Viename tarptautiniame seminare išsivystė diskusija apie kūrybiškumą ir bendrojo lavinimo sistemą. Pranešėjas, reklamos specialistas, gynė tezę, kad unifikuota bendrojo lavinimo sistema, o ypač vienodos mokymo programos, įšaldo kūrybiškumą, apriboja asociacinius ryšius, „sudeda pagrindus“, kurie yra balastas, o ne privalumas. Pasitelkdamas literatūros pamokų ir dailės pamokų programas, jis teigė, kad privalomi skaitytinų literatūros kūrinių sąrašai ir priimtos jų interpretacijos, turi gerokai didesnės įtakos gebėjimui kūrybiškai mąstyti, ištrūkti iš „jei A, tai B“ ryšių nei galime pamatyti.

 

Unifikuotos mokymosi programos yra tik vienas centralizuoto bendrojo lavinimo mokymo aspektas, kuriam ypač svarbus klaidos ir subjektyvaus pasirinkimo multiplikavimo efektas. Centralizuotai tiekiant vadovėlius klaida viename iš jų atsiduria ant visų Lietuvos penktokų stalo, o individualus istoriko požiūris į istorinius įvykius tampa vienintele interpretacija. Iš akivaizdžių absurdų gelbsti mokytojai, kurie šypsodamiesi dirba „ne pagal programą“, daugina kitus papildomus tekstus arba patys yra pilni ne mainstryminių istorijos faktų interpretacijų, ypač apie jautrius Lietuvos istorijos faktus.

 

Bendrojo lavinimo sistema, nors šiandien yra keičiama beveik visuotino aukštojo mokslo, yra išsilavinimo stuburas, todėl pernelyg pavojinga palikti unifikuotam sprendimui. Kol vienintelis realus paslaugos užsakovas yra valstybės ar savivaldybės institucija, paslaugų įvairovės ir konkurencijos tikėtis neverta.

 

Bendrojo lavinimo turinio ir finansavimo decentralizacija leistų nuimti naštą nuo valstybės. Atsakomybės su privačiomis mokyklomis pasidalinimas padėtų valstybiniams švietimo vadybininkams lengviau atsakyti į sudėtingus klausimus, kurie svarbūs visai valstybei, bet jautriausiai išsprendžiami lokaliai. Pavyzdžiui, nuo kada pradėti formalų vertinimą pažymiais, kaip paskirstyti namų darbų ir klasės darbų santykį, kaip išspręsti mokinių uniformų bei vaisvandenių ar saldumyno pardavimo aparato mokykloje pastatymo klausimus. Tam, kad mokyklos bandytų pačios priimti sprendimus, joms būtina autonomija spręsti, nesvarbu ar tai būtų savivaldybės, ar privati mokykla. Privačių mokyklų gausėjimas sumažintų ir opius tinklo optimizavimo klausimus, ypač tuos, kurie susiję su tautinių mažumų mokyklomis.

 

Galiausiai lavinimo turinio decentralizacija, turint noro, įmanoma net ir valstybinės mokyklos rėmuose. Štai Vilniaus Licėjus ir Šiaulių Didždvario gimnazija kelias 11-12 klases moko pagal įdiegtą Tarptautinio Bakalaureato Diplomo programą. Čia pradedant mokymo turiniu, baigiant egzaminais, naudojama ne Lietuvoje sukurta švietimo programa. Valstybiniam švietimo standartui atsiranda rimtas konkurentas, ypač jei pažiūrėsime į tai, jog lietuviškas tarptautinio bakalaureato diplomas yra geriau vertinamas stojant į JAV ir D. Britanijos universitetus, nei įprastos mokyklos atestatas.

 

Reali privačių ir valstybinių mokyklų konkurencija prisidėtų ir prie atlyginimų problemos  mokytojams sprendimo. Viena iš žemo atlyginimo mokytojams priežasčių yra tai, kad jų ko ne vienintelis darbdavys yra biudžetinės įstaigos. Per maža konkurencija dėl mokytojo yra jo mažo atlyginimo priežastis. Mokytojas mylintis savo darbą beveik neturi pasirinkimo, o tik geriau ir prasčiau valdomą mokyklą. Išėję už pedagoginio darbo ribų mokytojai stoja į eilę su kitais aukštąjį nespecifiniams darbams tinkantį turinčiais ir mažai apmokamais darbuotojais. Gaila. Švietimo paslaugos poreikis, jos kokybės svarba mokiniui ir jo tėvams yra pajėgūs sugeneruoti pajamas ir pareikalauti vadybinių pastangų, tam, kad mokytojai būtų įdarbinti už solidų atlyginimą ir užsiimtų mokymu, o ne popierizmu. Verslesni mokytojai geresnio bendrojo išsilavinimo poreikį gesina korepetitorių amatu.

 

Deja, kol kas prielaidų privačioms mokykloms jaustis lygiavertėmis žaidėjomis trūksta. Nors pagirtinas mokinio krepšelio „vaikščiojimas“ kartu su mokiniu, tačiau konkurenciją trikdo ūkinės lėšos, kurios skiriamos viešoms mokykloms ir sudarančios apie trečdalį mokyklos biudžeto. Greta dar turime eilę reguliavimų, kaip turi būti vykdomas mokymas – mokymo planai, higienos reikalavimai, mokyklos valdymo ir mokytojų kvalifikacijos reikalavimai, darbo laiko ir krūvių apskaita. Visa tai yra iš anksto priimti sprendimai, kurie gali būti ir kitokie.

 

Kūrybiškų žmonių ugdymas reikalauja kūrybiško požiūrio. Ar uniforminės ir fizine, ir turinio, ir vadybos prasme mokinių gamyklos gali tą pasiekti? Politikų užsibrėžtas „kalimo“ kultūros išgyvendinimas reikalauja gerokai daugiau priemonių nei formaliųjų kriterijų (egzaminų tvarkos ar programų pokyčiai) liberalizavimas. Sprendimų, kurių šiandien neturi nei politikai, nei mokyklų vadovai, tačiau jiems reikia sudaryti sąlygas atsirasti. Švedijoje mokinio krepšelio sistema leido atsirasti privačioms mokykloms, kuriose taikomi įvairūs sprendimai gali šokiruoti, pavyzdžiui, mokiniai kolektyviai priima sprendimus dėl klasės krūvio ar tvarkaraščio, mokiniai skirtingų dalykų mokosi skirtingose klasėse ar net mokyklose. Didžiosios Britanijos tradicinės privačios mokyklos pasižymi dar didesniu konservatyvumu ugdymo turinyje ir formose.

 

Tokie sprendimai šiandien dar nežinomi, o tai ir baugina valstybininkus, nes švietimas yra „valstybinės svarbos reikalas“. Tačiau „kažkaip kitaip“ gali tapti dovana ne valstybės reikalui, o vaikams, ir jų vaikams.