Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, nustatydamas, kaip gali ir kaip negali derėtis tiekėjai ir prekybininkai, šiurkščiai kišasi į rinkos dalyvių santykius. Akivaizdu, kad prekybos tinklų ir tiekėjų santykiai yra „verslas - verslui“ tipo. Teikdama ir priimdama šį įstatymą, valdžia tik išreiškia prielankumą vieniems verslams ir neprielankumą - kitiems.

Kodėl čia kišasi valdžia – neaišku. Vartotojų teisių gynimu čia net nekvepia. Galų gale įstatymas net nėra skirtas vartotojams ginti. Šiuo požiūriu įstatymas yra, ko gero, dar blogesnis nei ankstesnės populistinės iniciatyvos riboti prekių antkainius. Ten bent buvo bandoma įtikinti, kad neva tai daroma vartotojų labui.

Sunku pasakyti, koks bus šio įstatymo poveikis galutinėms prekių kainoms ir vartotojams. Pagal vieną scenarijų, jei visiems didiesiems prekybos tinklams vienu metu padidės prekių įsigijimo kaštai, tuomet galima laukti galutinių kainų padidėjimo.

Pagal kitą - uždraudus imti atlygį už tam tikras paslaugas, prekių išdėliojimo, prekių padėjimo į patrauklesnes lentynas, atsiras kitų būdų verslo pusėms susitarti dėl kitokių atlygių, tiekimo kainų, ar pardavimo sąlygų, t.y. įstatymas bus apeitas, o situacija nepasikeis. Vienaip ar kitaip, tiesiogiai prie galutinių kainų sumažėjimo tai vesti neturėtų. Bet nieko nuostabaus čia nėra, nes įstatymas sprendžia ne galutinės kainos problemą, o tai, kaip verslas tarpusavyje dalinasi pinigus.

Be abejo, negalima pasiduoti iliuzijai, kad prekybos centrai su tiekėjais bendrauja švelniai ir maloniai. Greičiausiai atvirkščiai – santykiai yra įtempti, ir dėl kiekvieno cento yra aršiai kovojama. Greičiausiai prekybos centrų elgesio nebūtų galima pavadinti „maloniu“ ar „geru“. Tačiau įstatymai neturi reglamentuoti „gero“ elgesio, jie turi reglamentuoti, kas yra teisėta, o kas – ne.

Nuo neteisėtų dalykų, pvz., nuo nesąžiningų sutarčių jau saugo Civilinis kodeksas. Nuo naudojimosi rinkos galia – Konkurencijos įstatymas. Kitaip tariant, įrankių apsisaugoti nuo tikrai ar tariamai nesąžiningų veiksmų yra. Taigi, manyti, kad įstatymas įves tvarką į tariamai laukinius ar prievartinius santykius tarp verslo partnerių, yra nepagrįsta.

Be to, dar yra Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, apsaugantis tiekėjus nuo pavėluotų mokėjimų už perduotas prekes.

Pastarieji įstatymai kurti lygiai tuo pačiu tikslu – „apginti“ vieną verslo partnerį nuo kito. Ir lygiai taip pat tie įstatymai nieko neišsprendė, nes valdžiai spręsti čia ir nėra ko: čia veikia privatūs asmenys, privatūs pinigai ir privatūs sprendimai.

Be abejo, teisūs ir tie, kurie sako, kad dabar joks tiekėjas nesiimtų konfliktuoti su prekybos tinklu ir taip rizikuotų būti išimtas iš prekybos (kaip, beje, ir tiekėjas galėtų netiekti produktų prekybos tinklui). Bet tuomet įstatymas bus lygiai taip pat neveiksmingas, spręsdamas šį verslo santykių aspektą.

Klysta tie, kurie mano, kad šis nesąžiningų veiksmų įstatymas yra tiekėjų pergalė prieš prekybininkus. Nuo to, kad valdžia įsikiša į naują sritį, pralaimi visi šioje srityje dalyvaujantys verslininkai.

Priėmus įstatymą, draudžiantį prekybininkams „negražiai“ elgtis su tiekėjais, labai tikėtina, kad viena ar kita forma atsiras įstatymas, draudžiantis tiekėjams „spausti“ produkcijos gamintojus, ūkininkus ir taip toliau - žemyn produkcijos grandine, kol bus kontroliuojami beveik visi santykiai tarp privačių asmenų ir privačių pinigų. Verslas pešasi, valdžia laimi.