Neseniai mus pasiekė ištisas srautas žinių apie tai, kaip pavojinga pereiti prie privačių pensijų ir kaip nepatikimai privačių pensijų sistemos veikia svetur. Natūrali srauto kulminacija (o gal ir iš anksto sumąstyta seka) – visuomenę pasiekė žinia, kad pinigų pensijų reformai nėra ir greičiausiai ji bus atidedama 2004 metams. Metai parinkti logiškai – jie reiškia, kad dabar esantiems valdžioje NEREIKIA NIEKO DARYTI. Triukas šitaip parinkti svarbių reformų terminus nėra naujas: planuojam, nepamiršom, bet esam realistai.

 

Kas gi yra ta pensijų reforma ir kodėl ji taip brangiai kainuoja? Tikra pensijų reforma – tai ne tik teisė žmonėms kaupti privačiai ir ne tik teisinė bazė, leidžianti privatiems pensijų fondams atsirasti ir veikti. (Tiesa, ir už šias teises kažkada teko nemažai pakovoti…).  Pensijų reforma – tai kryptingas perėjimas prie privataus senatvei skirtų pinigų kaupimo. Kai jaunesnioji visuomenės dalis ims kaupti dalį dabar į “Sodrą” patenkančių pinigų privačiuose fonduose, reforma prasidės. Kai metams bėgant kiekvienas paprastas Lietuvos pilietis kaups senatvei privačiai, kai nustojęs dirbti gaus iš kaupiamojo fondo savo kapitalo rinkoje užaugusią pensiją, o iš valdžios - kuklią minimalią pensiją, reforma bus įvykdyta. Perėjimas nuo yrančios politizuotos sistemos prie tokios, kur kiekvienas bus savo pensijos šeimininkas, kainuoja. Paskaičiuota, kad tai pareikalaus apie pusę milijardo litų per metus, maždaug penkiolika metų nuo reformos pradžios.

 

Tokio skaičiaus atsiradimas ir leido kai kam suvaidinti naivų skėstelėjimą rankomis: “Ba-ba, patys matote, iš kur pas mus tokie pinigai?!”. O ar teko girdėti, kad į NATO nestosime, nes tai brangiai kainuoja, o pinigų – ba-ba? O gal teko kada išgirsti, kad kokią niekais užsiimančią valdišką agentūrą uždarytų, nes Lietuvoje labai trūksta pinigėlių? Negirdėjote? Tai gal visuotinis pinigų nebuvimas privertė valdžią užsukti kranelį žemės ūkiui – juk čia kuriama neigiama pridėtinė vertė (!). Ne, nieko panašaus negirdėjote ir turbūt dar ilgai neišgirsite. Tačiau būtent pensijų reformos atžvilgiu priminti visuomenei, kad pinigų maišas valdžios rankose nėra neišsemiamas – ar ne saliamoniškas sprendimas?

 

Prisiminusi Saliamoną, negaliu nutylėti, kad pats reformos kainos skaičiavimas pasitelkiant du aritmetinius veiksmus neatrodo neginčytinas. Pagal tokio skaičiavimo logiką jau dabar siūloma “spręsti” “Sodros” deficito problemą taip: apmokestinti įvairias pajamų rūšis “Sodros” įmokomis, kad valdžiai būtų sumokama kuo daugiau. Negalvojama, kad “Sodros” įmokų bazės plėtimas didina tik popieriuje surašytus skaičius, o gyvenime gali juos smarkiai sumažinti. Vietoj dabar rodomų legalių pajamų žmonės bus priversti gauti pajamų “iš šešėlio”. Seniai žinomos tiesos…

 

Norint atlikti ryžtingą reformą reikia mažinti mokesčių tarifus (ir “Sodros”, ir kitų), tiksliai skaičiuojant ir žinant, kad suveiks ekonomikos dėsniai, žmonių motyvacijos … O aritmetika šiuo atveju negalės paaiškinti įvykusio stebuklo. Galvojant apie ateitį, reikėtų visiškai panaikinti “Sodros” mokestį kaip labiausiai iškreipiantį darbo jėgos kaštus ir pereiti prie “Sodros” pensijų finansavimo visų kitų mokesčių pagalba.   Bet tam jau reikia drąsos - dar didesnės, nei ryžtantis perėjimui prie privataus pensijų kaupimo, nes tokiu atveju neliktų visiškai jokio valdiško draudimo imitacijos - būtent imitacijos, nes draudimo principų ten nėra!

 

Iš ekonomikos dėsnių žinome, kad kiekviena kaina (kai ją kas nors sumoka) parodo dalyko vertę. Pensijų reformos vertę, lyginant ją su NATO, valdžios ištikimybe subsidijoms ar šimtais biurokratiją kuriančių institucijų, galėsite įvertinti patys, kai (jei) valdžia oficialiai praneš stabdanti pensijų reformą.