Polemizuojant apie verslo gaivinimą pamirštama, kad valdžia nesukuria gėrybių - ji jas tik perskirsto. Jei kalbame apie verslui skatinti skiriamus pinigus, turėtume prisiminti, kad visi valdžios pinigai – tai iš mokesčių mokėtojų surinktos lėšos. Net ir žodžių junginiai „valdžia skiria“, „valdžia remia“ ar „valdžia kompensuoja“ nėra tikslūs. Lėšas „skyrimui“, „rėmimui“ ar „kompensavimui“ duoda mokesčių mokėtojai.
Jei lėšos skiriamos iš ES fondų, mechanizmas yra iš esmės tas pats. Europos mokesčių mokėtojų pinigus savo nuožiūra skirsto ES valdžia. Tai, kad Lietuva kol kas daugiau gauna, nei duoda, tėra laikinas dalykas, o ne išimtis iš bendro dėsnio: valdžios pinigai – tai iš mokesčių mokėtojų surinkti pinigai.
Pastaruoju metu Lietuvoje išgarsėjo dvi iniciatyvos: Jungtinės Karalystės banko „Barclays“ informacinių technologijų centro perkėlimas į Lietuvą ir planai statyti dar vieną pieno perdirbimo įmonę. Pieno atveju mokesčių mokėtojų pinigų dalyvavimas bent jau žinomas – 60 mln. litų ES paramos ir valstybės garantija paskolai. Barlcays atveju, pasirodo, paramos dydžio atskleisti neleidžia konfidencialumo sutartis. Jei Barclays dėl tokio slaptumo dar galima pateisinti, tai valdžios, ypač tos, kuri kritikavo ankstesnės valdžios ir verslo ne visai viešus santykius– jokiu būdu. Bet čia jau nukrypimas nuo pagrindinės minties, kad abejais atvejais mokesčių mokėtojų pinigai yra naudojami privačioms iniciatyvoms įgyvendinti.
Į „Barclays“ bus įdarbinti ir taip jau paklausūs darbuotojai, o įsteigus pieno įmonę perdirbimo sektoriuje atsiras dar vienas konkurentas. Iš pirmo žvilgsnio toks konkurencijos padidėjimas gali pasirodyti teigiamas dalykas. Konkurencija –gerai. Bet šiuo atveju konkurencija didėja tik dėl to, kad naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Kuomet pinigai investicijoms yra pigūs ar nemokami, investicijų yra daug, o konkurencija - iškreipiama.
Kodėl vieni verslai spaudžiami didesne mokesčių našta, kitiems – duodamos subsidijomis? Tokio intervencionizmo šalininkų argumentą, kad šios investicijos kurs darbo vietas, didins vartojimą ir t.t. galima labai sėkmingai apversti – kiek darbo vietų būtų buvę išsaugota, jei šis perskirstymas, mokesčių pavidalu, iš vienų verslų kitiems nebūtų vykdomas? Be to, turbūt ne vienas verslininkas pagalvojo, kad su tokiais pinigais ar valstybės garantija sukurtų dar ne tiek darbo vietų ar produktų.
Dar labiau jaudina tai, kad prakalbus apie pieno perdirbimo įmonę beveik atvirai deklaruojama, kad naujos įmonės reikia todėl, kad esą žaliavinio pieno supirkimo kainos yra per žemos. Čia reikėtų prisiminti, kad kainas ir kiekius nustato rinkos mechanizmas. Jei manoma, kad kainos yra „per žemos“ reikia ieškoti priežasčių, kodėl pieno pagaminama „per daug“. Šioje vietoje esminis kaltininkas - ES bendroji žemės ūkio politika, visiškai sujaukusi rinką. Tačiau ankstesnės klaidos nėra pateisinimas klaidas specialiai kartoti, t.y. subsidijuojant pieno gamybą dar subsidijuoti ir perdirbimą.
Net jei dėl naujos perdirbimo gamyklos žaliavinis pienas pabrangtų (kas yra diskutuotina, turint galvoje žaliavos importo galimybes), tai reikštų verslo sąlygų pablogėjimą visam perdirbimo sektoriui. Taigi šis mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas neatneš apčiuopiamos naudos gamintojams ir įkiš pagalius į ratus rinkoje jau efektyviai veikiantiems perdirbėjams.
Bet grįžkime prie ekonomikos gaivinimo: verslui reikia padėti mažesne mokesčių ir administracine našta, o ne paimti iš vieno verslo ir atiduoti kitam. Kuriam verslui plėstis, o kuriam žlugti, sėkmingai nuspręs konkurencija. Ne valdžios darbas parinkti laimėtojus ar pralaimėtojus.
