Vis įnirtingiau ginama tai, kas įstatymu įtvirtinta kaip intelektinė nuosavybė. Pastaruoju metu nerimsta diskusijos dėl kompiuterinių laikmenų apmokestinimo. Kad galėtume įvertinti šią iniciatyvą, derėtų panagrinėti, ar apskritai yra intelektinė nuosavybė.
Nuosavybė ir nenuosavybė
Nuosavybės objektai turi esminį bruožą – jie yra fiziškai riboti. Tai fizinio pasaulio daiktai, kurie negali būti prieinami visiems vienu metu. Kad ir apie ką kalbėtume - butą, švarką ar sūrį šaldytuve, visada turėsime išspręsti problemą, kas ir kiek šiais daiktais gali naudotis. Juk butas asmeninės ramybės oazė taps tik tada, kai kitiems bus draudžiama juo naudotis; švarką vienu metu gali nešioti tik vienas asmuo; o sūrį suvalgius vienam, jo nebeliks kitam. Ne veltui nuosavybė įvardijama ne tik kaip neliečiama, bet ir šventa. Ignoruodami šį "šventumą" susidursime su neišsprendžiamais konfliktais ir visuotiniu gėrybių netausojimu.
Tačiau objektai, kurių kiekis neribotas, nėra ir negali būti nuosavybė. Kaip reaguotume, jei kas pareikštų, jog, tarkim, saulės spinduliai yra jo nuosavybė, už kurių naudojimą reikia mokėti tariamam savininkui?.. Pasaulyje neribotų dalykų mažėja (grynas oras, vandens ištekliai, buvę neriboti, dabar tampa riboti), tačiau principas lieka – nuosavybė yra tai ir tik tai, kas ribota.
Apie intelektinės veiklos rezultatus svarbu suprasti du esminius dalykus. Pirma, intelekto produktai (jei jau apie juos kalbame atskirai nuo daiktų) yra neriboti. Antra, jie negali gyvuoti be materijos. Materiali nuosavybė - būtini ir vieninteliai intelektinės veiklos produktų namai. Daiktai, kuriuose išreikštas kūrybos produktas, yra riboti, tačiau šių daiktų turinys – ne. Pavyzdžiui, keli žmonės tuo pat metu negali skaityti tos pačios knygos, tačiau gali skaityti tą patį kūrinį. To paties muzikos kūrinio klausytis ar ta pačia kompiuterio programa naudotis gali visi, nekenkdami kitiems vartotojams. Intelektinės nuosavybės atveju, jei ir yra stygius, tai tik todėl, kad jis sukurtas remiantis įstatymais ir užtikrintas valdžios prievarta.
Taigi kūrybos produktai tampa vadinamąja intelektine nuosavybe ne dėl pasaulio savybių, o dėl teisinių nuostatų. Jei imsime gilintis į tai, ką reiškia intelektinės nuosavybės pripažinimas nuosavybe, atrasime savotišką nuosavybės šizofreniją: įsigydami daiktą, įsigyjame tik dalį jo, tampame formos, bet ne turinio savininkais. Įsigiję knygą tampame popieriaus, bet ne knygos turinio, įsigiję kompaktinę plokštelę – plokštelės, bet ne jos turinio savininku. Bet juk bet kokiam turiniui būtina išraiškos forma, o bet kuri forma neabejotinai turi ir turinį. Negali būti knygos turinio be pačios knygos, lygiai taip kaip knygos be jokio turinio negalime vadinti knyga. Intelektinė nuosavybė, kitaip nei materialioji, yra pagrindo neturinti fikcija, realiai neegzistuojantis reiškinys.
