Rugsėjo mėnesį Vertybinių popierių komisija visuomenės svarstymui pateikė įstatymų projektus, numatančius gyvenimo ciklo pensijų fondų (GCF) įvedimą. Gyvenimo ciklo fondai – tokie fondai, kurių investavimo strategija kinta rizikos mažėjimo linkme. Antros pakopos pensijų kaupimo dalyviai būtų paskirstyti į skirtingus fondus pagal numatytą jų išėjimo į pensiją datą, o artėjant išėjimui į pensiją, jų investicijos taptų vis mažiau rizikingos. Tarkime, žmogus į pensiją išeiti turėtų 2025 m. Tuomet jis kauptų pensiją 2023 – 2027 m. fonde, kartu su savo bendraamžiais. Gyvenimo ciklo fondų idėja yra sveikintina ir gera tol, kol tai vienas iš pensijų kaupimo bendrovių siūlomų produktų ir vartotojai gali pasirinkti, kaupti pinigus pensijai tokiame fonde, arba ne. Tačiau privalomas investavimo strategijos ir rizikos nustatymas pagal žmonių amžių, o taip pat ir kiti projekte numatyti pasikeitimai kelia klausimų – ar privalomi gyvenimo ciklo fondai yra reikalingi ir kokios būtų jo pasekmės?
Poreikis įvesti gyvenimo ciklo fondus grindžiamas prielaida, jog dėl ribotų žinių (arba informacijos asimetrijos), žmonės elgiasi neracionaliai, jie nesupranta arba nėra linkę gilintis į finansų rinkas, nesuvokia rizikos ir nemoka tinkamai jos paskirstyti. Ši prielaida grindžiama tuo, kad gyventojų pasirinkta kaupimo rizika nėra optimaliai pasiskirsčiusi pagal jų amžių – dalis jaunų žmonių kaupia konservatyviuose fonduose, priešpensinio amžiaus – rizikingesniuose fonduose; be to, prieš krizę žmonės keisdavo konservatyvius fondus į rizikingesnius, krizės metu – rizikingesnius į konservatyvius, tad dėl tokio blaškymosi nukentėdavo jų investicijos. Tačiau ar tai svarios priežastys žmonių neracionalumui pagrįsti? Fondų keitimas parodo ne žmogaus elgesio neracionalumą, o jo domėjimąsi įvairiais pensijos kaupimo būdais ir siekį atrasti jam tinkamiausią. Žinių asimetrija kaip tik skatina žmones gilintis į finansų rinkas, arba tiesiog klausti daugiau išmanančių draugų ar giminių patarimo. „Neoptimalus“ žmonių pasiskirstymas pagal jų amžiaus grupes tik įrodo, kad žmogaus noras rizikuoti nėra susijęs su jo amžiumi; kad priešingai nei siūlo finansų ekspertai, dalis jaunų žmonių verčiau kaups pinigus konservatyviai, nes jie vengia rizikos. Galima argumentuoti, kad jauni žmonės turėtų rizikuoti labiau, nes ilgajame laikotarpyje tai atsipirks – tačiau šiam konkrečiam žmogui daug svarbiau yra mažesnė rizika ir mažesni potencialūs praradimai, nei didelė rizika ir potencialūs turtai kažkada ateityje. Tai nereiškia, jog šis žmogus yra neracionalus, o tik parodo, kad žmonių poelgių nederėtų vertinti pagal savo pasaulio suvokimą bei stengtis įsprausti žmones į tam tikrus rėmus.
Šiuo atveju siūlomi rėmai yra gyvenimo ciklo fondai, kuriuose kažkas galėtų tinkamiau paskirstyti riziką ir už ribotas žinias turinčius bei neracionaliai besielgiančius žmones priimtų racionalius sprendimus (t.y. išlygintų informacijos asimetriją). Tačiau net ir pensijų fondų valdytojai negali tos rizikos tinkamai paskirstyti. Kaip teigiama Vertybinių popierių komisijos atliktoje gyvenimo ciklo fondų analizėje, apžvelgiant tokių fondų patirtį konstatuojama, kad varžydamiesi dėl didesnės grąžos, kai kurie fondai neatliko gyvenimo ciklo fondų misijos mažinti riziką, todėl „privaloma reguliavimu sumažinti trumpalaikį skirtingų valdytojų varžymąsi dėl geresnės grąžos“.
