Po skandalingai gėdingo 2007–2013 metų ES biudžeto patvirtinimo, kai ES šalys narės iki paryčių pjaustė ES biudžeto pyragą padedami būrių padėjėjų, apsiginklavusių skaičiuotuvais ir akylai skaičiuojančių „įmokų-išmokų“ balansą, Europos Komisija paskelbė komunikatą „Pertvarkykime ES biudžetą – pakeiskime Europą“.

Šiame komunikate Komisija pakvietė apie ES biudžetą diskutuoti be tabu, siūlyti naujus biudžeto formavimo principus, formas ir kryptis. To ES istorijoje dar nebuvo – ES šalys nė nesitikėjo tokio Dalios Grybauskaitės iššūkio. Ši diskusija turėtų tapti įžanga kokybiškai naujam biudžetui, kurį rengs jau naujos sudėties ES Komisija. O kaip sako liaudies išmintis, ką pasėsi – tą ir pjausi.

Diskusijos terminai jau eina į pabaigą, tačiau Komisija sulaukė labai nedaug pasiūlymų – vos apie 50 iš visos Europos. Tai, kad europiečius, ne išimtis – ir lietuviai, domina tik Europos pinigai, o ne biudžetas, tapo daugiau nei akivaizdu. Lietuvoje diskusijoje dėl naujoviško ES biudžeto didžiąja dalimi dalyvavo vien suinteresuotos žinybos, tampančios biudžeto paklodę į savo pusę. Verslo asociacijos, ekspertai geriausiu atveju viena ausimi nugirdo, kad Vyriausybė patvirtino Lietuvos pasiūlymus ES biudžeto reformai, tačiau patys procesu mažai domėjosi. Užsakomaisiais straipsniais apie ES pinigų dalybas užtvindytoje žiniasklaidoje neatsirado vietos menkiausiai žinutei apie šį neeilinį įvykį.

O visai be reikalo. Europoje brandinami ES biudžeto pakeitimai gali turėti lemiamos įtakos Europos ir Lietuvos, kaip bendrosios rinkos narės, ateičiai. Nepasinaudojus šia istorine galimybe dabar, vėliau bus per vėlu siūlyti ir reikalauti, ginčytis ar bambėti. Šaukštai gali būti ne tik po pietų, bet ir švariai išplauti.

Pasiūlymų dėl ES biudžeto turi būti apstu. Juk šio biudžeto formavime ir dalybose yra tiek daug eklektikos, chaoso, atsitiktinumų, politinių mainų ir tiek mažai ekonominės logikos, bendros naudos, efektyvių projektų. ES biudžetas istoriškai susiformavo kaip politinės prekybos „tu man – aš tau“ rezultatas, kur ES narės susineša ką nori „pirkti“ ir ką gali „parduoti“. Štai tokiuose politiniuose Europos Gariūnuose gimsta svarbiausias ES finansinis dokumentas, pačios ES Komisijos meiliai vadinamas Kalėdų eglute.

Ant jos kabo parama žemės ūkiui ir kaimo plėtra, sanglauda ir regioninė politika, kreivas šleivas konkurencingumas su žlugusia Lisabonos strategija, ambicingasis „Galileo“, truputis transporto ir energetikos, valdiški moksliniai tyrimai, vidaus ir užsienio politikos bei dosnios ES valdymo išlaidos. Žaisliukų ant eglutės daug, kiekviena šalis, kaip vaikas, džiaugiasi galėdama pasikabinti dar kokį vieną kitą savo šalies žaisliuką, tačiau visa eglutė nedžiugina ją dabinančios Komisijos, spekuliantėmis paverčia ES nares, o europiečiams, finansuojantiems šią Kalėdų grožybę, vis dažniau primena po dosnaus dovanų dalijimo ištuštėjusias pinigines.

Gėda. Tai pirmas įvertinimas, kuris gali ateiti į galvą, kalbant štai apie tokius tokios sąjungos finansus. Žemės ūkiui, kuriame ES dirba vos 5 procentai gyventojų, skiriama apie 40 procentų biudžeto. ES lyderiauja žemės ūkio produktų eksporte. Tai reiškia, kad europiečiai subsidijuoja žemės ūkio produktų vartotojus trečiosiose šalyse. Sakysite – ne, netiesa, mes remiame vietos žemdirbius? Labai suklysite. Parama žemės ūkiui linkusi kapitalizuotis, t.y. parama pakelia gamybos išteklių kainas. Žemdirbiai gauna paramą, tačiau jiems tenka daugiau mokėti už žemę, trąšas, darbą ir techniką. O ir apskritai, klausimas iškyla, ar reikia remti žemdirbius, kai juos puikiai paremia pastaruoju metu greitai augančios žemės ūkio produktų kainos?