Intelektinės nuosavybės klystkeliai
Intelektinės nuosavybės motina – ne mus supantis pasaulis ir fizika, o įstatymai. Bet gal jie būtini tam, kad būtų sudarytos prielaidos kūrybiškumui, mokslo raidai plėtoti? Viena vertus, jei nebus apribojimų naudotis intelektinio darbo rezultatais, visą šių rezultatų naudą galėsime gauti tuojau pat ir be dirbtinių kliūčių. Kita vertus, jei kūrėjas negaus užmokesčio, kurį jam šiandien užtikrina suteiktos privilegijos, tai gal jis nebekurs? Čia ir susikryžiuoja intelektinės nuosavybės gynėjų ir priešininkų ietys. Yra argumentų už ir prieš, tačiau tenka pripažinti akivaizdų faktą: kūryba vyko tada, kai apie intelektinę nuosavybę nė kalbos nebuvo, ji vyksta ten, kur anksčiau nebuvo įžengusi, ir tose srityse, iš kurių yra išguita (kad ir kompiuterinės atvirojo kodo programos). Pažanga nesustotų, jei vadinamoji intelektinė nuosavybė būtų panaikinta.
Tačiau ar tikrai verta kibti prie jos pamatų? Kas bloga vyksta dabar? Kad ne viskas gerai, liudija tendencijos, kurios lydi logišką intelektinės nuosavybės plėtrą. Keli pavyzdžiai. Amerikoje skautų organizacija, kurios stovykloje jaunimas prie laužo dainuoja populiarius šlagerius, sulaukia pretenzijų. Lietuvoje apmokestinamos kompiuterinės laikmenos, o iš gautų pajamų finansuojami autoriai, kurių produkcija gali būti laikoma šiose laikmenose (kad gali būti ir nelaikoma arba laikoma autoriui sutikus, nekreipiama dėmesio). Viešbučiai privalo mokėti už tai, kad jų kambariuose stovi televizoriai, nes per juos gali būti žiūrimi kūrybinės veiklos produktai (kad gali būti ir nežiūrimi, kad televizoriai žiūrėti ir teskirti, o už šių produktų transliavimą – taigi ir žiūrėjimą - jau sumokėta, taip pat pamirštama). Panaši padėtis ir su radijo programų transliavimu viešoje erdvėje.
Visa tai yra logiška pasekmė to, kad nuosavybe laikome ne materialų daiktą ir teises į jį, o neva atskirai nuo materijos esantį kūrybos rezultatą. Prognozės liūdnos: ilgainiui teks pripažinti, kad architektas gali imti mokestį iš praeivių už tai, kad šie turi galimybę grožėtis jų kūriniu, dailininkai – apmokestinti švarų popierių, nes ant jo gali būti perkeltos jų idėjos, pieštukus bei rašiklius, kuriais galima kopijuoti vaizdus ar tekstus. Galiausiai teks apmokestinti žmogaus ausis, nes jos gali išgirsti svetimus kūrinius, akis - nes gali juos pamatyti, nosis – nes gali juos užuosti ir t.t.
Kūrėjo apsauga be kontraindikacijų
Intelektine nuosavybe siekiama apsaugoti kūrėjo interesus. Ar būtų kam atlikti šį vaidmenį, jei teisinis intelektinės nuosavybės rūmas būtų sugriautas?
Atsakymas būtų "taip". Ne viskas, kam taikoma teisinė apsauga, turi būti ginama kaip nuosavybė. Teisinės pareigos gali kilti ne tik iš nuosavybės, bet ir iš sutarčių bei teisės pažeidimų. Intelektinės nuosavybės siūlomus mechanizmus apsisaugoti nuo plagiatorių laisvai galėtų pakeisti kiti jau egzistuojantys ar dar būsimi teisiniai mechanizmai, visų pirma paremti sutartiniais, o ne tariamos nuosavybės santykiais, ir visuotinai priimtinomis, o ne valdžios primestomis taisyklėmis.
Pavyzdžiui, kūrėjas, perduodamas savo bet kokioje laikmenoje užfiksuotą kūrinį, galėtų nustatyti, kaip šį perduodamą daiktą naudoti, ar galima daryti jo kopijas. Šių įsipareigojimų realizavimas netaptų nei geresnis, nei blogesnis negu dabar. Galbūt kūrėjo interesus būtų galima užtikrinti net lengviau, nes atsirastų paskatų diegti technines priemones, kurių kartu su technologijų pažanga atsiranda ne mažiau nei piratauti palankių priemonių, o ne švaistyti išteklius teisinei kovai. Tačiau esminis skirtumas būtų tas, kad jei daikto naudojimo apribojimų nenustatyta, tai būtų laikoma, kad jų ir nėra, žmogus, iš naujo sugalvojęs tokį pat gamybos būdą, galėtų laisvai juo naudotis, per radiją išgirstą dainą sudainuoti be baimės būti apkaltintam vagimi, niekas nebūtų verčiamas mokėti už tai, kuo nesinaudoja. Taip kūrėjas būtų saugomas, bet ne privilegijomis, atsigręžiančiomis prieš niekuo dėtus ir kūrėjų darbais visiškai nesidominčius žmones.
