Apie Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą girdime dažnai. Džiūgaujama, jog pavyksta įsisavinti vis daugiau lėšų, tikimasi šiuos rodiklius pagerinti ateityje. Europos Komisija neseniai skelbė, jog Lietuva netgi pirmauja pagal išmokėtų struktūrinių fondų lėšų dalį visoje Europoje. Susidaro įspūdis, jog Europos Sąjungos parama, lyg mana iš dangaus, visus maitina ir nieko nekainuoja. Siūlau pažvelgti į šią situaciją iš kitos, ne paradinės, ne tokios šviesios pusės. Nebandau teigti, jog Lietuvai nereikėtų priimti jokios ES paramos, tiesiog kyla poreikis priminti, kad lazda visada turi du galus.
Visų pirma, labai svarbu suprasti, jog „nemokamų“ pietų nebūna. Visa Lietuvoje įsisavinama parama atkeliauja iš Europos Sąjungos biudžeto, kuris yra suformuojamas iš visų Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų kišenės, tarp jų ir mūsų. Tiesa, kad šiandien mes gauname gerokai daugiau nei sumokame, tačiau nepamirškime, jog norėdami tapti integruota Europos Sąjungos dalimi turėtume rūpintis ne tik savo, bet ir visos bendrijos biudžeto lėšų panaudojimo tikslingumu. Juk nebegalėsime atkakliai priešintis didelei finansinei paramai naujoms ES narėms ateityje, jeigu patys būsime įsisavinę milijardus eurų. O juk finansuoti reikės iš savo kišenės. Ši problema yra iš esmės labai panaši į perskirstymo valstybės viduje klausimą - ar teisinga iš visų mokesčiais surinktus pinigus naudoti konkretiems ūkio subjektams ar šalies regionams remti? Taip pat galima kvestionuoti finansinės paramos naujosioms ES narėms iš bendro ES biudžeto teisingumą bei tikslingumą. Europos Sąjunga po truputėli tampanti vieninga rinka, tik praturtėja nuo įvairovės, kurią suteikia skirtingų rinkų, paslaugų ir kainų mišinys Europos valstybėse.
Antra, dalis finansavimo atkeliauja iš Lietuvos biudžeto. Nereikia pamiršti, jog ES paramos lėšos dengia tik dalį finansuojamų projektų, dažnai kita dalis turi būti sumokama iš privačių subjektų arba valstybės biudžeto. Biudžeto pinigai išleidžiami ten, kur be ES paramos lėšų, nebūtų leidžiami. Juk daug paprasčiau argumentuoti, kodėl reiktų pridėti kelis milijonus litų iš biudžeto projektui, kurį finansuoja ES, nei paaiškinti nepriklausomai organizuojamo projekto finansavimą panašia suma. Pavyzdžiui, šiandien nebūtų skiriama pinigų išasfaltuoti žvyrkelį mažai naudojamoje vietovėje, bet esant galimybei panaudoti ES lėšas, šis projektas įgyvendinamas 80 proc. finansuojant struktūrine parama, o iš Lietuvos biudžeto skiriant 20 proc. reikiamos sumos.
Dažnai akis užkliūva už skrajutės ar reklaminio stendo papuoštų struktūrinių ES paramos fondų simbolika. Neretai galima suabejoti ten reklamuojamų renginių ar produktų reikalingumu ar tikslingumu. Geras pavyzdys - turistinių prieplaukų Nemuno pakrantėse įrengimas už ES lėšas. Šios prieplaukos yra skirtos turistinei laivybai Nemune, tačiau galima suabejoti jų aktualumu dėl itin menko laivų srauto, nes Nemuno vaga ne visur yra tinkama laivybai. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad daugelyje turistų lankomų vietų nėra tinkamų stovyklaviečių ar tualetų, kurių įrengimas būtų gerokai pigesnis ir tikslingesnis, šis lėšų panaudojimo pavyzdys puikiai iliustruoja investicijų neefektyvumą.
