Biudžeto dalybos yra valstybės ekonominio gyvenimo metų įvykis. Tarsi kokia didžiojo teatro premjera arba "šou". Kaip ir dera žymiems įvykiams, jis apipintas viešomis bei slaptomis elgesio taisyklėmis. Viešos taisyklės įdomios tik tiek, kiek leidžia išreikšti slaptąsias. Štai keletas jų:

 

- paprašyti reikia vis daugiau;
- kadangi duota nebus, tada reikia pareikalauti vis garsiau;
- garsiems reikalavimams reikia parinkti tautai kūnu jaučiamas temas, o gavus pinigus, juos panaudoti, kur reikia;
- kūnu nejaučiamas sritis galima pamaitinti tik pridengtas ES ar NATO integracijos skraistėmis;
- reikia pasirūpinti, kad ir kitais metais savai sričiai būtų pretekstas skirti lėšų - taigi darbus pradėti, bet jų nepabaigti.

 

 

Šiame biudžeto dalybų renginyje pagrindinės rolės jau kurį laiką tos pačios: nuo rūpesčio naštos palinkęs, labai tautiškai suprantamas, ko ne kiekvienam paširdžius suvirpinantis žemės ūkis. Kaimo herojus - skriaudžiamas teisuolis. Dar vienas teigiamas herojus, kuriam niekas garsiai nedrįsta atsakyti yra švietimas. Nors ir ne visai šventas reikalas, bet visgi vertas finansavimo, yra vidaus reikalai (ypač priminus apie tuščius policijos automobilių plėšikams gaudyti bakus). Nepritariantys prašomam krašto apsaugos finansavimui užsitikrina dalies piliečių (beje, visai nebūtinai pacifistų) palaikymą, tačiau smarkiai rizikuoja patrioto antpečiais.

 

Informacinės visuomenės plėtra - tai naujas modernus herojus, kuris, nors ir naudojasi tam tikru neliečiamumo statusu, scenoje turi akivaizdžių trūkumų. Per daug intelektualus, per daug globalus, internacionalus. Nei pačiupinėsi, nei paragausi, nei pats suprasi, nei tautai paaiškinsi, nei vienai šakinei ministerijai nepriskirsi. Pasigilinus dar paaiškėja, kad herojaus šio visur pilna - ir švietime, ir saugume, ir versle, ir (o siaube!) moksle, ir valdyme, ir Didžiuosiuose integracijos darbuose. Netgi prie pensijų reformos jam ranką reikia pridėti. Truputį įtartinas. Tad ar reikia jam duoti biudžeto pinigų? Šiandien atsakymas toks - ramiau būtų duoti, bet arti geriau neprisileisti. Kokios tokios nuosprendžio pasekmės?

 

Biudžetas (jis gi - mokesčių mokėtojų pinigai) skirtas finansuoti valstybės funkcijas. Todėl visi klausimai apie bitės padalijimą baigiasi klausimu apie vilkus - kokias funkcijas valstybė turėtų vykdyti. Arba kokioms funkcijoms piliečiai nori skirti dalį savo lėšų, todėl gera valia priverstine tvarka moka mokesčius. Klausimas šis atviras, kol gyvuoja valstybės, juo labiau kad piliečių (ne)sutikimui išreikšti yra sukurtas tik toks pavargęs instrumentėlis kaip demokratija, tačiau gudresniu - rinka - pasitikėti nelinkstama. Todėl svarstant apie biudžeto dalybas (nes padalinti reikia vis vien) prasminga bent jau atmesti tai, kas tikrai nėra valstybės funkcija. Nuosaikiam kapitalistui aišku bent tiek, kad joks verslas nėra valstybės funkcija. Taigi nei smulkus, nei strateginis verslas, nei žemės ar kito ūkio, nei eksportas, nei importas, nei statybos, nei telekomunikacijos, nei el. kortelių ar el. parašų gamyba biudžeto pinigais nefinansuotina.

