Apie įgyvendinamų ekonomikos skatinimo planų veiksmingumą empiriškai spręsti yra sunku ar net neįmanoma. Ekonomikos stimuliavimui pateisinti visuomet randama įvairių duomenų, kurie rodo tariamai pagerėjusią situaciją.

 

 Tačiau jų priežasties ir pasekmės ryšio su vykdoma politika įrodyti ar paneigti daugeliu atvejų neįmanoma. Nėra galimybės įvertinti situacijos, kuri būtų buvusi, jei būtų pasirinkta alternatyva.

Dėl šių priežasčių iškyla būtinybė rasti kitą būdą vertinti ekonomikos stimuliavimo priemones, galvojant apie logiškus, neišvengiamus, nors dažnai empiriškai nepastebimus, jų padarinius. Straipsnyje apžvelgimi minėti ekonomikos stimuliavimo būdai, aptariami jų padariniai.

 

 

Centriniai bankai, nustatydami palūkanų normą, už kurią skolina pinigus komerciniams bankams, nulemia pinigų kiekį rinkoje. Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu centriniai bankai, mažindami palūkanų normą žemiau natūralaus (susiklosčiusio pagal vartojimo ir taupymo santykį) lygio, skolina komerciniams bankams, kurie iš centrinių bankų pasiskolintus pinigus perskolina privačiam ar valstybiniam sektoriui. Tai matome ir šiandien: dar 2008 metų pabaigoje Europos centrinio banko nustatoma palūkanų norma buvo 4,25 proc., o dabar jau pusę metų ji siekia tik 1 proc.

 

Taip sumažėjusi pinigų kaina ir padidėjusi jų pasiūla siunčia klaidingus signalus į rinką. Atsiradus daugiau pinigų ir sumažėjus jų kainai žmonės skatinami daugiau vartoti, investuotojai – investuoti į ilgalaikius projektus. Tai sukelia trumpalaikį, netvarų ekonomikos pakilimą, paremtą centrinio banko nustatyta maža palūkanų norma ir pigių pinigų iliuzija. Iliuzijai išsikvėpus dirbtinis ir trumpalaikis ekonomikos pakilimas tampa ekonomikos nuosmukiu.

 

Nuosmukis yra kreditų ekspansijos sukeltų padarinių likvidavimas – tai būtinas ekonomikos sugrįžimas prie natūralios, neiškreiptos būsenos. Todėl tolesnis ekonomikos stimuliavimas mažinant palūkanų normą ir vykdant kreditų ekspansiją padaro ją ilgesnę ir sunkesnę. Lietuvoje veikia valiutų valdybos modelis. Vadinasi, Lietuvos bankas negali savo nuožiūra mažinti palūkanų normos bei didinti pinigų kiekio, todėl ekonomikos stimuliavimas kreditų ekspansija nevykdomas.

 

 

Ekonomikos stimuliavimas dažnai vykdomas per valstybinio sektoriaus išlaidų didinimą, siekiant padidinti prekių ir paslaugų paklausą ir taip skatinti ekonomikos plėtrą. Tai gali būti daroma tiesiogiai (didinant viešųjų pirkimų apimtį, didinant valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimus ar pan.), teikiant tam tikras paslaugas (pavyzdžiui, užsiimant pinigų skolinimu privačiam sektoriui, teikiant garantijas) arba skiriant įvairias subsidijas.

 

Valstybinio sektoriaus išlaidos yra mokesčių mokėtojų pinigai: arba tiesiogiai surenkami per mokesčius, arba skolinantis, o vėliau skolą padengiant ateities mokesčių mokėtojų lėšomis. Valdžios išlaidų didinimas, siekiant padidinti prekių ar paslaugų paklausą, reikalauja kelti mokesčius (arba jų nemažinti padidėjusių valdžios išlaidų dalimi) ir taip mažinti privataus sektoriaus prekių ir paslaugų paklausą. Dėl šios priežasties ekonomikos stimuliavimas didinant valdžios išlaidas turi tik perskirstomąją galią: didinama valdžios sektoriaus ir mažinama privataus sektoriaus paklausa. Dar kitaip ekonominėje literatūroje tai vadinama išstūmimo („crowding out“) efektu.

Šis perskirstymas turi ir kitų padarinių, dėl kurių toks ekonomikos stimuliavimas tik dar labiau smukdo šalies ekonomiką. Svarbiausias jų – mokesčių didinimas (arba jų nemažinimas) siekiant surinkti daugiau mokesčių ir padidinti valdžios išlaidas smukdo ekonominę veiklą, mažina jos apimtis. Ekonominės veiklos apmokestinimo didinimu siekiama per biudžetą perskirstyti didesnę dalį sukuriamos vertės (produkto/lėšų), bet tai kartu sumažina ir pačios ekonominės veiklos apimtis. Dėl šios priežasties didinant apmokestinimą privataus sektoriaus pajamos po mokesčių mažėja greičiau, nei auga viešojo sektoriaus pajamos.

