Jeigu Vyriausybei išties rūpi darbo vietų išsaugojimas, šią problemą ji privalo kuo greičiau pašalinti. Sparčiai didėjant įmonių tarpusavio įsiskolinimams, prievolė mokėti PVM prekių tiekimo ar paslaugų teikimo metu tampa vis didesne problema. Išrašius PVM sąskaitą faktūrą, pardavėjas privalo mokesčio sumą pervesti į biudžetą net ir tuo atveju, kai pirkėjas neatsiskaito. Pavyzdžiui, statybos įmonė nusiperka medžiagų, pasamdo subrangovus. Matome, kaip visos šios įmonės išrašo PVM sąskaitas faktūras, sumoka pardavimo PVM, o užsakovas bankrutuoja. Kartais vienos įmonės bankrotas gali tapti mirties nuosprendžiu kelioms dešimtims (ypač smulkesnių) įmonių. Teisė susigrąžinti PVM beviltiškų skolų atvejais būtų priemonė, palengvinanti ir taip sunkią įmonių dalią per ekonominį nuosmukį, kai įmonių tarpusavio įsiskolinimai nenumaldomai auga, o įmonių bankrotų daugėja.

Dabartinė sistema ne tik blogina įmonių finansinę padėtį, bet ir skatina įmones neišrašinėti sąskaitų faktūrų tol, kol už prekes ar paslaugas nėra atsiskaityta, juolab kad pasiskolinti pinigų, stingant apyvartinių lėšų, labai sunku ir brangu. Nepaisant to, kad ES PVM direktyva suteikia teisę sumažinti sandorio apmokestinamąją vertę sandorio anuliavimo, atšaukimo, nutraukimo, visiško ar dalinio neapmokėjimo atvejais, Lietuvos valdžia delsia pasinaudoti šia teise. Reikia pastebėti, kad beviltiškų skolų PVM grąžinimas kartais vadinamas PVM lengvata. Bet pagal PVM įstatymą viena iš sąlygų PVM objektui yra „prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį“. Kadangi to atlygio nėra ir sutartiniai įsipareigojimai nevykdomi, tai neturėtų būti PVM objektu.

Kaip numatyta Pelno mokesčio įstatyme, skolos laikomos beviltiškomis, jeigu mokesčių mokėtojas bent metus nuo tada, kai atsiranda skolos ir jos užfiksuojamos, negali jų susigrąžinti arba jeigu skolininkas yra miręs, arba paskelbtas mirusiu, arba likviduotas, arba bankrutavęs. Įstatyme numatyta galimybė iš pajamų atskaityti beviltiškų skolų sumą. Mokesčių mokėtojas negali tiesiog užsimanyti ir atskaityti bet kokią skolą – jis visuomet turi įrodyti skolų beviltiškumą ir pastangas šioms skolos susigrąžinti. Taigi nors apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną beviltiškas skolas galima atskaityti, susigrąžinti tų pačių skolų PVM negalima.

Tai, kad įmonių tarpusavio įsikolinimų ir bankrotų daugėja, žino visi. Remiantis kreditų biuro „Creditinfo Lietuva“ duomenimis, bendras įmonių įsiskolinimų portfelis šių metų rugpjūtį buvo 2,2 mlrd. Lt. Pirmą šių metų pusmetį pradėtų bankrotų skaičius išaugo 223 proc., palyginti su 2008 m. pirmuoju pusmečiu, ir siekė net 974 proc. (Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos duomenys). Per pirmą šių metų pusmetį buvo pradėta daugiau bankroto procesų nei per visus praėjusius metus. Šį rugsėjį LLRI atlikto Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis, įmonių, kurioms bus pradėtas bankroto procesas, ateinančiais 2010 m. padaugės ketvirčiu, palyginti su 2009 m. Todėl žinant, kad įmonių beviltiškų skolų augimas dar tik įgauna pagreitį, reikia priimti būtinus mokesčių įstatymų pakeitimus.

PVM direktyvoje numatyta teise sumažinti apmokestinamąją vertę, esant čia išvardytiems atvejams, naudojasi devyniolika ES narių. Jubiliejine dvidešimtąja šalimi nuo ateinančių metų taps Latvija – ji prisijungs prie tokių šalių kaip Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Lenkija ir Italija. Potencialūs biudžeto pajamų netekimai neatgrasė Latvijos valdžios nuo sprendimo leisti susigrąžinti beviltiškų skolų PVM, nors ir ekonominė, ir biudžeto padėtis Latvijoje ne geresnė nei mūsų. Lietuvoje kabinamasi į kiekvieną litą, kad ir kaip į biudžetą patekusį – nesvarbu, jog įmonė ir taip nukentėjo ir už jos parduotas prekes ar paslaugas nebuvo užmokėta, tegu ji nukenčia ir antrąkart, neleidžiant susigrąžinti PVM, nes „biudžetui pinigų labai reikia“.

