Lietuvos Respublikos Seimas svarsto Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą. Šis projektas nustato naują apmokestinimo objektą - tarą ir pakuotę.

          

Projekto tikslai, iš pirmo žvilgsnio, atrodo patrauklūs - kad nebūtų šiukšlinama, kad už šiukšlių tvarkymą mokėtų patys šiukšlintojai. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Pateiksiu keletą argumentų, rodančių taros ir pakuotės apmokestinimo ydingumą bei nereikalingumą.

          

Pirma, bet kokio daikto pakuotė savaime nėra teršalas, o jos žalingumas aplinkai priklauso nuo tolimesnio panaudojimo. Pavyzdžiui, stiklinė tara gali būti panaudojama dar kartą arba panaudojama kaip žaliava, popierinė pakuotė taip pat gali būti perdirbama ar panaudojama kurui. Taigi, priešingai deklaruojamam įstatymo tikslui, būtų apmokestinti ne tik gamtai kenksmingi, bet ir kiti daiktai. Nustačius tokį apmokestinimą, kuomet mokestis renkamas ne daiktą išmetant kaip šiukšlę, o jį pagaminant, sumažės paskatos perdirbti panaudotą pakuotę.

          

Antra, bet koks daiktas, naudojamas vartojimui, po vartojimo yra arba atlieka, arba žaliava kitiems daiktams gaminti. Tokia yra vartojimo prasmė. Pakuotės apmokestinimas mokesčiu už "aplinkos teršimą" neturi nė kiek daugiau prasmės nei kitų daiktų (drabužių, knygų, baldų ir t.t.) apmokestinimas šiuo mokesčiu.

          

Trečia, įstatymo projektas numato naują apmokestinimo objektą. Jį priėmus išaugtų ir taip didelė mokesčių našta. Mokesčių naštos didinimas, naujų mokesčių įvedimas labai apsunkintų verslo sąlygas, ypač tose srityse, kurios yra susijusios su planuojamu mokesčiu, pirmiausia - gėrimų pramone.

          

Ketvirta, išaugę mokesčiai labiausiai pakenktų vartotojams, kuriems už tą pačią prekę (pvz., mineralinį vandenį ar pieną) tektų mokėti brangiau nei iki šiol.

          

Penkta, projekto nuostatų įdiegimas sukeltų administravimo problemų, išplėstų valstybės aparatą, padidintų biurokratijos mastus. Nes pagal projektą planuojama kurti centralizuotą atliekų administravimo sistemą.

          

Šešta, mokestis už aplinkos teršimą daugiau ar mažiau efektyviai gali būti pritaikomas tik tais atvejais, kai yra neginčijamai aišku, jog į aplinką išmesti teršalai daro žalą daugeliui žmonių (pvz., degimo produktų išmetimo į aplinką atveju). Tačiau taršos apmokestinimas yra blogesnė priemonė už žalos atlyginimą asmenims, nukentėjusiems nuo taršos, bei asmenims, kurių turtui dėl taršos buvo pakenkta. Tik išimtiniais atvejais, kai žalą patiria daugelis žmonių, arba žalos pasekmės yra ilgalaikės, gali būti efektyvu pasiremti mokesčio mechanizmu. Pakuotės atvejis, beje, yra ne toks.

          

Septinta, teršalų tvarkymas ir utilizavimas yra ūkinė veikla, kuri gali ir turi būti vykdoma privačiai bei duoti pelną. Siekiant, kad teršalų tvarkymas ir utilizavimas surastų nišą rinkoje, būtina, kad šia ūkine veikla neužsiimtų valstybė, jos nekontroliuotų arba nekoordinuotų. Valstybės įsikišimas visada duoda neigiamų rezultatų ne tik ekonomikai, bet ir gamtai. Rinkos siūlomi būdai tvarkytis su atliekomis yra efektyvesni, nei nustatyti įstatymais ar atliekų tvarkymo agentūros.

          

Tikėtina, kad įstatymas, apmokestinantis tarą ir pakuotę, yra reikalingas ne žmonių ir gamtos apsaugai, bet interesų grupėms, ketinančioms užsidirbti pasinaudojant įstatymo įtvirtinamu valstybiniu monopoliu atliekų perdirbimui ir tam skiriamomis subsidijomis, surinktomis iš planuojamų mokesčių. Įstatymo projekto nustatomos taros ir pakuotės apmokestinimo priemonės yra netinkamos iš esmės.