Reguliavimas reikštų, jog valdytojams būtų privaloma laikytis reguliuotojų nustatyto rizikos reikalavimo, tad rizika – ir pensijų fondų grąža – tarp skirtingų pensijų fondų valdytojų iš esmės nesiskirtų. Problema yra tame, kad riziką nustatantys reguliuotojai nei nukentėtų dėl per daug rizikingo, nei dėl itin nuosaikaus investavimo – pirmu atveju jie nieko neprarastų, antru atveju nesisielotų, kad sukaupė per mažai lėšų. Svarbu ir tai, kad sukūrus iliuziją, jog gyvenimo ciklo fondai viskuo pasirūpins, žmogui nebeliktų poreikio domėtis finansavimu, tad informacijos asimetrija tik pagilėtų. Žmogui manant, kad jo investicijos atspindi jo norus galėtų atsitikti taip, kad pasirinkta investavimo strategija su jo norais nekoreliuotų. Gali būti, kad priešpensinio amžiaus žmonėms reguliuotojų nustatyta rizika būtų per daug saugi ir dėl to jiems nepriimtina. Tuomet nerizikingą pensijų kaupimą ir „optimalų“ diversifikavimą galima būtų prilyginti situacijai, kai trečdalis santaupų įkišama į kojinę, trečdalis – į „sloiniką“, o likęs trečdalis paslepiamas po čiužiniu. Esant iliuzijai, kad gyvenimo ciklo fondai viską daro teisingai ir investavimu domėtis nebereikia, priešpensinio amžiaus žmonės net ir nesužinotų, kad investuojama taip saugiai. Rizikingų investicijų atveju, krentant akcijų rinkoms, visi jauni žmonės nukentėtų nuo blogos finansinės padėties nepaisant to, kad dalis jaunų žmonių nelinkę rizikuoti ir investuotų konservatyviai. Tiesa, įstatymu suteikiama teisė pasirinkti kitą nei tinkamiausias pensijų fondas, tačiau tam yra numatyti apribojimai.
Kaip atrodytų konkurencija tarp pensijų fondų, pakeitus laisvą žmonių apsisprendimą dėl jų investicijų rizikos pagal vieną šabloną padarytais sprendimais? Konkuruoti atskaitymų dydžiais taipogi bus sunku, nes parengtuose projektuose numatytas laipsniškas atskaitymų nuo pensijų turto vertės mažinimas bei atskaitymų nuo įmokų panaikinimas. Ar tikslingas įstatymų nustatytas kainų mažėjimas, kai rinkoje ir taip veikia kainų mažinimo mechanizmas – konkurencija? Kaip rodo pasaulinė patirtis, atskaitymų dydžių vidurkiai su laiku mažėja, pvz. Lietuvoje per pirmuosius trejus pensijų fondų veiklos metus atskaitymų vidurkiai nukrito nuo 3,9 iki 1,7 proc. (Pasaulio banko duomenys). Tuo tarpu privalomai maži atskaitymų dydžiai kai kuriems pensijų fondų valdytojams reikštų nuostolius (reikia nepamiršti, kad ir pačių gyvenimo ciklo fondų įsteigimas reikštų papildomas sąnaudas, nes kiekvienam valdytojui tektų steigti po 7-8 naujus fondus; tikėtina, kad šio proceso metu dalis bendrovių, ypač mažiausių, neišgyventų).
Jau girdisi džiūgavimai, kad pensijų fondų valdytojai „gaus ko nusipelnė“. Gal kas džiaugsis, kad sąnaudų padengti negalintys valdytojai bus priversti atleisti darbuotojus arba mažinti jų atlyginimus, „nepelnytai“ mokamus iš dabartinių pensininkų lėšų. Tačiau tai reiškia ne ką kita, nei prastesnę paslaugą pensijas kaupiantiems žmonėms, nes dėl blogesnių, mažiau pridėtinės vertės sukuriančių darbuotojų sukaupto portfelio vertė bus mažesnė (beje, įstatymo projektuose numatytas ir pensijų kaupimo bendrovėse taikomų atlyginimų reguliavimas, o tai vėlgi reiškia prastesnės kokybės paslaugą pensijas kaupiantiems žmonėms). Galiausiai, tokių reguliavimų pasekmė būtų monopolija arba rinkos koncentracija su keliais stambiais žaidėjais (vietoje dabartinių 9) bei dideli įėjimo į rinką barjerai.
Nei kaina, nei kokybe negalinčios konkuruoti pensijų kaupimo bendrovės varžytis galės nebent tuo, pas ką įdomesnė reklama, kurios įmonės priimamajame sėdi gražesnė sekretorė, kuri bendrovė įsikūrusi arčiau žmogaus namų. Nesupraskit neteisingai – tiek reklama, tiek sekretorėmis, tiek būstinių adresais įmonės konkuruoja ir dabar. Tačiau nejaugi norime, kad gražus logotipas, o ne investicijų grąža būtų svariausia priežastimi investuoti konkrečioje bendrovėje?