Kadangi šioje finansavimo sistemoje neveikia rinkos dėsniai, projektai pasirenkami pagal nustatytus kriterijus. Deja, neįmanoma į kriterijus įtraukti visų žmonių interesų ir sukurti formulės atsižvelgiančios į visas aplinkybes. Tik laisva rinka gali parodyti, kurie produktai yra reikalingi ir gali būti sėkmingi. Dažnai argumentuojama, jog kai kurie projektai tenkina bendrus visuomeninius poreikius, o ne asmeninius žmonių poreikius, todėl nebūtų įgyvendinti be ES paramos. Bet juk visuomeniniai poreikiai yra visuomenės narių asmeninių poreikių mišinys, kurie patvirtinami ne tik žodžiu „mums reikia“, bet pinigais ir galėjimu pirkti. Tada ir atsiranda ir investuotojas, ir paslaugos atlikėjas ar prekės tiekėjas - taip didesnės visuomeninės vertės projektai yra įgyvendinami ir be valdžios įsikišimo. Dabar plačiai naudojamos mobilaus ryšio tiekėjų paslaugos Lietuvoje atsirado be jokio valdžios įsikyšimo ir skatinimo, buvo poreikis ir verslas puikiai realizavo šią nišą.
Trečia, turbūt svarbiausia problema yra tai, jog ES parama iškreipiama konkurencija rinkoje. Struktūrines lėšas gauna ne visi ir jas įsisavina tik sektoriai, kuriems skiriamas prioritetas gauti ES paramą. Tuo tarpu tiems, kurie finansavimo negavo, tampa gerokai sunkiau konkuruoti rinkoje. Kitaip tariant, ištekliai skirstomi ne verslo, bet valdžios rankomis. Iškraipoma ne tik rinka, kurioje veikia paramą gaunančios įmonės, bet ir susijusios sritys, darbo rinka. Žmonės susikuria nepagrįstus ir klaidingus lūkesčius dėl tam tikrų profesijų sėkmingos ateities.
Gavusios paramą įmonės įgyja žymų konkurencinį pranašumą, todėl nemaži finansiniai bei žmogiškieji resursai yra skiriami pasirengimui konkursams ES lėšoms gauti. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog tai naudinga, nes sukuriamos naujos darbo vietos, taip nėra. Resursai, kurie galėtų būti panaudoti kuriant pridėtinę vertę ekonomikoje, yra eikvojami konkuravimui ne prekės ar paslaugos kokybe, kuri pagerintų vartotojo gyvenimą, o konkuravimui dėl paramos. Įmonės, kurioms pavyksta gauti paramą – laimi, kitos tiesiog iššvaisto išteklius, bet abiem atvejais nesukuriamas joks produktas, paslauga, nėra dirbama prie verslo procesų tobulinimo, technologinio progreso. Dėl to, ilgajame laikotarpyje kenčia visa šalies ekonomika.
Įsivyravusiai nuomonei, kad ES parama yra absoliutus gėris, kad siekiant sumažinti ekonominį nuosmukį ir jo pasekmes yra tikslinga beatodairiškai „įsisavinti“ ES struktūrinės paramos lėšas, svarbu nepamiršti tikrosios šios paramos kainos, atsižvelgti į neigiamus aspektus ir sumažinti jų poveikį. Išeičių yra. Pavyzdžiui, naudojant lėšas struktūrinėms reformoms, tokioms kaip pensijų reforma, kai dalis pensijų finansavimo pereina į privačius fondus, Europos Sąjungos parama būtų naudinga sprendžiant finansines problemas valstybinėje pensijų sistemoje ir leistų pertvarkymui vykti sklandžiau ir greičiau. Taip pat galima panaudoti lėšas įgyvendinant Europos Sąjungos reikalavimus, tokius kaip, iš Šengeno erdvės ir iš kitų valstybių atvykstančių keleivių atskyrimas oro uostuose, konkurencija būtų iškreipiama mažiau, nei imantis finansuoti lokalius verslo projektus.