Svetimo vardo ar simbolio panaudojimas - apgaulė, kuriai uždrausti taip pat nebūtina intelektinės nuosavybės fikcija. Pavyzdžiui, nebūtina laikyti, kad esu savo vardo ir pavardės savininkas (tai reikštų – galėčiau uždrausti kitam turėti tokį vardą ir pavardę), jei noriu užsitikrinti, kad niekas nenaudos mano vardo ir pavardės kitiems suklaidinti. Jei mane apgauna ar apie mane meluoja, tiesiog galiu kreiptis į teismą ir išsireikalauti nutraukti šiuos veiksmus bei paprašyti žalos atlyginimo. Jei ne dirbtinis intelektinės nuosavybės rūbas, lygiai tas pats egzistuotų ir firmų vardų bei prekės ženklų sferoje. O dabar kuo toliau, tuo labiau susiduriame su nuostata, kad jei tavęs (tavo prekės ženklo) nėra registre, tavęs apskritai nėra. Nuo apgaulės ši sistema seniai nebegina, tiesiog verčia susimokėti už įpirštą monopolinę (beje, nepigią) registrų paslaugą.
Nors ir stilingais įstatymais paramstyta, sistema bloga ir todėl, kad neleidžia veikti priemonėms, kurios leistų autoriams, leidėjams, išradėjams ginti savo interesus. Štai dar vienas nesenas pavyzdys, kaip tariamos nuosavybės tariama apsauga sutrukdo tikrai autorių interesų apsaugai. Belgijos vartotojų teisių gynėjai kreipėsi į teismą, prašydami uždrausti įrašų kompanijoms taikyti apsaugos nuo kopijavimo priemones... Prisimenant, kad netgi tuščių laikmenų vartotojai jau priversti susimokėti už orą, gal ir logiška reikalauti, kad visi kūrybos rezultatai būtų prieinami visiems? Taip visa intelektinės nuosavybės sistema prieitų prie logiško galo – valdiško paskirstymo paremto ir mums pažįstamo principo: iš kiekvieno (laikmenų turėtojo ir kt.) pagal sugebėjimus (pakelti mokesčių naštą) – kiekvienam (kūrėjui, o labiausiai - valdžiai) pagal nuopelnus (kuriuos seikėja, aišku, irgi valdžia).
Ties posūkiu į absurdą verta stabtelėti
Apie vadinamąją intelektinę nuosavybę galima turėti įvairių nuomonių. Tačiau kelias, kuriuo pasuko valdžia, gindama tariamąją intelektinę nuosavybę (iš tikrųjų – privilegijas), tampa vis akivaizdesniu keliu į absurdą. Ligą gydyti tenka pradėti ne nuo guodžiančios, bet nuo teisingos diagnozės, kad ir kokia ji būtų nepatogi. Ši diagnozė teigia, kad tokio dalyko, kaip intelektinė nuosavybė, nėra ir šios žemės sąlygomis nebus, kad ir kiek įstatymų dar būtų priimta. Nei nuosavybės vardas, nei priemonės jos neliečiamumui užtikrinti netinka tam, kas iš tikrųjų tėra valdžios palaikoma privilegija.
Net jei vadinamoji intelektinė nuosavybė tapo neatskiriama mūsų ir viso Vakarų pasaulio suvokimo apie nuosavybę dalimi, net jei atgal pasukti neišdrįsim, ties posūkiu į brangiai mums visiems kainuojantį absurdą vertėtų sustoti... Ypač tada, kai nei Europos Sąjunga, nei kiti "nenumaldomi" veiksniai neverčia žengti tolyn. Pradžiai gal bent palikime neapmokestintas laikmenas.