Na, dėl žemės ūkio, atrodo, tik Lietuvos žemės ūkio ministerija dar nėra supratusi, kad Europa yra apsisprendusi mažinti žemės ūkio finansavimą, naikinti tiesiogines išmokas. Šios ministerijos galingosios ministrės dėka Lietuva, teikianti pasiūlymus, kuriuose žiba žemės ūkis, atrodo kaip akla ir kurčia vykstančioms permainoms. Stabdys. Na, galima mėginti ministrę suprasti – ji gina savo tvirtovę. Bet vis vien suprasti neįmanoma – juk svarstant biudžeto reformą kalbame ne apie ateinančią finansinę perspektyvą, ne apie pyrago dalybas – kalbame iš esmės, kalbame apie siekius ir principus, turėtume atsiriboti nuo šios dienos, nuo savo siaurų interesų ir pažvelgti plačiau į ateitį. Nemokame taip kalbėti, nes nemokame taip mąstyti?

Sanglaudos ir regioninė politikos džiugina ne daugiau nei žemės ūkis. Nerimtai atrodo argumentai, kad neturtingosios šalys turi gauti ES lėšų, kad greičiau jų pasivytų. Netiesa! Pasivyti padeda ne pinigai, kurie sukelia statybos kainas ir infliaciją, kurie užkasami po žeme (vandentvarka) ar ant žemės kosminėmis kainomis (viešieji pirkimai neapsaugo nuo kelininkų susitarimų), kurie padeda paekskursauti (žmoniškieji ištekliai turi būti pailsėję) – kad tik pinigus paimtų. Pasivyti padeda ne paremiami išrinktieji verslo projektai – ką manote apie konkurenciją, konkurencijos sergėtojai? Pasivyti padeda sienų atvėrimas ir galimybės konkuruoti. Ir tai ne vien laisvos rinkos apologetų teiginys. Vyriausybės užsakymu atlikta ES paramos poveikio studija taip pat aptiko, kad didžiausia nauda (BVP augimas) buvo ne dėl gautų pinigų, bet dėl bendros rinkos. Įsiminkime ir įsisąmoninkime tai.

Kartais ES pinigų būtų geriau net negauti. Dar visai neseniai taip ir gyvenome – visi pamename. Jei ne bankų krizė, ne Rusijos krizė ir ne kvailystes kartais (dažniau prieš rinkimus) krečianti valdžia – nebuvo tai blogi laikai. BVP augo, infliacija buvo žymiai mažesnė nei šiandien, nedarbas mažėjo. Jei šalia to pridėtume atvertas ES sienas, jei pasvajotume apie valdžią, kurios galvose dominuoja išmanymas, o ne interesai ar populizmo augliai – jokių milijardų iš Europos nereikėtų. Kodėl?

ES parama nėra tokia jau nekalta, kaip įprasta manyti. Šalia jau minėtos kapitalizacijos, paramos litus sužeriančios ne į tas kišenes, šalia infliacijos, konkurencijos iškraipymo būtina paminėti dar vieną ES lėšų piktąjį palydovą – ribotų išteklių neefektyvų perskirstymą. Šio reiškinio esmė – nors šalyje dėl ES paramos padaugėja pinigų, šalyje nepadaugėja darbo, žemės, gamybos priemonių.

Esami ištekliai yra tiesiog perskirstomi projektams, kurie finansuojami ES pinigais. Mat šie projektai visuomet nukonkuruos neparemtus projektus, išstums juos. Jie įdarbins žmones ten, kur jie niekuomet nebūtų dirbę, jei paramos nebūtų – tarkime, ES paramos gavimo konsultantų armija. Ir statybos nebūtų tokios brangios, o statybininkų laukti nereiktų metus, jei jie nebūtų įdarbinti europiniuose projektuose. Ir neabejotinai – veikdami rinkos, o ne ES pinigų projektuose – jie sukurtų daugiau ir reikalingesnių paslaugų gyventojams.

Korupcija, mažas skaidrumas, menkas efektyvumas, aplaidumas – apie tai būtų galima kurti serialus. Ir jokios procedūros, jokių viešųjų pirkimų – nėra mechanizmų, kurie valdiškų pinigų dalybose išrautų šias blogio sėklas.

ES biudžetas tikrai bus pertvarkomas. Nuo to, kokiu greičiu, kokiu mastu ir kaip tai bus daroma, priklausys, ar biudžeto reforma padės pakeisti Europą – ką padaryti ir kviečia Europos Komisija. Kviečia ne be reikalo. Konkurencinėje rinkoje Europa pralaimi. Permainų reikia mums. Apie jas – skaitykite tęsinyje.