 

Suprantama, liūdna gudrių produktų kūrėjams Lietuvoje - rinka maža, paprasta, neturtinga - nėra nei fantazijai, nei minčiai kur įsibėgėti. Todėl ir smagu, kad yra toks daiktas kaip platusis pasaulis, kur normalūs genijai išeina laimės ieškoti. Taip moko ir teorija, ir istorija (teorija - ekonomikos, apie darbo pasidalijimą bei laisvą darbo jėgos judėjimą, istorija - krepšininkai, operos dainininkai, dirigentai, aktoriai, fizikai, medikai, programuotojai). El. būdais nebus lengviau valdyti valstybę.

 

Tačiau yra ir ne tokių aiškių sferų. Esminė jų - valstybės valdymas. Gerai valdyti pačią save yra pirmoji valstybės funkcija, bet kurių visos kitos neįmanomos. El. būdai bei įrankiai čia kaip tik tai, ko reikia. Bet joks būdas bei įrankis nėra vertingas pats savaime, o tik reikalingam tikslui pasiekti. Juk dėl to, kad smičius auksinis, smuikininkas netampa virtuozu. Todėl šiandien el. sektoriui tenka nelengva dalia - mokyti smuikininką. Norint įdiegti kokią naujovę, reikia (1) pakeisti teisinę aplinką, kuri naujovių neatpažįsta, jų nepripažįsta ir stengiasi išstumti, (2) pakeisti valdymo struktūrą, kuri elgiasi lygiai taip pat, (3) pakeisti minties eigą, kuri sukūrusi tokią teisinę ir organizacinę schemą pati iš jos išlipt nebegali.

 

 

Ką čia reikia finansuoti mokesčių mokėtojų pinigais? Jei į taikinio vidurį - švietimą. Bet tai - ilgalaikė investicija, kuri sprendimą priėmusiems politikams dividendus duos, jų manymu, per vėlai. Jei į taikinio šoną - tai investuoti reikia į įstatymų leidybą bei jų įgyvendinimą (teismus). Investicija ši taip pat inertiška ir prekinė išvaizda skylėta. Jei į kitą taikinio šoną - investuoti reikia į visų lygių valstybės valdymo reformą. Šios investicijos patrauklumą gadina visi - valdininkai, nenorintys keistis, ir viešoji opinija, kuriai nepatiks, jog kai kuriems valdininkams pakils atlyginimai. Viešoji opinija visad teisi, taigi ir čia - žmonės netiki, kad vieniems valdininkams algas pakėlus kiti bus atleisti. Lygiai taip pat, kaip niekas nebetiki, kad kai kuriuos mokesčius padidinus, kiti bus sumažinti. Kad naujas biurokratines institucijas įkūrus nebereikalingos bus uždarytos. Padarius šias investicijas į taikinio vidurį bei šalia, įrankiai būtų nemokami arba gerokai pigesni. Be to, jų daug mažiau reiktų. Tačiau investuoti į pačius įrankius ir laikyti juos sandėliuke juk daug smagiau - gali pačiupinėti ir visiems parodyti, o rodydamas demonstruoti, kad su jais ruošiesi dirbti (už savo pinigus juk nepirktum vargonų, kuriais groti nesiruoši).

 

Tai ar reikia informacinės visuomenės plėtrai biudžeto pinigų? Ir taip, ir ne. Reikia pinigų tada, kai yra projektas, kuris (1) sprendžia valstybei derančią problemą (pvz., integruota valstybės registrų sistema, mokesčių administravimo IS, teisės aktų IS ir pan.) (2) kai tos problemos negalima išspręsti rinkoje (3) yra ekonomiškai pagrįstas (4) yra organizaciškai pagrįstas (5) finansavimas pakankamas projektu užbaigti.

 

Kitais atvejais biudžeto lėšos ne skatina, o trukdo informacinei visuomenei (pa)ūgėti, nes: (1) nukreipia išteklius ne ten, kur jie labiausiai reikalingi (2) užima erdvę, kur galėtų atsirasti verslas, ir taip riboja konkurenciją (3) formuoja klaidingus vartotojų lūkesčius.