 

Dažnai mokesčių didinimas ekonominio nuosmukio laikotarpiu gali ir sumažinti valstybės biudžeto pajamas. Šiuo atveju dėl padidėjusių mokesčių susitraukusi ekonominė veikla lemia tai, kad mažėja tiek privataus tiek viešojo sektoriaus pajamos (efektas, kai didinant mokesčius mažėja biudžeto pajamos vadinamas Lafero efektu). Taigi siekis didinti valdžios sektoriaus išlaidas didinant mokesčius ir taip stimuliuojant ekonomiką ne tik negali padidinti bendros (valstybinio ir privataus sektorių) paklausos, bet ją tik sumažina.

 

Vienas finansinių ekonomikos stimuliavimo šaltinių didinant valstybinio sektoriaus išlaidas yra valdžios skolinimasis. Vienas  neigiamų valdžios sektoriaus skolos didinimo padarinių tai, kad jei valdžia skolinasi vidaus rinkoje, ji sumažina galimybes skolintis šalies verslui ir žmonėms. Finansiniai ištekliai pereina iš privataus į valstybinį sektorių, dėl to atsiranda jų trūkumas, didėja skolinimosi kaina. Taip pat didėjanti valdžios sektoriaus skola, už ją mokamos palūkanos yra našta, kuri padidėjusių mokesčių pavidalu užkraunama ateities mokesčių mokėtojams. Tai ypač aktualu ekonomikos nuosmukio laikotarpiu, kai padidėjus skolinimosi kainai išauga ir paskolos aptarnavimui skiriamų lėšų poreikis. Pavyzdžiui, Lietuvoje 2009 metais valstybės skolos palūkanoms ir paskolai grąžinti skirta maždaug 1 mlrd. Lt. Manoma, 2010 m. skolos našta biudžetui padidės iki 1,6 mlrd. Lt. ir sieks beveik dešimtadalį valstybės biudžeto išlaidų. Tai iškalbingi skaičiai, rodantys, kokia našta mūsų laukia ateityje dėl šiandienos valdžios sektoriaus gyvenimo ne pagal išgales.

 

 

Kitas valdžios išlaidų didinimo padarinys – konkurencijos iškraipymas. Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu ekonomikos stimuliavimo priemonės yra taikomos orientuojantis į tam tikrus sektorius, konkrečias įmones. Tai ypač akivaizdu kalbant apie mokesčių lengvatas, dotacijas, įmonių išpirkimą, valdžios skolinimą ar garantijų teikimą konkretiems sektoriams, tam tikros rūšies išlaidų kompensavimą.

 

Sektoriai, kuriuose ekonomikai stimuliuoti leidžiamos valstybės biudžeto lėšos, yra skatinami, o kiti turi verstis be valdžios perskirstymu sukurtos paklausos, nukenčia dėl pakeltų mokesčių, sumažėjusios privataus sektoriaus paklausos. Tad jei privatus vartojimas remia tuos sektorius ir veiklas, kurie reikalingi žmonėms, valstybės išlaidos remia tuos, kurie reikalingi valdžiai.

 

Lietuvos ekonomikos skatinimo plane taip pat numatytos įvairios ekonomikos stimuliavimo priemonės: biudžeto ir kitų šaltinių lėšų skolinimas smulkiajam ir vidutiniam verslui, garantijų teikimas, palūkanų kompensavimas, eksporto ir investicijų skatinimas. Plane taip pat numatytas ir pastatų renovavimas bei spartesnis ES paramos įsisavinimas. Visos šios priemonės turi minėtas ydas: jos reikalauja biudžeto lėšų, yra nukreiptos tik į tam tikrus sektorius, iškraipo konkurenciją.

 

 

Vienintelis veiksmingas, neturintis neigiamų padarinių ekonomikos stimuliavimo būdas yra verslo sąlygų gerinimas. Greitas ir žymus verslo sąlygų pagerinimas didina patrauklumą užsiimti ekonomine veikla, skatina verslą, leidžia ekonomikai greičiau atsigauti. Verslo sąlygų gerinimas ypač svarbus ekonomikos nuosmukio laikotarpiu, kai valdžia, siekdama padidinti mažėjančias valstybės biudžeto pajamas, linkusi bloginti verslo sąlygas didindama mokesčius, taip dar labiau didindama ekonomikos nuosmukį.

 

Mokesčių, administracinės, verslo reguliavimo naštos sumažinimas per nuosmukį gali tapti esminiu ekonomikos atsigavimo postūmiu, neturinčiu anksčiau minėtų ekonomikos stimuliavimo ydų: valstybės biudžeto lėšų naudojimo, perskirstymo, konkurencijos iškraipymo. Lietuvoje verslo sąlygų gerinimui sukurta Saulėtekio komisija. Deja, iki šiol esminių teigiamų sprendimų gerinant verslo sąlygas nepriimta.

 

Daug gerų iniciatyvų ir pasiūlymų, nukreiptų į verslo sąlygų gerinimą, neišvysta dienos šviesos, laukia Seimo ar Vyriausybės pritarimo. Jei kokie sprendimai šioje srityje ir bus priimti, jų įsigaliojimas gali nutolti į ateitį, kurioje jie nebebus tokie gyvybiškai svarbūs.