Mažmeninė prekyba yra daug sudėtingiau, nei „pigiai nusiperku – brangiai parduodu“. Kaip ir gamyba, prekyba reikalauja investicijų sumanumo ir daug darbo, o konkurencinį pranašumą įgyti nelengva. Būtent todėl dažnai gamyba ir prekyba užsiima ne tos pačios įmonės.

 

Tad nieko nuostabaus, kad Lietuvoje padaugėjus verslininkų iš Kinijos, t.y. atsiradus daugiau prekybininkų, kurie yra svetimšaliai, kyla natūralus pasipiktinimas. Tačiau čia svarbu nesusipainioti tarp tradicinių (neteisingų) argumentų riboti importą, t.y. spręsti - reikia, nereikia ir kiek reikia įsivežti prekių iš Kinijos, ir dabartinės situacijos – ginčo, kas Lietuvoje turėtų pardavinėti jau įvežtas prekes.

 

Baiminantis iliuzinių grėsmių Lietuvos ekonomikai, visiškai pamirštama, kad didelė dalis Lietuvoje parduodamų ne maisto prekių yra pagaminta ne kur kitur, o Kinijoje. Ar prekes Lietuvoje pardavinėja kinai ar lietuviai – svarbūs ekonominiai rodikliai nesikeičia. Svarstymai, kad pardavėjai kinai pardavimui sąmoningai renkasi kiniškas prekes, yra nerimti – čia tas pats, kas teigti, kad lietuviai pardavėjai renkasi tik lietuviškas prekes.

 

Net aršus protekcionistas negalėtų pasakyti, koks skirtumas, kas pardavinėja importuotas prekes. Tad pasigirdę siūlymai įvesti kvotas ar muitus kiniškoms prekėms skamba išties keistai. Be to, užmirštama, kad Lietuva yra Pasaulio prekybos organizacijos ir ES narė, tad bet koks Lietuvos vienašališkas veiksmas yra ne tik sunkiai įmanomas, bet ir sunkiai įsivaizduojamas.

 

Kad vietiniams lietuviams prekybininkams dėl padidėjusios konkurencijos yra sunkiau – faktas. Ir iš tiesų, importas iš Kinijos turbūt yra vertinga veikla, o geras verslas visuomet pritraukia konkurentų. Natūralu, kad į šį verslą investavę, prekinius ženklus kūrę vietos verslininkai yra nepatenkinti, kad atsiranda konkurentų, darančių lygiai tą patį.

Tačiau sveika ir suprantama konkurencijos baimė nėra tinkama ekonominė politika. Valstybė pinigines lėšas iš importuotų prekių gauna per muito ir pardavimo mokesčius (nors iš laisvos prekybos pozicijų muitai yra smarkiai kritikuotini). Nuo to, kas Kinijoje pagamintas prekes parduoda Lietuvoje - kinas ar lietuvis - niekas nesikeičia.

 

Žinoma, naivu ir neteisinga būtų tvirtinti, kad Kinijos produkcija ir verslas konkuruoja laisvos prekybos sąlygomis, negauna subsidijų ir pan. Toks kišimasis yra nepateisinamas, kaip nepateisinamas ES, JAV ir kitų šalių kišimasis į prekybą, eksporto skatinimas, lengvatos ir pan. Tai, kad nepaisant visų šių įsikišimų pasaulinė prekyba neša naudą, tik parodo, kiek daug prekyba gali pagerinti žmonių gyvenimą.

 

Argumentai, neva kiniška produkcija yra nekokybiška, čia netinka keliais aspektais. Pirma, kai lietuviai verslininkai pardavinėja tas pačias Kinijoje pagamintas prekes, patys kokybės klausimo nekelia. Antra, iš tikro gali būti, kad kai kurios parduodamos prekės yra nekokybiškos. Bet kokybės kontrolei yra prikurta aibė institucijų, galiausiai, pats efektyviausias kokybės kontrolierius – vartotojas.

 

Kas keisčiausia, visuose panašiuose ginčuose „vartotojo interesų gynimas“ naudojamas kaip argumentas. Prisiminkite, kad ir nesenas aktualijas mažmeninėje prekyboje: nuo prekybos centrų – tiekėjų ginčų iki nuolaidų vaistinėse draudimo. Teigiama, kad viskas daroma vartotojo labui, nors pats vartotojas savo nuomonę aiškiai ir vienareikšmiškai išreiškė pirkdamas – vartotojui patinka konkurencija tarp gamintojų, pardavėjų ir galimybė nusipirkti pigesnių prekių.

 

Kaltinimai nelegalia prekyba, apskaitos nevykdymu ir mokesčių nemokėjimu yra rimti. Jei kai kurie naujieji konkurentai vykdo pažeidimus – nėra dėl ko ginčytis: šalies įstatymai turi galioti visiems vienodai. Bet įtariu, kad valdžios institucijos yra (ar greit bus) skatinamos „papurtyti kinus“. Pažeidimų, žinoma, taip pat bus rasta, kaip ir bet kokį verslą „papurčius pagal įstatymo raidę“. Valdžios gali sužlugdyti bet kokį verslą.

 

Verslūs žmonės (ir lietuviai) verslauja visame pasaulyje. Neabejoju, kad kitose šalyse į lietuvius verslininkus taip pat žiūri ne visada palankiai, o vietiniai konkurentai, bijantys prarasti savo klientus darbštiems lietuviams, kuria mitus, ar skatina valdžios institucijas „kažko imtis“. Gal tuomet išlikime nuoseklūs. Jei piktinamės, kad kitos šalys negražiai elgiasi su mūsų verslininkais, nedarykime to paties svetimšaliams verslininkams mūsų šalyje.