nariais nėra 9 iš 10 Lietuvos darbuotojų, sėdint prie stalo su darbdavių atstovais, kurie atstovauja 1 iš 10 Lietuvos įmonių, nuspręsti darbo santykių klausimus visiems likusiems darbuotojams ir įmonėms. Žmonės pagrįstai nepatenkinti šia situacija baksnoja į principą, jog dviejų susitarimas negali sukurti pareigų trečiajam.
Dabartinės Vyriausybės požiūris, jog profesinių sąjungų skatinami neramumai didina skolinimosi iš užsienio palūkanas, panašūs į sprogimo konservavimą. Vyriausybė tarsi kompromisų meistras siūlo sėdint valtyje užlopyti vieną skylę, kai vieni siūlo palikti dvi, o kiti nesižudyti ir užlopyti abi. Trišalė taryba neneš jokios atsakomybės už laiku nepadarytus sprendimus. Jeigu valdžia neveidmainiavo ir tiki, kad lankstesni darbo santykiai gali padėti daugumai Lietuvos darbuotojų ir įmonių, ypač krizės laikotarpiu, ji privalo aiškiai tai iškomunikuoti ir veikti.
