Negi iš tiesų valdžia tikisi, kad bus efektyvios alkoholio kontrolės priemonės numatytos naujame Alkoholio kontrolės įstatymo projekte, kai alkoholio kontrolės politiką persekioja teismo sprendimas atleisti nuo atsakomybės Seimo narį ar buvusį vadovybės apsaugos darbuotoją? Be atsakomybės neįmanoma ir prevencija.
Valdžiai reikia išsišluoti savo kiemą – politikams atsakomybė už vairavimą išgėrus turi ateiti greitai ir neišvengiamai. Nereikia dovanoti vien už tai, kad jis vairavo ką tik išgėręs. Pasak teismo sprendimo, policija taip greitai matavo girtumą, rodos, Seimo narys dar nebuvo spėjęs nuryti.
Klaikus pavyzdys yra atsakomybės išvengimas už pasikėsinimą nužudyti, kai buvo pripažinta, jog buvęs vadovybės apsaugos darbuotojas pašaudęs į žmones restorane buvo patologinėje girtumo būsenoje, todėl yra nepakaltinamas. Tokia būsena visiškai galima. Žavinga, kad vieną ar du tokius atvejus per metus nustatantys teismo medicinos ekspertai remdamiesi prieš pusantrų metų vykusio įvykio liudininkų parodymais ir laboratoriniais tyrimais tokį retą, trumpalaikį psichikos sutrikimą aptiko būtent vadovybės apsaugos vyrui.
Greta šių sistemiškų atsakomybės išvengimo pavyzdžių, egzistuoja ir kiti, kuomet tos atsakomybės neįmanoma efektyviai pareikalauti. Pavyzdžiui, mokyklos direktoriui turi būti teisinė galimybė akimirksniu atleisti mokytoją, kuris girtauja, nes šiandien Darbo kodekso nuostatos verčia ieškoti priekabių, tąsytis, nors visiems kolektyve aišku, kad girtaujant dirbti negalima. O pačiam direktoriui turi būti uždėta pareiga atsisveikinti su tokiu darbuotoju. Vadovo bejėgiškumas menkina jo autoritetą ir demoralizuoja jaunų žmonių bendruomenę, nes rodo, jog sistema toleruoja nesaikingą ir neatsakingą vartojimą. Darbo santykiuose apskritai nuo darbdavio reiktų nuimti visą atsakomybę už darbų saugą, jeigu darbuotojas susižeidžia ar žūsta neblaivus. Atsakomybė už sukeltus padarinius yra daug svarbesnė prevencijos dalis, nei draudimai.
Kolegos Seimo nariai, išteisinami apsaugininkai ir teismų sprendimai yra gerokai didesnė kovotojų su alkoholiu problema, nei sidro butelio tūrio apribojimai ar galimybė įsigyti alkoholio vienoje parduotuvėje kartu su pienu ir dešra. Tokia disproporcija tik verčia manyti, kad šventuoliška kovotojų su alkoholizmu pozicija yra politinio įvaizdžio dalis traukiat iš užsienio pavyzdžių aruodų vis aštresnius draudimus ir vaizduojant žūtbūtinės kovos scenas.
Alkoholio kontrolės įstatymas siūlo įvesti specializuotus skyrius alkoholiui ir tabakui, į kuriuos bus atskirtas įėjimas, nebus galima vestis nepilnamečių vaikų ir turės skambėti gedulinga muzika iš pateikto sąrašo. Projektas taip pat siūlo uždrausti pirkti, turėti ir gerti alkoholį asmenims iki 21 metų, drausti prekiauti degalinėse ir kt.
Kova vyksta tarp dviejų prevencijos stovyklų tarp „principingų“ ir „proporcingų“. Pirmieji laikosi nuomonės, kad būtina imtis visų, net ir menkiausiai prisidėti galinčių priemonių, neatsižvelgiant į tai, kiek kitų nepatogumų atneš kitiems vartotojams, prekybininkams ar gamintojams. Jų nuomone vartojimą reikia sustabdyti bet kokia kaina ir tai turi padaryti valdžia, nes patys žmonės, šeimos bendruomenės jau „įrodė savo nepajėgumą“ kovoti. Antroji stovykla nuosaikesnė, ji ragina vertinti vartojimo priežastis, pagarbiau ir atidžiau žiūri į žmogaus asmeninius sprendimus, o draudimams pripažįsta tik ribotą prevencijos galią. Ginčai dėl VTAKT ir šios tarnybos taikomos praktikos, kai principingumas taikant įstatymo normas prasilenkia su proporcingumu ir sveiku protu, atspindi kovą tarp dviejų stovyklų. Alkoholio demonizuotojai įsitikinę, jog bet kokios priemonės yra tinkamos.
Nepilnamečių apsaugos priemonės atrodo irgi pradeda panašėti į absurdą – alkoholio turėti, vartoti, pirkti draudžiama, švietimo įstaigose vartoti ir parduoti draudžiama, nepilnamečiams perduoti vartoti alkoholį draudžiama, rugsėjo pirmąją parduoti draudžiama. Alkoholio kontrolės priemonės pradeda panašėti į anekdote siūlomą priemonę, kaip išvengti lytiškai plintančių ligų: užsimaukite 6 prezervatyvus ir jokio sekso. Tačiau jaunieji alkoholio mylėtojai tuo ir skiriasi, nuo atsitiktinių vartotojų, kad labai nori išgerti ir randa būdų, kaip tai padaryti. Dauguma valstybės įvedamų draudimų užkerta kelią tiems, kam preferencijos išgerti nėra labai stiprios.
Tačiau tiems, kuriems labai norisi draudimais kelio taip paprastai nepastosi. Ką valstybei nuveikti, kad to noro išgerti būtų mažiau? Čia ir nusvyra rankos aršiesiems Seimo nariams, nes tikrosios prevencijos procesas ilgesnis nei ketveri kadencijos metai, tokia prevencija reikalauja daug asmeninio darbo, o rezultatus nevisada galima suskaičiuoti. Šeimos, religinės ar vietos bendruomenės gerokai daugiau gali prisidėti prie nesaikingo alkoholio vartojimo, nei šiandien to iš jų tikisi valdžia. Šeimai, deja, yra pinamas draudimų voratinklis: į parduotuvę vaiko iki 18 nesivesti, septyniolikmečio sūnaus alumi nevaišinti. Taip ir kuriamos formalios nuostatos, dviveidystės, apgaudinėjimo ir draudžiamo vaisiaus aplinka. Principingieji ortodoksai žiauriomis akcijomis pasiekia šiokių tokių rezultatų, nes žmonės reaguoja į apribojimus, tačiau pagrindinė jų kova nukreipta į reiškinio pasekmes, o ir patys kovos metodai turi kainą asmens atsakingumui, morale ar ekonomikai.
Valdžia jau pasuko draudimų keliu. Mažiausia, ką ji turi užtikrinti, tai, kad būtų įvertintas senų draudimų efektyvumas, nauji draudimai atitiktų proporcimgumo ir sveiko proto reikalavimus. Tačiau nei viena nei kita teikiant naują įstatymo projektą nėra padaryta. Praktikoje atsakomybės už neblaivius veiksmus nebuvimas ir badantys akis to pavyzdžiai veikia kaip priešnuodis visiems įstatymo draudimams.