Lietuvos valdžios kabinamąsi į kiekvieną litą patvirtina Finansų ministerijos veiksmai. Blogų arba beviltiškų skolų klausimas buvo nagrinėtas Saulėtekio komisijos sudarytoje Valstybės įstaigų veiksmų neigiamo poveikio verslo subjektų piniginiams srautams (likvidumui) sumažinti darbo grupėje, kuri nagrinėja mokestinius klausimus.

Nepaisant Finansų ministerijos neigiamos nuomonės, darbo grupės nariai sutarė, kad būtina keisti PVM įstatymą, numatant galimybę perskaičiuoti PVM beviltiškų skolų atvejais. Šiam pasiūlymui bendru susitarimu pritarė Saulėtekio komisija ir šis klausimas buvo pateiktas Vyriausybei. Vyriausybės pasitarime nuspręsta siūlyti Finansų ministerijai ne parengti, o tik išanalizuoti tikslingumą keisti PVM įstatymą. Taigi apeinant darbo grupę ir pačią Saulėtekio komisiją, kurių pagrindinis tikslas – gerinti verslo sąlygas, šis klausimas grįžo į tą instituciją, kuri beviltiškų skolų PVM idėjai nepritarė nuo pat pradžių ir nuosekliai stengėsi blokuoti jos įgyvendinimą.

Rugsėjo viduryje Finansų ministerija raštu informavo Vyriausybę, kad šis siūlymas šiuo metu neturėtų būti svarstomas. Rašte teigiama, kad mokesčių mokėtojai gali sumažinti dėl beviltiškų skolų susidariusius nuostolius, nes šios skolos pripažįstamos leidžiamais atskaitymais. Tačiau tokia galimybė sumažina apmokestinamąjį pelną, o sumokėtas PVM dėl to juk nėra grąžinamas. Rašte taip pat teigiama, kad pagal 2007 m. duomenis valstybės biudžeto pajamų netekimas dėl PVM perskaičiavimo už beviltiškas skolas būtų 32 mln. Lt, o šįmet valstybės biudžeto netekimai galėtų būti kelis kartus didesni. Pažymima, kad ūkio subjektų keliamos problemos, dėl kurių ir siūloma įvesti šį mechanizmą, gali būti sprendžiamos pasinaudojant galimybe atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, kitaip tariant, sudaryti mokestinės paskolos sutartį.

Bet juk sudarius mokestinės paskolos sutartį, mokesčių mokėtojas turi mokėti palūkanas už kiekvieną atidėjimo ar išdėstymo dieną (šiuo metu jos yra 0,02 proc. už kiekvieną dieną), tad turint omenyje, jog skola yra beviltiška ir jos nesusigrąžinsi, nuostolis mokesčių mokėtojui dar labiau išaugtų – mokėti tektų ne tik visą PVM, bet ir susikaupusias palūkanas! Taigi savo siūlymu Finansų ministerija dar tikisi ir palupikauti iš patekusiųjų bėdon įmonių. Ar tokie veiksmai skatins ekonomikos atsigavimą?

Pagrindinė priežastis, kodėl Finansų ministerija neigiamai vertina beviltiškų skolų PVM grąžinimo tikslingumą – valstybės biudžeto netekimai būtų per daug dideli. Kodėl šio klausimo tikslingumas analizuojamas ir įvertinamas tik poveikio biudžetui, o ne poveikio šalies verslui ir darbo vietoms aspektu? Kodėl žiūrima tik trumpalaikės naudos, nežvelgiant į ateitį? Juk šis sprendimas sumažintų verslo patiriamus nuostolius dėl blogų skolų: nebūtų mažinami atlyginimai, neatleidžiami darbuotojai. Kažkas paprasčiausiai išgyventų.

Ar įvertintas ir toks poveikis biudžetui? Deja, tenka dar kartą įsitikinti, kad verslo skatinimas Lietuvoje vykdomas žodžiais, bet ne darbais. Pranešama, kad verslui finansuoti skiriami šimtai milijonų litų, bet tuo pat metu šykštima priemonėms, kurios iš tikrųjų pagerintų daugelio įmonių padėtį, išsaugotų darbo vietas. Juo labiau tie pinigai biudžete atsiduria tik dėl valdžios nustatytų „žaidimo“ taisyklių, tad biudžetas tiesiog „pelnosi“ iš augančiai ekonomikai pritaikytos mokesčių sistemos, kai beviltiškos skolos būdavo daug retesnis reiškinys.

Esame krintančio kortų namelio liudytojai: stebime, kaip įmonių skolos bei prievolė nuo tų skolų mokėti mokesčius nulemia vis naujų įmonių griūtį. PVM direktyvos taikymas dėl beviltiškų skolų yra vienas pirmųjų žingsnių, galinčių pristabdyti tų įmonių, o kartu ir visos ekonomikos kritimą.